„Vakarų ekspresas“, tęsdamas rubriką „Iš sporto istorijos lobynų“, šįkart prisimena įdomiausias Š. Marčiulionio istorijas.
„Klausiate, ar buvau susimušęs su Sabu? Buvau... Tarp vyrų tai normalus dalykas“, – kartą viešėdamas Klaipėdoje šypsodamasis pradėjo pasakojimą Š. Marčiulionis.
„Maskvos Šeremetjevo oro uoste laukėme lėktuvo. Anksčiau būdavo, kad laukdavome lėktuvo skrydžio pernakt. Sėdėjome prie stalo. Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis ir kiti mane vis „lesė„, „lesė„, „lesė“...
Kol galiausiai Sabui sakau: „Einam pasikalbėti.“ Įėjome į tualetą, makaluojamės kumščiais ir įėjo „mentas“ (pareigūnas – aut. past.). Tada su Sabu apsikabinome, apsimetėme draugais ir išėjome iš tualeto. Tokios muštynės ir tebuvo...“ – pasakojo Š. Marčiulionis.
Visgi vėliau šie du vyrai jau buvo vieningi ir Lietuvai padavanojo daug skambių pergalių.
Š. Marčiulionio trofėjų kolekcijoje skambiausios pergalės: 1987 metais Graikijoje iškovotas Europos čempionato sidabro medalis, dar po dvejų metų Jugoslavijoje pelnyta Europos bronza, 1995 metais – vėl Europos čempionato sidabras.
Olimpinėse žaidynėse Š. Marčiulioniui pavyko pasiekti ir viršūnę – 1988 metais Seule pelnytas auksas, o 1992 Barselonoje ir 1996 metais Atlantoje – bronzos medaliai.
14 kv. m bute – su močiute
Tiesa, iki šių pergalių mūsų krepšinio legendai teko nueiti išties varginantį ir sudėtingą kelią.
„Vaikystėje mačiau visko: ir šilto, ir šalto. Sovietų Sąjungos laikais daug pasirinkimo galimybių nebuvo. Buvo net metas, kai 14 kvadratinių metrų kambarėlyje tekdavo leisti laiką su močiute. Ji perrašinėdėvo Bibliją, o aš tame pačiame kambarėlyje mokiausi“, – sakė vienas garsiausių Lietuvos krepšininkų.
59-erių praeityje itin tituluotas įžaidėjas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino I, III ir IV laipsnio ordinų bei Garbės ženklo ordino kavalierius – išties neeilinė ir spalvinga asmenybė.
„Kai man buvo 13 metų, buvo labai rimtų minčių, kad mano sportinė karjera baigsis. Iš sporto ritmo buvau iškritęs pusei metų, kadangi su savadarbiais sprogmenimis apsideginau akis“, – Š. Marčiulionis prisiminė paauglystėje nutikusį gana rimtą, bet laimingai pasibaigusį incidentą.
Skaudus verdiktas Donecke
Kaune augusį Š. Marčiulionį vaikystėje visų pirma sužavėjo ne krepšinis, o tenisas.
„Sesuo lankė teniso treniruotes ir mane pasiimdavo kartu. Ir taip aš nuo penkerių metukų pradėjau žaisti tenisą. Iš pradžių vaikui būdavo gėda rankose neštis teniso raketę, tai bandydavau ją slėpti“, – šypsodamasis prisiminė Š. Marčiulionis.
„Žaisti tenisą sekėsi gerai. Tapau savo amžiaus grupių Lietuvos čempionu. Pamenu, kad vykau į Donecką ir ten reikėjo demonstruoti savo techniką ir fizinį pasirengimą. Reikėjo mušti teniso kamuoliuką į sienelę.
Mano technika buvo tragiška, komisija, pamačiusi, kaip aš mušu teniso kamuoliuką, net susiėmė už galvos, tačiau fizinio pasirengimo konkurse aš buvau nepralenkiamas.
Net vėliau viename teniso žurnale rašė: „Kur žiūri Lietuvos teniso treneriai, kad tokių puikių fizinių duomenų vaikas taip netechniškai muša teniso kamuoliuką“, – juokdamasis prisiminė dabar tenisą itin mėgstantis žaisti Š. Marčiulionis.
