Legendinis krepšininkas tikino, kad stebėjo nacionalinės ekipos pasirodymą olimpinėje atrankoje ir jautė apmaudą, kai komanda jau antrą kartą iš eilės nepateko į žaidynes.
„Ar vis esame krepšinio šalis? Taip. Mes buvome ir esame ir būsime krepšinio šalimi“, – kalbėjo LTOK būstinėje Š.Marčiulionis
– Kur dabar Lietuvos krepšinyje slypi bėdos, galvojant, kad dėl to ir nėra jokių rezultatų nuo 2016 metų?
– Manau, kad tai yra laikinas dalykas. Yra federacija, yra žmonės, reikalingas ilgalaikis planas, galbūt reikia atskirai dirbti su jaunimu.
Gal net ne pripuolamai, o kelis metus iš eilės. Bet mes maži, mūsų yra tik trys milijonai, tad nenorėkime visur nugalėti, yra ribotas žmogiškasis resursas. Norai ir širdys didėlės, bet reikia pasverti galimybes.
– Galbūt tuomet jūs esate už žaidėjų natūralizaciją? Gal mums reikia pagalbos iš šono? O gal reikia tik trenerio iš užsienio?
– Manau, kad turi būti apsvarstyti visi variantai, visos opcijos – tai juk yra tautos sportas. Tauta ir turi spręsti, ar jai tas ateinantis užsienietis yra priimtinas.
Turi būti teigiama emocija visomis prasmėmis. Turi būti pasitarta su žmonėmis, su sirgaliais.
– Ar sutinkate, kad olimpinėje atrankoje buvome pakankamai pajėgūs nugalėti Puerto Riką?
– Taip. Manau, kad buvome tikrai pajėgūs, pats maniau, jog laimėsime. Nepamirškite, kad kai skrendi į tą pusę, tai 5–6 diena būna tokia duobė.
Imkime finalo ketvirtą ketvirtį – pastebėjote, kad tuomet jau buvo skirtingais greičiais. Viską išmėtėme prieš italus ir gavosi, kaip gavosi.
Interpretacijų galima prikalbėti labai daug – neva, reikėjo žaisti mažų žmonių krepšinį. Bet aš galvoju, kad turime savo stilių ir savo žaidimą. Na, neišmokysime greičiau bėgti Mariaus Grigonio ar kitų mūsų žaidėjų – turime savo tradicijas ir jų turėtume laikytis iki galo.
– Kokiu žodžiu pavadintumėte nepatekimą į olimpiadą?
– Apmaudu. Labai apmaudu. Nes mažai trūko iki olimpiados. Paprasčiausiai nenoriu išgąsdinti žaidėjų – nes vis tiek slegia juos atsakomybė, o jie visi eina savo noru.
Yra didelis spaudimas, bet krepšininkai ir toliau turi siekti olimpiados. Turi būti ir šviežių žmonių rinktinėje, nauji veidai. Bus viskas gerai.
– Ar Lietuvos krepšinio federacija turėtų kažką keisti? Jei turi, tai ką?
– Nesu specialistas. Jono Valančiūno labai trūko, jis būtų labai padėjęs rinktinei. Aš labai optimistiškai žiūriu į mūsų tą jaunąja karta – yra Mantas Buzelis, Ąžuolas Tubelis. Galvoju, jie tikrai atitinka tą lygį, nes paragavę aukšto lygio krepšinio. Bus viskas gerai.
– Kas galėtų treniruoti tuos žaidėjus?
– Tai turėtų būti asmenybės, kurias jaunimas gerbia, kurie yra pripažinti bei gali padėti tobulėti.
– Galbūt pats norėtumėte LKF prezidento vietą užimti?
– Aš jau savo buvau. Jeigu reikės patarimo, galėčiau padėti, patarti ir prisidėti, nes daug metų esu krepšinyje. Kažkuo galėčiau prisidėti...
– Gal turite patarimų dėl naujo rinktinės trenerio?
– Oj ne, neturiu. Bus užtektinai patariančių. Manau, yra tų trenerių, yra specialistų, kurie pasvers gerai, ko reikia ekipai.
Juolab, kad niekur skubėti nereikia su treneriu. Gaila, kad rinktinė nepateko į žaidynes – nežinau, ką ten komanda nuveiktų su tokiu pasirengimu prieš amerikiečius ar serbus. Bet yra kaip yra...
– Kaip sekasi po traumos atsigauti sūnui Augustui Marčiulioniui?
– Kruta, sportuoja, treniruojasi. Rugpjūtį vyks vėl į JAV, užbaigs tą sezoną. Jis tobulėja, galimai kitas sezonas bus geresnis už šį.
