„Tą mano gimtadienių istoriją papasakojo tėvai. Gimiau vasario 2 dieną Joniškėlyje, Pasvalio rajone, bet tėvai po savaitės mane kažkodėl pervežė į Linkuvą ir ten pakrikštijo.
Anksčiau nebuvo metrikacijos skyrių, tik bažnyčia. Dokumentuose ir buvo užfiksuota, kad gimiau vasario 8 dieną, nors tikrasis mano gimtadienis – viena savaite anksčiau.
Ir mano vardas buvo ne Vladas, o Vladislovas. Mano senelis Jablonskis buvo Vladislovas. Jis tarnavo caro armijoje, buvo karininkas ir per Spalio revoliuciją dingo be žinios.
Tėvai senelio garbei mane ir pakrikštijo Vladislovu. Tačiau po truputį mano vardas buvo trumpinamas ir tapau Vladu“, – prisimena V. Garastas.
Tad vienas žymiausių Lietuvos krepšinio trenerių per savaitę dabar švenčia du savo gimtadienius.
Kuris mielesnis? Krepšinio legenda teigia, kad ir pats jau nežino, nes viskas susimaišė.
„Kažkuriais metais vienas žurnalistas vasario 2 dieną mane norėjo pakalbinti gimtadienio proga, tačiau buvau ne nuotaikoje, jo atsiprašiau ir pasakiau, kad paskambintų vasario 8 dieną, kai gimiau“, – šypteli V. Garastas.
Ilgametis Kauno „Žalgirio“ strategas pripažįsta, kad šiemet jo gimtadieniai liūdni.
Praėjusiais metais gruodžio 27 dieną mirė jo žmoną, puiki lengvaatletė, dukart Lietuvos sprinto čempionė Irena Aleksiūnaitė-Garastienė.
„Dabar labai sunku psichologiškai. Apskritai pastarųjų pusantrų metų mano gyvenimas sudėtingas, išgyvenau tris mirtis.
Sako, kad ateis ori senatvė, bet atėjo baisi mano senatvė.
Ir toliau gyvenu savo bute, viskas primena žmoną. Nieko nekeičiau, viskas kaip buvo, taip ir liko.
Nieko neslepiu ir nedarau. Nuo ko aš pabėgsiu, nuo savęs?“, – prislėgtas sako auksinio „Žalgirio“ strategas.
Maistą V. Garastas dabar nusiperka pats: „Išsikviečiu taksi ir nuvažiuoju į parduotuvę. Šiuo metu vaikščioti man kiek sunkoka, nes prieš kiek laiko griuvau ir dabar tai atsiliepia, kojos yra sunkios. Tačiau pasiimu lazdą ir vaikščioju. Kai lauke slidu, turiu būti ypač atsargus“.
Garsius Lietuvos krepšininkus išugdęs V. Garastas vienišas nesijaučia. Jį lanko dukra, anūkai, su jais pasikalba ir telefonu.
Su nostalgija jis kalba apie savo bendražygius. Pasižiūrėjęs senas nuotraukas, kuriose yra su jais nusifotografavęs, jam pasidaro liūdna: mato, kad tai vieno jau nebėra, tai kito, o jis dar gyvas.
„Tada ir pagalvoju, kad turiu daugiau mirusiųjų draugų, nei tarp gyvųjų, nes su naujais jau nebesusipažįstu, tad kas jau liko, tas“, – liūdnai sako V. Garastas.
