Šiauliečiai ketvirtadienio vakarą 74:83 Chucko Eidsono pagerbimo vakare krito prieš Vilniaus „Rytą“ ir patyrė penktąjį pralaimėjimą per pastarąsias 7-erias rungtynes.
„Mes išėjome dirbti ir kariauti. „Rytui“ buvo didžiulė šventė, bet mums tai buvo eilinė diena ofise – svarbios rungtynės, – sakė Ž.Urbonas. – Manau, kad mes rodėme pakankamai gerą krepšinį, kovėmės, o su dviem pataikytais tritaškiais... išvykoje nugalėti „Rytą“... Nemanau, kad tai yra įmanoma.
Pritrūko perimetro pataikymo, nors iš toli metė patikimi metikai. Yra kaip yra. Vėl... negalime sakyti, kad „Rytas“ viską pataikė, jie irgi keletą tritaškių prametė laisvi. Bet aš labiau žiūriu į savo komandą. Pataikėme 2 tritaškius ir pelnėme 74 taškus... įmesk dar 2–3 ir gauni 9 taškus. Gaila... Dėl kovos – niekam negaliu kažko blogo pasakyti. Atkovojome 14 kamuolių puolime, pas juos irgi tiek pat. Iš mūsų pusės buvo energija, kova ir susiklausymas.
Aišku, (Martynas) Echodas šešis metimus blokavo... rodėme, buvo kalbėta, kaip saugoti savo cilindrą, bet žaidėjai vis tiek pabando... ir žiūrėsime, kaip jis blokuoja metimus... reikia užlipti ant to grėblio, pabandyti, pažiūrėti, ar įmes...“, – mačą apibendrino Ž.Urbonas.
Šiose rungtynėse ant parketo „Ryto“ gretose išbėgo Ž.Urbono sūnus Ignas Urbonas, kuris aikštelėje praleido 2 minutes ir 21 sekundę. Uteniškis per praleistą laiką ant parketo pasižymėjo vieninteliu pramestu tritaškiu metimu.
Uteniškis tapo vienu jauniausių krepšininkų (16 metų, 4 mėnesiai ir 27 dienos), kuris kada nors debiutavo „Ryto“ pagrindinėje komandoje.
„Pagalvojau, kad gerą vyrą užauginau. Žmona buvo atvažiavusi... vidus susijaukė. Esi vyras, treneris, turi aibę vaidmenų. Vienas iš jų – tėtis. Kai tavo sūnus išbėga... būtų buvę smagiau, jei dar pats žaisčiau. Bet nemanau, kad 47-erių galėčiau žaisti. Čia nebent Mindaugas Lukauskis galėtų sulaukti savo sūnaus. Aš manau, kad esu pagerbtas, jog galiu matyti savo sūnų žaidžiantį tokioje komandoje. kad ir prieš mane. Tiek to. Nebepyksiu ir nebarsiu jo. Labai, bet truputėli turėsiu pastabų“, – apie sūnaus debiutą LKL kalbėjo Ž.Urbonas.
– Tomašas Pavelka per ilgą laiką sužaidė geresnes rungtynes. Ką jūs padarėte ir ko jam trūko per prastesnę atkarpą?, – žurnalistai paklausė Ž.Urbono.
– Gerai daviau su pagaliu per kuprą (šypsosi – red.) ir kažkaip atsigavo. Viskas buvo po rinktinės lango... kai tik aš atėjau, jis dar sužaidė porą gerų rungtynių, bet po to rinktinės lango... aš nežinau. Jis grįžo negyvas. Kalbėjome su juo, galbūt kroatas treneris jį nužudė. Jis buvo duobėje ir psichologine, ir kitomis prasmėmis. Kažkaip supurčiau ir antras rungtynes jis pradėjo žaisti. Smagu už jį. Visiškai kitas žmogus. Aišku, ar jis gali būti pagrindiniu centru su „Šiaulių“ ambicijomis? Nežinau, bet taip visai pozityviai į jį dabar žiūriu, galės žaisti krepšinį.
