„Sezoną pasitinkame puikiomis nuotaikomis, nes prie lygos prisijungė nauja komanda – Panevėžys, padidėjo komandos biudžetai, įvyko keletas perėjimų iš vienos komandos į kitą. Tai rodo, kad tarp klubų atsiranda konkurencija, kas yra sveikintina. Matome, kad ir kai kurios komandos prisiviliojo gan pajėgių legionierių, kas irgi džiugina ir kelia mūsų lygį.
Atidarymo šventė pavyko, visi esame su geromis nuotaikomis ir tikimės, kad tą ir toliau tęsime“, – dėstė A.Jocys.
Lietuvos krepšinio federacija jau ne vienerius metus gyvuoja mintimi, kad Lietuvoje nori suburti komandą, kuri būtų sudaryta iš Lietuvos moterų krepšinio rinktinės pagrindo žaidėjų. To priežastis – greitesnis susižaidimas prieš atrankas į Europos čempionatą ir potencialas žaisti prestižiniuose tarptautinio moterų klubinio krepšinio turnyruose.
Visgi esminė priežastis, kodėl ne visos talentingiausios ir geriausios Lietuvos krepšininkės žaidžia Lietuvoje, yra finansinės.
„Žiūrint paprastai – mes neturime daug superžvaigždžių, kurios žaidžia užsienyje. Galime jas suskaičiuoti ant rankų pirštų. Jūs teisingai pasakėte – jeigu klubai turės gerus biudžetus, jie galės prisikviesti žaidėjas. Nereikia, kad jie atitiktų užsienio biudžetų. Ne paslaptis, kad ir Gintarė žaidė už mažesnius pinigus „Kibirkštyje“, bet vien tas žaidimas Lietuvoje... yra noras čia baigti karjeras. Ta pati Kamilė Nacickaitė, ta pati Justė Jocytė ateityje.
Niekada negali sakyti ne Mūsų tikslas Lietuvoje būtų tas, kad tie klubai būtų finansiškai pajėgūs mokėti pinigus, kurių merginos yra vertos. Tuo atveju ir ta pati Justė“, – apie bene perspektyviausios Lietuvos krepšininkės ir kitų lietuvių sugrįžimą į gimtinę samprotavo „Smart Way MLKL“ direktorius A.Jocys.
Nepaisant to, kad naujojo direktoriaus laukia daug iššūkių, „Smart Way MLKL“ vadovas turi ir aukštas ambicijas Lietuvos moterų krepšiniui, kur netolimoje ateityje tikisi matyti bent tris Lietuvos komandas europiniuose turnyruose.
„Tas skaičius, kurį įvardinau, yra tikrai realus. Bent viena Klaipėdos komanda turi žaisti Europos taurėje. Kalbėjomės su LCC tarptautinio universiteto komandos vadovais, kad jie tą mato ir kitais metais, jeigu tą leis jų biudžetas, kuris kartu leis prisitraukti pajėgesnių žaidėjų.
Vilniaus komandos tikslas turi būti tik Eurolyga, nes ir finansavimas didesnis, ir mūsų tikslas turėti reprezentacinę komandą, kuri ten būtų.
Galbūt kitoms komandoms į Europos taurę reikės ne iškart patekti, o per atrankos varžybas, kas tikrai yra įmanoma“, – svarstė A.Jocys.
Tinklalapyje lrytas.lt – išsamus pokalbis su naujuoju „Smart Way MLKL“ lygos direktoriumi A.Jociumi apie naują jo karjeros kryptį, moterų krepšinio rėmimą, Vilniaus „Kibirkšties“ šansus Europoje ir tik moterų krepšiniui skirtas bazių reikalingumą Lietuvoje.
– Kokios priežastys lėmė, kad jūs nusprendėte perimti lygos direktoriaus pareigas?, – lrytas.lt pradėjo pokalbį su A.Jociu.
– Visada mano noras buvo daryti kažką, kas yra susiję su krepšiniu. Tokia jau mūsų šeima – viskas apie krepšinį. Pakalbėjęs su Mindaugu Balčiūnu aš jam pasakiau savo viziją, kaip aš matyčiau moterų krepšinį, kur jį matyčiau. Jis pasakė, kad pagalvos apie mano pasiūlymus, o po to laimėto aštuoniolikmečių Europos čempionatą, man atsirado dar daugiau motyvacinių dalykų ir vėl Mindaugui kėliau klausimą – jeigu kažko reikės, galime sėsti ir bendrauti. Po kiek laiko Mindaugas prisiminė mano pasakymą.