Jis 2014 m. sausį net įsteigė Lietuvos padelio teniso federaciją. Padelio tenisas yra teniso ir skvošo derinys, žaidžiamas poromis su iš stiklo pluošto pagaminta bestyge rakete ir panašiu į teniso kamuoliuku.
Š. Marčiulionis sakė, kad būtent po minėto vizito Donecke jo tėvai pasitarė ir nusprendė savo vaiką vesti į krepšinio treniruotes.
„Tada man jau buvo dešimt metų. Dabar tokio amžiaus pradėti žaisti krepšinį jau būtų per vėlu. Tačiau aš dar sugebėjau įšokti į šį traukinį ir iškovoti įvairių titulų“, – kalbėjo Š. Marčiulionis.
Vilniuje pravertė trenerio numeris
1981 metais Š. Marčiulionis paliko gimtąjį Kauną ir persikėlė į Panevėžį.
„1981 metais nusprendė padaryti eksperimentą ir visą mūsų krepšinio rinktinę pakvietė į Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Paskambino mano mamai ir paklausė, ar išleistų savo sūnų. Aš iš pradžių labai nenorėjau... Važiuoti kažkur į Panevėžį tuomet atrodė labai nepatrauklu, bet visgi ryžausi.
Čia baigiau paskutinę mokyklos klasę ir treneris Rimantas Endrijaitis man užrašė savo telefono numerį bei pasakė: „Atvažiuosi studijuoti į Vilnių, paskambink man.“ Taip buvau pakviestas į Vilniaus „Statybos“ klubą. Taigi, aš su sportiniu krepšiu, kuriame buvo įdėta obuolių ir sportinė apranga, išvykau į sostinę“, – kelių dešimčių senumo istoriją prisiminė Š. Marčiulionis.
Jis nusprendė stoti į žurnalistikos specialybę.
„Laisvąją temą įveikiau, o paskui teko rašyti rašinį tokia tema: „Tarybinių tautų draugystė kaip plienas tvirta“. Aš ten kažką pilsčiau iš tuščio į kiaurą ir galiausiai gavau dvejetą.
Visgi vėliau atvyko į Vilnių mama, ir kažkokiais būdais pavyko įstoti į žurnalistiką. Pasinaudojau Endrijaičio telefono numeriu, gavau statybininkų bendrabutį... Ten buvo visko, tačiau man smegenų ir noro studijuoti bei žaisti krepšinį užteko“, – džiaugėsi Š. Marčiulionis.
Jis Vilniaus „Statybos“ klube rungtyniavo nuo 1982 iki 1989 metų.
„Žinoma, tais laikais būčiau norėjęs atstovauti Kauno „Žalgiriui„. Juk pats augau Kaune, tačiau reikia suprasti ir tai, kad tuo metu mano pozicijoje buvo didžiulė konkurencija. Man, jaunam žaidėjui, patekti į „Žalgirį„ tuomet nebuvo galimybių. Teko rinktis kitą kelią“, – paaiškino Š. Marčiulionis.
Amerikoje – žemės drebėjimas ir ašaros
SSRS laikais išvykti į Ameriką ir ten pamatyti visai kitokį gyvenimą galėjo tik vienetai. Ir tai savo kailiu pajuto Š. Marčiulionis.
„Pirmą kartą Amerikoje atėjęs į parduotuvę ir pamatęs daržovių skyrių tiesiog verkiau. Iki tol tiek daržovių vienoje vietoje nebuvau regėjęs. Buvo lyg kažkas iš fantastikos srities“, – prisipažino Š. Marčiulionis.
Jis pamena ir tai, kad iš pradžių Amerikoje adaptuotis jaunam vyrui nebuvo paprasta.
„Angliškai mokėjau gal šešis žodžius. Daugiau klausydavausi, tačiau kai labai daug informacijos, o beveik nieko nesupranti – labai pavargsti. Tiesiog išsekdavau fiziškai. Pirmi metai buvo labai sunkūs, bet paskui adaptavausi.
Iš pradžių Amerikoje žaisdavau krepšinį ir stebėdavausi, kokie jie greiti ir fiziškai stiprūs, tačiau paskui pamąsčiau: aš gi Žaliakalnyje užaugęs, žinau gatvės muštynių skonį ir apsiginti moku. Taigi, dėl to baimės nebuvo“, – šypsodamasis sakė pirmasis iš Sovietų Sąjungos NBA duris pravėręs krepšininkas.
