„Reikėjo ruoštis rungtynėms ne prieš savaitę, o prieš mėnesį, – po mačo juokėsi vienas iš Europos čempionų Mindaugas Žukauskas. – Tiesą pasakius, reikėjo kvapą aikštėje pagaudyti, bet smagu buvo su jaunimu pakovoti“.
Europos ir Eurolygos čempionas 48-erių M.Žukauskas ketvirtadienį į „Žvaigždžių“ komandos krepšį įmetė 4 taškus ir buvo patenkintas savo rezultatu.
„Esu juk veteranas, tikras veteranas, – po visų pagerbimų, autografų dalinimo ir pozavimų nuotraukoms kalbėjo M.Žukauskas. – Žaidžiu veteranų krepšinį 40–45 metų amžiaus grupėje. Mūsų sezonas buvo pasibaigęs gegužę, bet dar judu. Žinoma, vis sunkiau, bet dar judu“
Šiose parodomosiose rungtynėse sužibėjo Arvydas Macijauskas, kuris pelnė net 21 tašką. Paklausus M.Žukausko, kaip atrodo toks „Maco“ pasirodymas, šiaulietis su plačia šypsena gyrė garsųjį snaiperį.
„Tas tai tikras jaunuolis. Dar galėtų žaisti ir žaisti – kad ir LKL. Ar temptų Eurolygai? Pagal norus tai temtų, bet... Patys matėte, ką jis aikštėje išdarinėjo“, – juokėsi M.Žukauskas.
Žinomas šalies krepšininkas, kovojęs tiek Kauno „Žalgiryje“, tiek ir Slovėnijos bei Italijos klubuose, o nacionalinei ekipai atstovavęs net dešimtmetį, taip nenuobodžiai reagavo į situaciją, jog Šiaulių miesto meras Artūras Visockas tiesiog „užmiršo“ pasveikinti jį ir Donatą Slaniną su pergalingo įvykio 20-mečiu.
Mat meras Šiauliuose surengė 2003 metų Europos čempionų šiauliečių paminėjimo šventę, tačiau į ją pasikvietė ir dėkojo už pergalę tik buvusiam rinktinės strategui Antanui Sireikai.
„Čia jau mero reikalai. Šiauliuose turime karalystę. Jei skaitote žinias, greitai mes atsiskirsime nuo Lietuvos, – sarkastiškai kalbėjo M.Žukauskas. – Mes tik galvojame iš feisbuko parašymų, kad atidarinėjame valdžios durimis kojomis... Bet tai buvo jo pasirinkimas. Ar apmaudu?
Ne, neapmaudu – jei būtų kvietęs, tai nebūčiau gal ir atėjęs. Va čia, Vilniuje, atvažiavau, su visais žmonėmis arenoje pabuvau, o ten – buvo parodija. Atėjo 10 žmonių, kaip sovietiniais laikais įsiteikė sau tą ir tą ir viskas“.
– Kaip prisimenate tą laiką, kuris buvo prieš 20 metų?
– Daug mažų detalių. Tai buvo mūsų mažyčiai žingsneliai aukso link. Po to pergalė. Labiausiai atsimenu minią žmonių ten Švedijoje „Globo“ arenoje, o grįžus į Lietuvą apskritai buvo kosmosas.
Nuo Karmėlavos iki Santakos važiavome autobusu ir nebuvo laisvų dviejų metrų, kuriuose nebūtų žmogaus.
Ką čia besakyti – lietuviai moka pasitikti saviškius, net kai ir nelaimi aukso. Yra, matyt, pas mus tai kraujyje. Labai smagu, kad esu tos bendruomenės narys.
– Ar 30-mečio pergalės proga dar norėsis išeiti į aikštelę?
– Jei širdis nesustos, tai taip. Po 10 metų jau kažkam bus netoli 60-ies, o kažkam ir šešiasdešimt. Aš jau pajuokavau su A.Macijausku, kad po 10 metų mes tiems jaunuoliams atsikeršysime. Būtų gerai, kad nereikėtų vainikų atsinešti (juokiasi). Smagu būtų dar sužaisti, bet metai bėga.