Iš federacijos pusės atsirado noras daryti 2027 Europos čempionatą Lietuvoje, o mūsų tikslas – turėti stiprią lygą, turėti reprezentacinę komandą, kurios pagrindą sudarytų rinktinės žaidėjos ir taip galėtume turėti visas pajėgiausias merginas Lietuvoje. Aišku, didžiausi iššūkiai – biudžetai. Mindaugas man tą priminė ir aš to neišsigandau. Susiradome naują generalinį rėmėją, su kuriuo pasirašėme trejų metų sutartį. Generalinis rėmėjas patikėjo mano vizija ir kartu stengsimės tą viziją įgyvendinti. Sutapo mano ir federacijos matymas, lūkesčiai ir taip atsidūriau šioje pozicijoje.
– Žinant tai, kad jūsų dukra Justė žaidžia Prancūzijoje, ar semsitės kažkokių idėjų iš Prancūzijos pirmenybių, kurios laikomos vienos prestižinių Europoje?
– Tai, ką jie daro Prancūzijoje, tai kainuoja didelius pinigus. Faktas, kad Prancūzijos lyga yra stipriausia Europoje. Nereikia būti naiviems, kad mes tą padarysime greitai.
Aišku, teko pamatyti niuansų rungtynių metu – kaip vyksta rungtynės, pertraukėlės, ilgosios pertraukos, ką jie daro, kaip pritraukia žiūrovus, ką jie daro, kad žiūrovai ateitų. Viskas yra adaptuojama ir skolinamasi. Jie tikrai tą sėkmingai daro.
Ne paslaptis, kad į Prancūziją ne kartą važiavau ne tik žiūrėti, kaip žaidžia mano dukra, bet ir žiūrėti visą rungtynių organizavimo procesą – kas vyksta prieš, po rungtynių, kaip yra bendraujama su rėmėjais. Ten yra daug dalykų, kur galime adaptuoti savo lygose ir žmonės norės ateiti bei džiaugtis rungtynėmis, o ne ateiti ir atbūti dvi valandas salėje.
– Sakykime taip, kad jau pirmuosius jūsų darbo vaisius matome – naujasis lygos generalinis rėmėjas. Ar buvo sunku prikalbinti tokį rėmėją?
– Mano vizijoje – atvirumas. Aš kalbu atvirai, pas mane nėra „darom vienaip, ar darom kitaip“. Aš su Arvydu Klovu susėdome ir pabendravome. Jis pamatė, kad viskas yra nuoširdžiai ir nėra jokių užstalinių reikalų. Žmogus yra pastatęs savo verslo imperiją savo jėgomis, tad jam patinka atvirumas. Nebuvo lengva susitarti.
Nebuvo taip, kad atneši lapą ir sakai „Labas, paremk lygą“. Reikėjo papasakoti detales, pateikti viziją ir parodyti darbą, kuris mūsų laukia. Jis dabar irgi sako, kad nesitikėjo, jog reikia tiek daug dalykų, kad viską padaryti gerai. Jis pamatė, ko trūksta, savo įmonėje subūrė komandą, kuri dirba moterų lygos klausimu. Tas mus džiugina. Svarbu, kad susitinka žmonės, kurie mato viską vienodai.
– Kalbant apie naująjį rėmėją, kiek žinau, „Smart Way“ lyga rems nemaža suma (lrytas.lt duomenimis, 100 tūkst. eur.). Ką lyga planuoja daryti su investuotais pinigais? Ar bus investuojama į kokybiškesnes transliacijas, o galbūt bus kažkoks prizinis fondas?
– Taip. Būtent visi tie išvardinti punktai. Kokybiškesnės transliacijos. Mūsų tikslas – suburti tokią lygą, kokia yra vyrų lyga LKL. Turėti savo transliuotoją, kad auditorija būtų kuo platesnė, kad žmonės turėtų galimybę žiūrėti rungtynes ne tik per DELFI TV, bet ir įsijungę ar nacionalinį, ar komercinį transliuotoją.
Tie pinigai nėra tokie, kad iškart viską galėsime įgyvendinti, bet palaipsniui tiek aš, tiek Arvydas ieškosime papildomų lėšų. Aš manau, kad jeigu kitoms šalims Europoje tai pavyksta, ir mums tai pavyks. Visur reikia eiti atvirai, žiūrėti, ieškoti žmonių, kur nebūtų kažkokių paslėptų dalykų.