Jis prisiminė ir tai, kad Amerikoje pirmą kartą gyvenime susidūrė su stipriu žemės drebėjimu.
„Man tuo metu buvo bėdos su nugara, todėl pas vieną gydytoją atvykau nugaros masažo. Staiga žiūriu, kad juda angaras. Toks jausmas, kad sunkvežimis būtų prisikabinęs tą angarą ir tempęs...
Tame angare esantys daiktai ir įranga tarsi stovi vietoje, o pastatas važiuoja... Iš pradžių net nesupratau, kad tai žemės drebėjimas. Išbėgome į lauką – žiūriu, kad mašinos „plakasi“. Viskas vyko taip greitai, kad nespėjau nė išsigąsti“, – teigė Š. Marčiulionis.
Šarūno Marčiulionio biografija
Kelis kartus buvo išrinktas geriausiu Lietuvos krepšininku, džiaugėsi patekęs į geriausių Europos krepšininkų trejetus, o įvairių medalių ir titulų – galybė.
1982 metais tapo SSRS jaunimo žaidynių čempionu ir Europos jaunių čempionu, po metų iškovojo pasaulio jaunių čempionato sidabro medalį, 1985 m. džiaugėsi universiados čempiono titulu.
Š. Marčiulioniui itin sėkmingi buvo 1987 metai. Tuomet jis Graikijoje tapo Europos vicečempionu ir buvo išrinktas į geriausių čempionato žaidėjų penketuką. Būtent tada Š. Marčiulionis ir pelnė tarptautinį pripažinimą – tapo SSRS rinktinės lyderiu, įmesdavo po 19,3 tšk. per rungtynes, buvo įtrauktas į geriausių čempionato žaidėjų penketuką.
NBA skautus iš karto sudomino veržlus ir atletiškas Šarūno žaidimo stilius – 1987 metais jau šeštajame NBA naujokų biržos rate jį pakvietė „Golden State Warriors“ komanda.
Į JAV jis išvyko 1989 metais ir NBA („Golden State Warriors“, Sietlo „SuperSonics“, Sakramento „Kings“, Denverio „Nuggets“ ekipose) rungtyniavo iki 1997 metų.
Per tą laiką atstovavo SSRS ir Lietuvos rinktinėms. 1988 metais su SSRS rinktine tapo Seulo olimpiniu čempionu, 1989 metais – Europos čempionato bronziniu prizininku. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1992 ir 1996 metais iškovojo olimpinių žaidynių bronzos medalį, 1995 metais tapo Europos vicečempionu ir buvo išrinktas geriausiu čempionato žaidėju (MVP).
Ne kartą jis žibėjo ir už Atlanto – 1992 m. kovo 28 d. per NBA rungtynes pelnė net 35 taškus ir pasiekė asmeninį rezultatyvumo rekordą NBA.
1991–1992 m. geriausio NBA šeštojo žaidėjo rinkimuose užėmė antrąją vietą. 2002 metais tapo NBA „Žvaigždžių savaitgalio“ 3x3 turnyro nugalėtoju.
Šarūno Marčiulionio karjera
1986 m. Vilniaus universitete įgijo žurnalistikos specialybę. 1990 m. įkūrė krepšinio fondus Lietuvoje ir JAV. 1992 m. įkūrė pirmą Lietuvoje privatų viešbutį „Šarūnas“. 1992 m. įkūrė pirmą Lietuvoje privačią krepšinio mokyklą. 1993 m. įkūrė Lietuvos krepšinio lygą LKL ir buvo jos prezidentu (1993–2002 m.). 1999 m. įkūrė Šiaurės Europos krepšinio lygą NEBL ir buvo jos komisaru. 1999 m. suteiktas nepaprastojo ir įgaliotojo ministro prie Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Lietuvoje diplomatinis rangas. 2002–2006 m. FIBA Europe valdybos narys. 2019 m. gegužės 26 d. dalyvavo Europos Parlamento rinkimuose, surinko 33 124 pirmumo balsus ir pateko į Europos Parlamentą. Tiesa, netrukus savo laimėto mandato atsisakė.
