J.Jocytė dar būdama vos 13 metų žaibiškai išpopuliarėjo Europos 16-mečių merginų krepšinio čempionate ir tai galutinai pakeitė jos gyvenimą.
Legendinis NBA krepšininkas Tony Parkeris įdarbino ją savo Vilerbano ASVEL akademijoje, tąsyk jai buvo vos 14 metų. Būdama tokio amžiaus ji pravėrė ne tik moterų Eurolygos, Prancūzijos krepšinio čempionato, bet ir Lietuvos moterų krepšinio rinktinės duris.
Apskirtai J.Jocytė iki šiol yra jauniausia šiuolaikinės moterų Eurolygos debiutantė.
Krepšinio naujienų portalas gigantes.com pakalbino 17-metę Lietuvos krepšininkė, kuri išsamiai atsakė į žurnalisto Luiso Vallejo klausimus.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado krepšinis? – buvo paklausta J.Jocytė.
– Mano tėtis žaidė profesionaliai, mano vyresnysis brolis taip pat žaidžia. Tai buvo kažkas natūralaus. Tiesą sakant, mano tėtis nenorėjo, kad pasukčiau į krepšinį, man taip pat labai patiko muzika, bet aš nusprendžiau pasekti brolio pėdomis ir pradėjau žaisti būdama šešerių. Žaidžiu iki šiol.
– Kaip greitai viskas pralėkė nuo tada iki dabar?
– Viskas vyko labai greitai. Net nesupratau, kada viskas vyksta. Mes laimėjome Europos 18-mečių krepšinio čempionatą ir net nesuvokiau to. Pirmą sutartį pasirašiau būdama 14 metų, tada pirmasis pasaulio čempionatas, daug įvykių...
Beprotiška, kad tiek visko įvyko per ketverius metus.
– Ar kokiu nors metu jautėte spaudimą, kad esate tokia jauna žvaigždė?
– Spaudimas yra labai didelis. Gal iš šono tai nėra pastebima, nes esu žmogus, kuris nerodo savo emocijų, bet jaučiu tai tiek užsienyje, tiek ir Lietuvoje. Kai žaidžiu ASVEL, jaučiu spaudimą, kad turiu įrodyti T.Parkeriui kuo aš esu ypatinga.
Vis dėlto labiausiai noriu viską įrodyti ne kažkam kitam, o sau.
– Ar nuo didėjančio populiarumo keitėsi jūsų asmenybė?
– Po pirmojo Europos 16-mečių čempionato, kai buvau 13 metų, tada prieš turnyrą buvau niekas. Socialiniai tinklai mane šiek tiek paveikė, apie mane buvo kuriama daug turinio, būdama tokio amžiaus šiek tiek pasiklydau.
Laimei, šeima, draugai leido man atsipalaiduoti. Nenorėjau būti tokia, bet kartais šlovė tave aplanko ir tu net nejauti, kaip ji tave pakeičia. Man labai pasisekė, kad turėjau žmonių, kurie man padėjo.
– Netrukus atvykote į Vilerbano ASVEL. Koks tai buvo procesas?
– T.Parkeris susisiekė su manimi po Europos 16-mečių čempionato, jis taip pat kalbėjo su mano tėčiu. Nuvažiavome jo aplankyti į Lioną, kad pamatytume akademiją ir klubą, o po čempionato man atsivėrė daug durų.
– Kokio sulaukėte pasiūlymo?
– Pasirašiau ilgalaikę sutartį. Tai buvo trejų metų sutartis su galimybe ją pratęsti dar trejiems metams. Šiais laikais yra įprasti „1+1“ kontraktai, bet tokiame amžiuje man buvo saugus variantas pasirašyti tokią sutartį.
Ko nesitikėjau, kad taip greitai žaisiu Europos taurės ar Eurolygos komandoje. Galvojau apie procesą, apie eigą, minučių užsidirbimą. Kartais sėdėdavau ant suolo, o kartais žaisdavau – žingsnis po žingsnio.
– Dominique Malonga, Ajsa Sivka, Elina Aarnisalo, Anastasiia Olairi Kosu, Dominika Paurova. Ar manote, kad ši jūsų 2005-ųjų karta turės didelį poveikį moterų krepšinyje?
– Manau, kad taip. Visos merginos, kurias paminėjote, yra nepaprastai talentingos. Mano karta kolektyvine prasme nėra tokia gera, nėra puikių komandų, bet yra gerų žaidėjų, kurie gali turėti didelę įtaką ateityje. Nemažai mano kartos krepšininkių jau žaidžia tarp profesionalių.
– Lietuvos rinktinėje debiutavote būdama vos 13 metų...