Vizija ta, kad lyga turi būti stipri. Mūsų pagalba tiek komandoms, tiek darbas su teisėjais. Viskas augs į viršų. Mes nenorime, kad pas mus būtų žemesnio lygio varžybų organizavimas nei LKL. Mūsų tikslas – patapti tokia stipria lyga, kokia yra LKL.
Šiais metais dar tikrai nedrįsčiau sakyti, kad steigsime prizinį fondą Moterų LKL laimėtojoms, bet prizai, kurie nebūtinai piniginiai, gali pasirodyti už žaidėjų individualius pasirodymus.
Karalienės taurė irgi yra kitas turnyras, kur irgi galime pagalvoti apie didesnius prizinius fondus nei praėjusiais metais. Minčių yra, bet dabar norime, kad startuotų čempionatas, o po to išsidėliosime visus finansus. Aišku, kiekvienai žaidėjai yra smagu kažką gauti už tą, ką jos rodo – rezultatyviausios, naudingiausios žaidėjos. Ieškosime papildomų investicijų.
– Anksčiau minėjote, kad jūsų tikslas – Lietuvos lygoje turėti vieną moterų Eurolygos komandą, dvi moterų Europos taurės ekipas. Ar tai iš tikrųjų realu? Jei taip, kokios komandos potencialiai galėtų rungtyniauti Europoje?
– Bent viena Klaipėdos komanda turi žaisti Europos taurėje. Kalbėjomės su LCC tarptautinio universiteto komandos vadovais, kad jie tą mato ir kitais metais, jeigu tą leis jų biudžetas, kuris kartu leis prisitraukti pajėgesnių žaidėjų. Aš pilnai tikiu tais žingsniais, ką jie daro. Tai tikrai yra įgyvendinama.
Vilniaus komandos tikslas turi būti tik Eurolyga, nes ir finansavimas didesnis, ir mūsų tikslas turėti reprezentacinę komandą, kuri ten būtų.
Šiauliai, Panevėžys ir Kaunas turi kovoti dėl dar vienos vietos Europos taurėje.
Anksčiau esame turėję Klaipėdos „Fortūną“ Europos taurėje, tad tas skaičius, kurį įvardinau, yra tikrai realus. Galbūt kitoms komandoms į Europos taurę reikės ne iškart patekti, o per atrankos varžybas, kas tikrai yra įmanoma.
– Šiemet „Kibirkštis“ ir toliau žais Europos taurėje. Kokie, jūsų nuomone, Vilniaus klubo šansai Europoje? Ar klubas gali pakartoti rezultatą, kurį pasiekė praėjusiais metais?
– Pas juos biudžetas yra gan neblogas, aišku, klubas nebeturi tokių žaidėjų, ką turėjo praėjusiais metais. Jei kas, klubas sezono eigoje gali susirasti žaidėjų rinkoje, kurios bus laisvos.
Kaip ir parodė vyrų rinktinė – kad ir kokia rinktinė išvažiuoja, rezultatas buvo neblogas.
„Kibirkštis“ susistabilizuos savo biudžetą, pasižiūrės, kokios žaidėjos bus laisvos rinkoje, ir jei reikės, pasipildys naujokėmis, bet aš manau, kad ir dabar „Kibirkšties“ komanda nėra tokia, kuri negalėtų kažko pasiekti. Faktas, kad Gintarės Petronytės nebuvimas – didelis nusivylimas, bet ką padarysi. Manau, kad varžovai peržiūrės savo klaidas, kaip jas gali ištaisyt ir komanda bus konkurencinga Europos taurėje.
– Anksčiau federacija minėjo, kad nori susigrąžinti pajėgiausias užsienyje žaidžiančias lietuves atgal į gimtinę. Finansai, tikriausiai, pagrindinė priežastis, tačiau matėme situaciją su Gintare, kur ji negavo jokios komunikacijos iš klubo pusės. Kaip jūs įsivaizduojate tą lietuvių grįžimą į gimtinę?
– Žiūrint paprastai – mes neturime daug superžvaigždžių, kurios žaidžia užsienyje. Galime jas suskaičiuoti ant rankų pirštų. Jūs teisingai pasakėte – jeigu klubai turės gerus biudžetus, jie galės prisikviesti žaidėjas. Nereikia, kad jie atitiktų užsienio biudžetų. Ne paslaptis, kad ir Gintarė žaidė už mažesnius pinigus „Kibirkštyje“, bet vien tas žaidimas Lietuvoje... yra noras čia baigti karjeras. Ta pati Kamilė Nacickaitė, ta pati Justė Jocytė ateityje. Sakykime, kad jeigu klubas turės didelį biudžetą ir ji nežais WNBA...
