„Rytas“ praėjusį penktadienį namuose 104:94 nugalėjo Kauno „Žalgirį“ ir finalo serijoje iki trijų pergalių išsiveržė į priekį (2–0).
Tai – pirmas kartas nuo 2008–2009 m. sezono, kuomet „Rytas“ didžiajame finale pirmauja būtent minėtu pranašumu.
Nepaisant to, vilniečiai dar turi rezervų.
M.Fosteris per dvejas finalo rungtynes renka po 12 taškų, 4 rezultatyvius perdavimus, 3,5 atkovoto kamuolio ir vos 5,5 naudingumo balo.
Gynėjas pataikė 9 iš 20 dvitaškių (45 proc.), 1 iš 10 tritaškių (10 proc.) ir 3 iš 7 baudos metimus (42 proc.).
„Jeigu atvirai, aš žaidžiu šūdinai ir kenkiu savo komandai, bet mes randame būdų laimėti. Esu labai laimingas, kad visi žaidėjai pasistiebia į viršų ir rodo tai, ko nesu matęs per pastaruosius dvejus metus.
Jaučiu, kad vis tiek metu savo metimus. Žinoma, Dovydas Giedraitis – puikus gynybos specialistas, kuris man apsunkina gyvenimą, bet vis tiek... metimai, kuriuos atlieku, yra tie, kuriuos aš metu, tiesiog dabar jų nepataikau. Aš galvoju, kad jeigu aš sužaisiu gerai ir komanda irgi demonstruos gerą žaidimą, aš nematau priežasčių, kodėl mes neturėtumėme laimėti“, – po antrojo serijos mačo kalbėjo M.Fosteris.
Jau šiandien (pirmadienį, nuo 18:50 val.) „Rytas“ turės progą uždaryti finalo seriją Kaune ir pagriebti septintąjį „Betsafe-LKL“ titulą klubo istorijoje.
„Serija vyksta iki trijų pergalių, mes esame priekyje 2–0, tad padarykime tai Kaune. Kodėl gi ne? Reikės padaryti ypač daug, bet mes tai galime padaryti“, – atviravo M.Fosteris.
– Kas buvo svarbiausia pratęsime Vilniuje?
– Mes nepasidavėme ir žinojome, kad laimėsime. Žinojome, kad turėjome būti kietesni, neatidavėme atkovotų kamuolių puolime ir nusiraminome, atradome savo vietas, kur norime atakuoti.
– Margiris Normantas sužaidė įspūdingas rungtynes (26 tšk.) ir buvo vienas komandos emocinių vedlių. Ką galėtumėte pasakyti apie jį?
– Tai – tikras kapitonas. Jis abejose aikštės pusėse žaidė ypač gerai tada, kai mums jo reikėjo. Aš galvoju, kad šį sezoną matau Margirį kitokį – jis dirba abejose aikštės pusėse, jis mus tempia į priekį savo pavyzdžiu ir pokalbiais. Negaliu būti daugiau patenkintas tuo, kaip jis patobulėjo nuo praėjusio sezono.
– Ketvirtojo kėlinio pabaigoje galėjote įmesti pergalingą metimą, bet pamėtėte kamuolį. Ar galėtumėte nupasakoti, kas tuo metu įvyko?
– Tai yra mano kaltė. Aš turiu nusimesti kamuolį ir nuskaityti Lauryno Biručio judėjimą – ar jis mane spaus, ar darys kažką kito. Aš pakliuvau į blogą situaciją, paslydau ir galiausiai pamečiau kamuolį. Tokiose situacijose aš turiu tapti geresnis, nes rungtynės tikriausiai nusitemps iki tokių momentų ir kamuolys bus mano arba Margirio (Normanto) rankose. Aš turiu būti pasiruošęs ir atradęs būdą, kaip padėti savo komandai.
– Žinant rungtynių svarbą, ar tai buvo geriausia atmosfera visą šį sezoną?
– Tikrai taip. Publika buvo įsielektrinusi. Išbėgant iš tunelio, pamačius visą raudoną jūrą sirgalių, kuri mus užveda... tai – geriausias „Ryto“ sirgalių bruožas. Nesvarbu, ar mes laimime, ar pralaimime, jie vis tiek yra su mumis ir mus palaiko. Atrodo, kad mes paleidžiame rungtynes, bet jie (sirgaliai) į jas mus vis tiek sugrąžina į rungtynes. Aš negaliu būti labiau dėkingas sirgaliams. Būtent dėl jų grįžau į Vilnių.
– Ar galėtumėte palyginti šių metų ir praėjusių metų finalų atmosferą, kuomet pernai žaidėte „Jeep“ arenoje, o šiemet – „Twinsbet“ arenoje?
– Tai buvo kažkas panašaus į tai, ką jautėme praėjusiais metais ketvirtose rungtynėse Vilniuje. Dabar mes turime 4–5 kartus daugiau tiek žmonių. Žaidimas didesnėje arenoje mums tikrai padeda. Aš tikiuosi, kad tai buvo paskutinės mūsų rungtynės namuose, o jeigu taip neatsitiks, sirgaliai privalės sausakimšai užpildyti areną.