– Ar kasdienybėje su buvusiais rinktinės bendražygiais pabendraujate?
– Dažniausiai tik tokių susitikimų metu. Yra keli, su kuriais dažniau susitinkame – gimtadienio progomis. Aš asmeniškai su Eurelijumi Žukausku dažniau susitinku.
Mūsų pavardės tokios pačios, tai vis sakydavome, kad esame broliai (juokiasi). Kiekvienas turime savo gyvenimą, kiekvienas užsiėmęs kažkuo ir dar miestai skiria. Juk Lietuva yra didelė.
– Neliūdna, kad Šarūno Jasikevičiaus nebuvo šiame renginyje?
– Liūdna. Liūdna, kad ir Dariaus Songailos nebuvo, to paties Eurelijaus, kuris dingo. Reikės pirštu pagrūmoti. Smagu visiems susitikti, pabūti, pažaisti. Liūdna, aišku, o kokios neatvykimo priežastys – nežinau.
– Ar kartais nepagalvojate, jog ši auksinė rinktinė, kuri žaidė gerą ir kokybišką krepšinį, galėjo tuo metu nuveikti dar kažką daugiau? Galėjo būti tam tikra tos rinktinės era?
– Galėjome daugiau padaryti. Po Švedijos buvo 2004 metai, juk žinote tą pralaimėjimą italams olimpiadoje. Tai, ko gero, yra skaudžiausias pralaimėjimas gyvenime. Turėjome tapti olimpiniais čempionais, nes Amerika jau buvo pastumta.
Po to buvo 2005 metai, kai mes nesuvažiavome visi. Jei ta karta būtų toliau ėjusi... Na, 2004 metai buvo nesėkmė, pralaimėjome vienas rungtynes, bet toliau galėjome dar eiti.
– Ta nesėkmė italams netapo kertine? Gal todėl ir po kurio laiko ir rinktinė nesusilipdė?
– Nežinau. Iš kažkur išlindo Šaro ir A.Sireikos konfliktas. Nežinau, nuo ko jis kilo ir knygos neskaičiau, jei atvirai. Galbūt buvo užgautos ambicijos ir tas sutrukdė mums. Kiekvienas į save turėtų pažiūrėti. Galėjome, aišku, nuveikti daugiau.
– Iki šių dienų egzistuoja graži Lietuvos krepšinio folkloro dalis, kad Mindaugas Žukauskas 2003 m. Europos čempionate sustabdė Dirką Nowitzki. Kiek tai yra legenda ir kaip jūs tai prisimenate?
– Dėl to ir nemotyvavau šiandien savęs labai stipriai, nes nebuvo D.Nowitzkio kitoje pusėje (juokiasi). Būtumėte atvežę D.Nowitzki, būčiau motyvuotas. Prieš jį ir pakovojau stipriau.
– Kaip atsimenate kovą su Vokietijos rinktinės žvaigžde?
– Bijau pasakyti: kad ten kažkiek mažai minučių ir mano penkios pražangos. Bet tada jau išvestas iš kantrybės D.Nowitzkis. Tokia trumpa ta mano misija buvo. O jau po to žurnalistai parašė, kaip buvo iš tikrųjų. Džiaugiuosi prisidėjęs prie pergalės.
– Dabar jau aštuonerius metus iš eilės rinktinė yra be medalių. Kaip reikia sugrįžti į medalių kelią?
– Reikia vėl suvažiuoti visiems. Tikrai turime talentingą kartą, kuri gali laimėti. Šiek tiek sėkmės trūko Europos čempionate Vokietijoje, kur pralaimėjome daug pabaigų. Tikrai tikėjau, kad Berlyne galėjome kažką nuveikti.
Šiais metais irgi rinktinė žiūrėjosi gražiai iki serbų rungtynių, kol mūsų nesurakino gynyboje. Talento yra, tai kantrybės visiems mums. Reikia tik palaikyti rinktinę. Tikėkimės, kad medaliai bus kuo greičiau. Ir kad rinktinė olimpiadoje bus.
– O jūs planuojate būti arčiau krepšinio, arčiau aikštelės?
– Gyvenimas parodys.