Mes esame turėję „Teo“ komandą, kuri mokėjo gerus atlyginimus ir pritraukė visas žaidėjas žaisti Lietuvoje. Pagrindinis dalykas – finansai ir stabili organizacija. Žaidėjoms kartais nė nereikia kelių tūkstančių permokėti, kad jos žaistų Lietuvoje. Viskas priklauso nuo klubų, kokią komandą jie turės iš administracinės pusės. Galima tikėtis, kad ir Kamilė grįžtų sužaisti į Lietuvą bei baigtų karjerą gimtinėje. Čia būtų didžiausi laimėjimai tiek klubams, tiek visam Lietuvos moterų krepšiniui..
– Kaip manote, ar netolimoje ateityje įmanoma, kad ta pati Justė grįžtų į Lietuvą?
– Niekada negali sakyti ne. Žiūrint į vyrus – išvažiavo keli vyrukai žaisti į užsienį, o po to grįžta į „Žalgirį“. Nėra kažkokie stulbinantys pinigai WNBA ir faktas, kad Europoje kartais moka didesnius pinigus. Mūsų tikslas Lietuvoje būtų tas, kad tie klubai būtų finansiškai pajėgūs mokėti pinigus, kurių merginos yra vertos. Tuo atveju ir ta pati Justė.
– Federacija labai akcentuoja auksinės (2004 m. ir vėliau) rinktinės svarbą, kad pagrindas tos rinktinės – Lietuvos moterų krepšinio ateitis. Dalis tiesos yra, bet ar nemanote, kad uždedamas pernelyg didelis akcentas, o kartu ir spaudimas toms merginoms?
– Mūsų (moterų krepšinio vadovybės) tikslas ir buvo, kad tos visos merginos žaistų pajėgiuose klubuose. Ugnė Sirtautaitė išvažiavo į JAV, bet mūsų tikslas yra tas, kad toms merginoms sudarytume sąlygas žaisti moterų lygos A divizione. Į jas yra tikrai daug investuojama iš federacijos, kad jos neprapultų. Joms tikslas yra iškeltas 2027 m. Europos čempionatui, kuris vyks Lietuvoje. Kad jos jau tam laikui būtų pasiruošusios. Tuo metu joms jau bus 22–23 metai. Aš nemanau, kad tokio amžiaus merginai yra užkelta pernelyg didelė kartelė. Čia yra krepšininkės tikslas – siekti aukščiausių rezultatų.
Aišku, yra ir Laura Juškaitė, kurios dar nepaminėjau. Ji dar tikrai ilgus metus atstovaus rinktinei ir bus ta kartinė žaidėja, kuri sulipdys jaunimą.
Žinoma, viskas priklausys nuo jų pačių ir kaip klubai sugebės motyvuoti tą auksinę rinktinę, kad jos turėtų gerą lygį vietiniuose čempionatuose ir potencialiai galėtų pasirodyti europiniuose turnyruose. Neslėpsiu – čia bus ir didelis mano darbas, nes viską reikia daryti kartu. Mes turime važiuoti, žiūrėti, padėti ir kad būsima 2027 m. rinktinė būtų sustyguota ir parodytų tokį rezultatą, kokio yra tikimasi iš jos.
– Finansavimas – viena iš esminių dalykų, kur stringa Lietuvos moterų krepšinis. Kaip reikia pakeisti verslų požiūrį, kad jie ateitų į moterų krepšinį ir prisidėtų prie moterų krepšinio?
– Paprasčiausiai reikia to, kad kiekvienas smulkus verslininkas patikėtų tuo, jog kiekvienas euras, pridėtas į moterų krepšinio vystymąsi, gelbėja. Gali būti ir tūkstantis, ir penki šimtai, ir keli tūkstančiai.
Turi susikurti rėmimo klubai, kurie yra ir Prancūzijoje. Jeigu jūs pastebėjote, jie renkasi prieš rungtynes į jiems paskirtą lokaciją arenoje, gurkšnoja vyną, dalijasi įspūdžiais, kai kurie turi vienodas aprangas. Jie tampa rėmimo bendruomene, kuri ateina į rungtynes. Klubas, sukūręs tokią bendruomenę, mato, kad sirgalių klubelis pats dirba, jog savo mylimam klubui pritrauktų naujus rėmėjus.
