Tarpsezoniu išsiskyrus vyriausio Lietuvos krepšinio lygos istorijoje žaidėjo ir Vilniaus „Wolves“ keliams, krepšininkas nusprendė prisijungti prie lygos debiutantės – „Jurbarko-Kario“ komandos.
„Geležiniu žmogumi“ vadinamas M. Lukauskis „Jurbarko-Kario“ gretose tikrai nebus vienintelis 40-ties metų amžiaus ribą peržengęs žaidėjas. Veteranas Jurbarke suvienys jėgas su 41-erių Tomu Delininkaičiu, 41-erių Vytautu Šarakausku ir 40-mečiu Valdu Vasyliumi.
Anot Lukauskio, būtent T. Delininkaičio vaidmuo turėjo nemažai įtakos jam renkantis šią karjeros stotelę.
„Na, galima sakyti, kad Tomas mane ir įkalbėjo ateiti į Jurbarko komandą, – teigė veteranas. – Mūsų kelias su Tomu kartu prasidėjo Vilniuje, šiek tiek konkuravome klubiniame krepšinyje, tada dar daugiau tos konkurencijos turbūt buvo Lietuvos rinktinėje, o dabar vėl esame komandžiokai.“
Taiklia ranka pasižymintis žaidėjas nuo rudens taip pat pradėjo krimsti mokslus universitete ir išbando save studento kėdėje.
Tinklalapyje nklyga.lt – pokalbis su M. Lukauskiu apie prisijungimą prie Jurbarko klubo, ryšį su T. Delininkaičiu, vis dar malonumą teikiantį krepšinį ir trenerio studijas.
– Mindaugai, vasarą sakėte, kad norite dar bent metus pažaisti. Kaip po vasaros fiziškai ir psichologiškai esate pasiruošęs naujoms sezono kovoms?
– Po vasaros jaučiuosi gerai ir fiziškai, ir psichologiškai. Kaip visada, vasarą teko pasportuoti, gal šįkart šiek tiek mažiau nei įprasta, bet viskas puikiai.
– Kokį įspūdį Jums palieka „Jurbarko-Kario“ surinkta komanda ir kokius tikslus keliate naujam sezonui?
– Įspūdis geras – šaunus ir ambicingas kolektyvas, draugiškas tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Manau, apie tikslus reikėtų klausti komandos vadovų ir trenerių, o mūsų, kaip žaidėjų, tikslas yra laimėti kiekvienas būsimas rungtynes, nors, žinoma, visko laimėti nepavyks. Tačiau turime eiti ir kautis aikštelėje bei su kiekviena akistata būti geresniais.
– Jums tai bus pirmasis sezonas „7bet-NKL“ pirmenybėse. Kiek pačiam įdomu debiutuoti šioje lygoje būnant 44-erių?
– Įdomu, nes man tai – naujas iššūkis, galimybė pamatyti kas tai per lyga, kadangi teko girdėti įvairių atsiliepimų. O žaisti krepšinį man yra vienas malonumas ir tikiuosi, jog asmeniškai bus malonu žaisti, o ką tai duos – pamatysime jau po sezono.
– Prieš 20 metų, kartu su Tomu Delininkaičiu, debiutavote tuometiniame Vilniaus „Lietuvos Ryte“, vėliau varžėtės ir dėl vietos rinktinėje, o dabar jūsų keliai klubiniame krepšinyje ir vėl susikirto. Ar tarpusavyje kalbėjote, kaip judu pasikeitėte ir kiek ši tarpusavio draugystė bei kovingumas treniruotėse vis dar išlikęs?
– Na, galima sakyti, kad Tomas mane ir įkalbėjo ateiti į Jurbarko komandą. Mūsų kelias su Tomu kartu prasidėjo Vilniuje, šiek tiek konkuravome klubiniame krepšinyje, tada dar daugiau tos konkurencijos turbūt buvo Lietuvos rinktinėje, o dabar vėl esame komandžiokai. Tačiau dabar ta kova ir konkurencija jau visai kitokia nei buvo ankščiau. Suaugome, subrendome, tapome protingesniais ir į viską žiūrime kitaip. Per daug apie tai nekalbame, nors bendraujame ir vasarą sutinkame su savo šeimomis, bet iš tam tikrų dalykų dabar galime tik pasijuokti.
– Nuo rudens rimtai kibote į mokslus. Kokį dalyką studijuojate bei kaip pačiam sekasi paskaitose būnant jau nebe jauniausiu studentu?
– Studijuoti pradėjau Lietuvos sporto universitete, treniravimo sistemų studijų programoje. Na taip, studentas ne pats jauniausias, bet tikrai ir ne vyriausias (juokiasi). Kol kas viskas yra gerai, daug informacijos, nemažai įdomių dalykų, vienas dalykas yra praktika, kurios turbūt turiu jau daugiau nei 30 metų, tačiau kita yra žinios, o jų niekada nebus per daug.
– Idėją apie žaidimą vienoje komandoje su sūnumi jau tikriausiai atidedate į šoną?
– Tokia idėja ir noras vis dar yra, o kaip bus ar gausis – parodys laikas (juokiasi).
– Ar įsivaizduotumėte savo karjeros pabaigą būtent Jurbarke?
– Turiu įvairių minčių ir idėjų, tačiau ar pavyks tai įgyvendinti, vėlgi, parodys būtent šis sezonas ir ateitis.