– Per ilgąją rungtynių pertrauką į „Jeep“ arenos palubes buvo iškelti Chucko Eidsono marškinėliai, prieš kurį jums ne kartą teko žaisti. Gal turite kokį įdomesni prisiminimą, kuris būtų susijęs su juo?
– Įdomesnis prisiminimas su juo buvo tas, kad jeigu jis pašoka, tu matai jo šortus. Jis buvo tikras atletas. Jo perdavimas atrodo it pasiėmęs televizoriaus pultelį, pašoka, visus kitus sustabdo, jis apsidairo, atlieka perdavimą ir vėl visi įsijungdavo. Man tas vaizdas labiausiai įstrigo.
Tai – puikus žaidėjas. Su Antanu Sireika bendravome ir jį atskleidė įžaidėjo pozicijoje. Jis pagavo gerą supratimą, nes buvo labai protingas žaidėjas, greitai perprato savo rolę ir tai tapo unikalu. Iš trečios pozicijos žaidėjo tapo įžaidėju. Aš manau, kad čia ir buvo jo gerasis virsmas, jog jis galėjo žaisti nuo pirmos iki trečios pozicijos. Smagu, kad tokios pagarbos eina tokiems žmonėms.
– Aikštelėje susidūrė Mindaugo Žukausko sūnus Deividas ir jūsų sūnus Ignas. Deividas prieš Igną įmetė taškus. Ką sakysite savo sūnui dėl to epizodo?
– Stogą lupk Deividui. Žukauską pagirsiu, o sūnui sakysiu: „Ką tu, negali jo nublokuoti?“. Ne, ten buvo gera Tomašo užtvara ir ten turėjo eiti pagalba iš „Ryto“ didelio žmogaus. Dėl tokio epizodo tikrai negaliu pykti. Nepataiko... nu ką, tegul eina treniruotis (šypsosi – red.). Svarbiausiai, kad jis metė. Visa kita ateina.
– Kada buvo daugiau emocijų ir jaudulio – jūsų debiute ar sūnaus?
– Gerai savo debiuto nepamenu, bet berods žaidėme išvykoje prieš Kauno „Atletą“ ir pamenu, kad sukasi vaizdas... žiūrovai lekia, metu – gaunu bloką... toks buvo debiutas.
Parašiau ir aš Ignui žinutę. Varyk be baimės, nestabdyk. Tai yra natūralu, kada tu ateini jaunas... taip skanduoja sirgaliai, palaiko... tu kažkur išsilieji ir nelabai jauti savo kūno. Aš įsivaizduoju, kaip jis jautėsi. Nuostabios, bet sunkios akimirkos krepšinio prasme. Jis turi tą praeiti, turi sudegti, pagauti ritmą ir suvokti, kad jis jau yra vyrų krepšinyje. Čia it po pergalės... nesuvokiu, kaip čia... tik po kurio laiko supranti, ką padarei. Čia tokie patys psichologiniai virsmai.
– Ar suvirpėjo širdelė, kai Ignas išmetė tritaškį?
– Būsiu sąžiningas – tuo metu norėjau, kad jis įmestų. Tiek to. Buvo viskas kaip ir aišku. Dabar sėdėsiu ir meluosiu, sakysiu, kad nenorėjau, jog jis įmestų. Viskam savas laikas gyvenime.
– Matėme, kad kitos komandos pasipildė naujokais – „Žalgiris“ ir „Neptūnas“ įsigijo naujokus. Kokia yra „Šiaulių“ situacija šiuo klausimu?
– Prašysime žurnalistų asociacijos pagalbos, kad pinigų sumestų (šypsosi – red.). Ne, jau savo biudžetą senokai išleidome. Visi pasipildymai šiems metams įvyko. Įsigijome Seaną Armandą dviem mėnesiams... baigiame šį sezoną taip, kaip yra. Dar vilčių (patekti į atkrintamąsias – red.) yra, reikia viską laimėti. Bandysime duoti kovą. Man, kaip treneriui, svarbiausiai matyti savo komandos charakterį ir darbą. Tada kažkas pavyksta arba ne. Tikiuosi, kad rankų nenuleisime. Bent jau aš jiems to padaryti neleisiu.
Visa spaudos konferencija:
