Per kelias pozicijas žaisti galinti „Georgia Tech“ universiteto krepšininkė dar rinktinės pasiruošimo metu patyrė kojos traumą ir Europos U20 čempionate jos asmeninė statistika yra toli nuo tos, kuri atspindėtų tikrąjį lietuvės potencialą.
Antra daugiausiai laiko aikštelėje mūsiškių gretose praleidžianti 175 cm ūgio Augustinaitė iki susitikimo su vengrėmis per 29 minutes fiksavo neigiamą naudingumo balų rodiklį -1, buvo realizavusi 1 tolimą bandymą iš 17, o lietuvės pralaimėjo visas keturias žaistas akistatas.
Viliaus Stanišausko auklėtinės pergalių sąskaitą galiausiai atsidarė dramatiškai įveikdamos Vengrijos rinktinę (76:73) ir dabar turnyre tęs kovą dėl 9–12 vietų. Pralaimėjimo atveju joms būtų tekę kautis dėl 13–16 pozicijų ir užėmus vieną iš trijų paskutinių vietų lauktų kritimas į žemesnį divizioną.
„Nelengva, tikrai nemeluosiu, gyvenime dar nėra buvę taip sunku“, – po triumfo sostinėje atsiduso 20-metė šiaulietė.
Emocingai komandos drauges užvedinėjusi krepšininkė per 35 minutes prieš vengres pelnė 11 taškų (3/8 trit.), sugriebė 3 kamuolius, išdalino 6 rezultatyvius perdavimus ir surinko 9 naudingumo balus. Mūsiškės šiandien 20.30 val. „Jeep“ arenoje susikaus su Portugalijos rinktine. Įėjimas į šį mačą yra nemokamas.
Tinklalapyje moterulyga.lt – pokalbis su Augustinaite apie asmeniškai sunkiausią atkarpą, žaidimą iš širdies, apmaudžiausią pralaimėjimą ir paskutinį šokį su jaunimo rinktine.
– Grupėje likote be pergalių, aštuntfinalyje taip pat patyrėte nesėkmę milžinišku skirtumu, kaip pavyko atsitiesti ir kiek norėjote laimėti šiandien?
– Man nuo pačių pirmųjų rungtynių norėjosi labai laimėti kaskart. Kaip žaidėjai man buvo labai sunku, buvau kažkur užstrigusi ir tiesiog nepavyko išeiti iš tos vietos ir padėti komandos draugėms. Manau, šiandien patikėjau ir savimi, ir jomis bei visos užsivedė. Ne tik tos, kurios yra aikštelėje, bet ir ant suoliuko.
Tai buvo labai svarbus mačas, tačiau, jog dabar esame šioje vietoje man labai nepatinka. Galime sakyti, kad laimėjome, bet man to neužtenka, žiūriu į priekį, į pagrindinę Lietuvos moterų rinktinę ir kad eitume visos kartu. Yra kaip yra, bet tikrai džiaugiuosi šia pergale.
– Ar dabar žvelgiant atgal, grupių etape pralaimėjimas prieš Slovėniją ir buvo skaudžiausias?
– Šimtu procentų Slovėnija. Komanda, su kuria buvo galima žaisti, bet nuo pat rungtynių pradžios nebuvo geros energijos tarpusavyje, sunkiai įsivažiavome ir pasidavėme. Buvo liūdna žiūrėti ir pati tikrai nežinodama kas su manimi yra bandau išlaisvėti ir pasakiau sau: tiesiog žaisk kaip visada. Visgi neišėjo ir skaudu matyti, kai negaliu padėti.
– Prieš vengres puikiai pradėjai susitikimą, pirmajame kėlinyje smeigei du tritaškius, kuriuos palydėjai oro bučiniais. Kiek šie pirmieji sėkmingi epizodai įpūtė to reikalingo pasitikėjimo?
– Jie duoda pasitikėjimo, bet aš visada sau sakau, kad mesk, koks skirtumas įmesi ar neįmesi. Tie oro bučiniai yra daugiau fanams, kurie ateina, nes aš tiesiog žaidžiu krepšinį iš širdies. Galima sakyti, kad dažnai nežaidžiu daug su galva, o žaidžiu iš širdies, nors galėtų būt atvirkščiai (juokiasi). Toks mačo startas tikrai leido užsivesti, pradėjau žaisti savo krepšinį ir supratau, kas aš esu.
– Turėjote įspūdingą 14:0 atkarpą paskutiniame ketvirtyje, kai varžovės 6 minutes nesugebėjo pelnyti taškų. Kas labiausiai jus įkvėpė šiam lemiamam šturmui?
– Gynyba, gynyba. Varžovių sustabdytos atakos ir mūsų užsivedimas, nes visos krepšininkės žino, jog jos prisidėjo. Labai smagu, kad mes visos kartu įsijungėme į žaidimą.
– Mačo pabaigoje priešininkės jau bandė kabintis į pergalę, ar komandoje nebuvo atsiradę kažkokios panikos, ar buvo kaip tik priešingai?
– Aš kalbėsiu už save. Man tikrai nebuvo baimės, nes žinojau, jog turime laikyti kamuolį ir teisingai išlaikyti savo kūno poziciją, nes esame žymiai didesnės bei kovoti kaip kovojome. Čia buvo mūsų išlikimo rungtynės ir nežinau kas turėtų kažkur sustoti ar dvejoti. Visos išėjome nusiteikusios šimtu procentų.
– Iškritimas į B divizioną jau negresia, kausitės dėl 9-osios vietos. Kiek dar turite likusių jėgų ir motyvacijos Europos U20 čempionatą užbaigti pergalinga nata?
– Manau, kad žaidžiant už Lietuvos rinktinę krepšininkui jokios kitos motyvacijos nereikia. Tu turi užrašą Lietuva ir kiekvieną susitikimą turi atsiduoti ir ypač, kai tai paskutinis mūsų čempionatas su šiomis merginomis, su kuriomis žaidžiu nuo dvylikos metų.
Dar kartą paminėsiu – aš jas labai myliu, man jos yra kaip šeima ir noriu, jog iki galo sužaistume stipriai kiekvienose rungtynėse kaip galime geriausiai.
– Ką manai labiausiai atsiminsi iš šio paskutinio šokio su U20 rinktine?
– Aikštelėje – tikrai bus negeras prisiminimas. Tačiau tai bus mums didelis spyris į užpakalį ir galbūt suradimas savęs kitose vietose, kaip save prižiūrėti, kai tau yra labai sunku. Tačiau už aikštelės – geriausias laikas (juokiasi). Nežinau, kasdien jas matau, bet man dar jos nenusibodo ir darome viską kartu.
Man jos yra daugiau nei sesės. Labai komfortabiliai jaučiuosi būnant su jomis, labai myliu ir noriu, kad jos tai žinotų. Tikiuosi, kad taip bus iki gyvenimo galo, nes jei ne, tai susipyksime (juokiasi).
– Nėra gaila, kad tai – paskutinis turnyras su šiomis merginomis?
– Kaip čia pasakius. Aš tikiu, kad jos yra tokios geros žaidėjos ir mes visos drauge vis tiek žaisime moterų rinktinėje. Dėl to labai neliūdžiu, bet man džiugu, jog visas personalas išsilaikė iki šios paskutinės jaunimo rinktinės ir esame čia. Mes turėjome labai skambių pergalių, bet po jų dažnai būna daug nukritimų. Gal mums irgi taip nutiko, bet su tuo viskas yra gerai, nes tu sustiprėji iš kitos pusės. Esu dėkinga už viską, kas dabar vyksta.
