2014 m., atstovaudama Vilniaus „Kibirkšties“ komandai, V. Kuktienė tapo Moterų Lietuvos krepšinio lygos žvaigždžių dienos tritaškių konkurso nugalėtoja.
Kai tik galėjo, V. Kuktienė visuomet atstovaudavo Lietuvai moterų krepšinio rinktinei. Su Lietuvos rinktinės marškinėliais krepšininkė dalyvavo keturiuose Europos ir dviejuose pasaulio čempionatuose.
Aukščiausias pasiekimas Europos pirmenybėse – dukart laimėta ketvirtoji vieta (2001, 2005), o pasaulio čempionate 2006 m. iškovota šeštoji vieta. Asmeniškai sėkmingiausias V. Kuktienei buvo 2015 m. Europos čempionatas, kuomet starto penkete rungtyniavusi puolėja vidutiniškai rinko po 7,8 taško per rungtynes.
Įsimintiniausiu karjeros pasiekimu moteris įvardija triumfą 2015 m. Ispanijos lygos čempionate. „Tiesiog tokiais momentais nejauti žemės po kojomis“, – pergalingas akimirkas prisimena V. Kuktienė.
Buvusi krepšininkė pripažįsta, kad ši sporto šaka jai davė labai daug, tačiau pabaigusi profesionalios sportininkės karjerą, moteris pasuko kitu keliu. Dabar Vita Kuktienė dirba ikimokyklinio ugdymo mokytoja ir kūno kultūros mokytoja darželyje.
Krepšinį V. Kuktienė dabar stebi iš šalies, palaikydama Moksleivių krepšinio lygoje žaidžiantį savo sūnų, taip pat seka Vilniaus „Ryto“ bei Kauno „Žalgirio“ rungtynes ir Moterų krepšinio lygos varžybas.
Pokalbis apie krepšininkės kelią su Vita Kuktiene.
– Kaip prasidėjo jūsų pažintis su krepšiniu?
– Tėvai neturėjo supratimo apie krepšinį, todėl niekas nenuvedė į pirmąją treniruotę. Trenerė Troškienė rinko mergaičių grupę ir nuėjau pabandyti, nes buvau aktyvus vaikas. Galima sakyti, kad sportas vyko prieš mamos valią, nelabai jai patiko toks mano užsiėmimas. Taip ir prasidėjo pažintis su krepšiniu, Ukmergės lygyje, kol išvažiavau į Ozo sporto centrą Vilniuje, 9-toje klasėje.
– Ką jums davė krepšinis?
– Krepšinis davė daug ir visko. Pradžioje, begalę gerų emocijų, aišku, būdavo ir sunkių momentų, bet viską atpirkdavo pergalės ir mėgstama veikla. Būdama jauna gal ne tiek vertinau keliones ir pasaulio pažinimą per sportą, bet su metais, atėjus brandai, pradėjau džiaugtis kiekvienu momentu, praleistu su komandos draugėmis, kiekviena išvyka į kitą šalį.
Teko žaisti Kroatijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. Susiradau daug naujų draugų. Krepšinis labai sustiprino patriotiškumą ir savo šaliai, nes visad po sezono, jeigu būdavau kviečiama, vasarą atstovaudavau savo šaliai. Nepaneigsiu, kad krepšinis padėjo ir finansinį pagrindą po kojomis.
Taip pat, įsimintinų momentų buvo ne vienas ir ne du, bet labiausiai gal išskirčiau tapimą Ispanijos čempione su Žironos klubu. Tai buvo nepakartojama, lemiamos rungtynės ir šeši tūkstančiai žiūrovų. Tiesiog tokiais momentais nejauti žemės po kojomis. Šventimas dar saldesnis buvo, nes šalimais tuo džiaugėsi ir šeima – didžiausi mano fanai.
– Ar žinojote, ką veiksite po karjeros? Ar lengva buvo integruotis į „normalų gyvenimą“?
– Karjeros pabaigą pradėjo diktuoti šeima, žaidžiant Ispanijoje vyresnysis sūnus turėjo pradėti eiti į pirmą klasę. Todėl reikėjo daryti sprendimus, nors dar buvo pasiūlymas likti, bet kažkaip tas momentas padėjo greičiau apsispręsti. Turint šeimą, perėjimas nuo sportininkės gyvenimo į įprastą nėra toks skausmingas, kadangi užimtumo yra pakankamai.
Tiksliai, ką veiksiu, nežinojau, bet gimus antram sūnui, kažkaip viskas savaime susiklostė. Jam pradėjus eiti į darželį, tapau ikimokyklinio ugdymo mokytoja ir kūno kultūros mokytoja darželyje. Esu mylinti vaikus, tai tas darbas teikia džiaugsmą, žinomumas padeda tik tiek, kas domisi krepšiniu, daugumai esu paprasta darželio mokytoja.
– Ar rekomenduotumėt jaunoms mergaitėms išbandyti krepšinį?
– Jaunoms panelėms tik galiu palinkėti bent pabandyti krepšinio treniruotes, nes nepabandęs – nesužinosi, kas tau patinka, o kas ne. Krepšinis gali suteikti sparnus gyvenimui, duoti teigiamą emociją, bendravimą, platesnį pasaulio pažinimą, naujų draugų ir gero laiko, kurio nepamirši visą likusį gyvenimą.