Mano siekis yra toks, kad kiekvienas jau esantis arba vėliau aukščiausioje lygoje žaidžiantis klubas, suburtų tokius klubelius ir kad klube, kuris sukūrė tokią bendruomenę, būtų pinigai jų sąskaitoje ir kartu toliau būtų tas atvirumas, kur krepšinio klubas būtų atskaitingas savo rėmimo bendruomenei – kam yra išleidžiami rėmimo pinigai, kur jie yra investuojami, kokia perspektyva, kokia yra klubo vizija. Manau, kad tik per atvirumą galėsime pritraukti daugiau rėmėjų. Kiekvienas verslininkas nori prisidėti, bet jis kartu nori ir žinoti, kur jis investuoja, ką klubas daro su jo pinigais.
Tikiuosi, kad naujas bendradarbiavimas su „Smart Way“ bus postūmis ir kitiems verslininkams prisidėti prie savo miesto klubo rėmimo.
– Kalbant apie sirgalių faktorių – matėme, kad į Lietuvos moterų rinktinės rungtynes atvyko pilna salė žiūrovų. Kaip reikėtų tokią minią prisivilioti į klubinio krepšinio rungtynes?
– Jeigu pasieksime savo užsibrėžtą tikslą dėl Lietuvos klubų dalyvavimo europiniuose turnyruose, į Lietuvą atvažiuos stiprios komandos, jos bus tas postūmis, kur mes tikrai pritrauktume žiūrovą.
Vietinėse pirmenybėse turime kviesti sporto centrų ir sporto mokyklų auklėtines. Jos turi būti rungtynėse ir stebėti, kaip žaidžia jų atstovaujamo miesto komandos. Man kartais yra nesuprantama, kodėl jos neateina. Vyksta rungtynės Šiauliuose, Kaune, o jose nėra nė vienos sporto mokyklos auklėtinės, kuri žiūrėtų rungtynes. Čia yra darbas su treneriais – su jais reikia bendrauti ir kviesti moterų krepšinio rungtynes.
Mes turime siekti, kad Lietuvoje atsirastų kuo daugiau europinio lygio komandų. Tik taip norės žiūrovas norės pamatyti aukščiausio lygio krepšinį. Jeigu mes eisime žemyn ir darysime darbus tik tam, kad jie būtų padaryti, čia yra nieko gero. Turi ateiti viskas palaipsniui.
Kaip minėjau interviu pradžioje – jei turėsime vieną Eurolygos komandą ir dvi Europos taurės ekipas, žiūrovų nereikės kviesti, jie patys ateis į rungtynes, o vietinėse pirmenybėse turime žiūrėti į savo kiemą ir kviesti sporto mokyklų auklėtinius stebėti rungtynes. Jeigu į mačą ateis vaikas, tai jis tikriausiai su savimi kartu pasikvies tėtį, mama, senelį ar kitą giminaitį.
– Infrastruktūra – ypač svarbus klausimas. Kiek man teko matyti, užsienio klubuose moterų komandos turi savo bazes, kur visas laikas, o ir aplamai viskas – priklauso toms komandoms, o kartu nuo jų priklauso ir likęs užimamas salės laikas. Lietuvoje kol kas to nėra ir visos komandos yra nuo kažko priklausomos. Kiek įmanoma, kad moterų komanda (nesvarbu kuri), kažkuriuo metu turės savo sporto bazę? Ar tai išvis realu?
– Faktas – viską, ką išvardinote, to ir reikia. Mūsų siekis, kad moterų krepšinio klubai būtų nepriklausomi nuo vyrų klubų. Turėdami savo bazę… Jeigu pasižiūrėjus finansiškai, buvau Prancūzijos keliuose miestuose… ten nėra kažkokių stulbinančių arenų. Ten yra po 2–3 tūkstančius žmonių talpinančios arenos, kurios yra labai kukliai pastatytos, bet jos priklauso moterų komandai.
Aišku, pačios savivaldybės ir patys klubai turi norėti būti nepriklausomi bei kurti bendruomenę aplink nepriklausomą vienetą. Dabar kai kurie klubai priklauso nuo vyrų komandų malonės. Aš nemanau, kad tai yra geras pavyzdys. LCC tarptautinio universiteto komanda parodė, kad įmanoma iš 0 pašokti į gero lygio komandą, kuomet ekipa yra nepriklausoma nuo kitų komanda.