– Tai buvo šiek tiek keista. Nežinojau apie ką kalbėti su komandos draugėmis. Beveik visos jų jau buvo mamos ir kalbėjo apie savo vaikus. Buvo keista, bet smagu. Geriausias momentas buvo kai žengiau į aikštę, tada buvo pilna arena, įspūdingas jausmas.
– Ar jautėtės tam pasiruošusi?
– Dar nesijaučiau visiškai pasirengusi atlikti savo amžiaus vaidmens šioje komandoje. Tai tiesiog buvo patirtis. Žinojau, kad nesu pakankamai gera, kad galėčiau padėti komandai. Dabar jaučiuosi kur kas užtikrinčiau.
– Taip pat buvo ir debiutuojant Eurolygoje?
– Taip. Debiutai yra gerai, nes tą akimirką buvau jauniausia, sulaukiau dėmesio, bet debiutas dar nereiškia, kad esi pilnai pasiruošęs.
– 2022-ųjų Europos 18-mečių čempionate tapote čempionėmis, o jūs buvote pripažinta naudingiausia čempionato žaidėja. Kuo tai buvo ypatinga?
– Iki šiol tai yra viena ypatingiausių akimirkų mano karjeroje. Pirma, dėl to, kad esame maža šalis. Niekas net nesitikėjo, kad mes pateksime į pusfinalį, bet kovojome finale ir žaidėme prieš Ispaniją.
Norėjome visiems parodyti, ką sugebame. Mes pasiekėme tai ramiai, nebuvo jokio spaudimo, neturėjome ko prarasti.
– Atrodo, kad visada labai pasitikite savimi.
– Aš pasitikiu savimi. Žaidžiu rimtu veidu, žmonėms kartais atrodo, kad esu arogantiška, bet tiesiog stengiuosi nepalikti savosios zonos ir susikaupti.
Jei komandos draugei trūksta pasitikėjimo savimi, mėgstu jai paduoti ranką, kad jie gautų pasitikėjimo iš manęs. Manau, kad puikiai viską pademonstravo 2022-ųjų Europos 18-mečių čempionatas, tada turėjome labai daug pasitikėjimo savimi.
– Jūs taip pat parodėte, kad mokate gerai prisitaikyti prie skirtingų pozicijų aikštėje.
– Man tai natūralu. Nesu egoistiška žaidėja. Tiesa ta, kad man nerūpi, kiek taškų aš pelnysiu. Jei įmesiu 30 ir mano komanda laimės, puiku. Jei neįmesiu nė taško, bet padėsiu rezultatyviais perdavimais, o mes laimėsime, puiku. Darau viską, ko reikia.
– Ar labai pasikeikė jūsų žaidimo stilius nuo pirmojo Europos 16-mečių čempionato?
– Nemanau. Aš visada turėjo aiškiai išreikštas savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Niekada nebuvau greita žaidėja, bet stengiuosi pasinaudoti savo protu, dabar reikia įgyti patirties.
– Šį sezoną žaisite Eurolygoje. Ką labiausiai reiktų patobulinti, kad žengtumėte kitą žingsnį su šia ekipa?
– Fizinė dalis. Reikia daugiau laiko praleisti sporto salėje, nors man reikia tobulinti viską – metimus, gynybą, viską.
– Ar po jūsų pasirodymų paaugo merginų krepšinio lygis šalyje?
– Norėčiau pasakyti, kad taip, bet žiūrėdama į jaunesnes kartas, nežinau. Praėjusiais metais padarėme gerą atspirties tašką. Tai buvo labai svarbu tiems, kurie seka mūsų pėdomis. Tikimės, kad kai kurias merginas įkvėpėme žaisti krepšinį.
– Kalbant apie ateitį, kokia yra didžiausia jūsų svajonė?
– Noriu patekti į WNBA. Tai geriausia moterų krepšinio lyga pasaulyje. Nežinau, ar patiks, nes ten žaidžiama stiliumi, kurio aš nežaidžiu, bet norėčiau ten žaisti. Jei ne, tada norėčiau būti ilgalaike Eurolygos krepšininke ir kiekvienais metais siekti būti geriausia.
Kalbant apie rinktinę, žinau, kad tai skambės beprotiškai, bet mano svajonė yra su Lietuva tapti olimpine čempione.
– O tam, kad tai pasiektumėte, ar bandote mokytis iš kažkokių konkrečių žaidėjų?
– Nesu žmogus, kuris per daug žiūri krepšinį, kai jo nežaidžiu. Man labiau patinka atsijungti. Bet jei turiu pasakyti vieną žaidėją, tai Marine Johannes. Ji tapo mano kelrodė, kai atvykau į ASVEL.
Mėgstu pasiimti mažas detales ir jas pritaikyti savo žaidime, bet nenoriu būti tokia kaip kažkas. Noriu būti Juste Jocyte.
