Prabėgo 20 metų, bet įspūdingo tos Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žygio neįstengė pakartoti nė viena kita rinktinė.
Tais metais už Atlanto Michaelas Jordanas antrąsyk ir visam laikui baigė krepšininko karjerą, o Sabas vėl įbėgo į aikštę Lietuvos krepšinio lygoje vilkėdamas Kauno „Žalgirio“ marškinėlius.
Tačiau nei visų laikų geriausio mūsų šalies krepšininko Arvydo Sabonio, nei NBA tuomet ryškiai spindėjusio Žydrūno Ilgausko nebuvo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje, kuri 2003 m. rugsėjo 14 d. Stokholmo „Globe“ arenoje iškėlė Europos čempionų taurę.
Krepšiniu serganti Lietuva tokios dienos laukė daugiau kaip 6 dešimtmečius. Nuo tada, kai mūsų šalies krepšininkai dar praėjusiame amžiuje – 1937 m. ir 1939 m. – dukart buvo tituluoti geriausiais Europoje.
Veržli ir darni Š.Jasikevičiaus, Arvydo Macijausko, Ramūno Šiškausko, Sauliaus Štombergo, Dariaus Songailos, trenerio Antano Sireikos ir kitų žaidėjų bei trenerių vedama rinktinė į Švediją suplūdusių tūkstančių savo aistruolių akivaizdoje patvirtino, kad Lietuva ne veltui vadinama krepšinio šalimi, priversdama nusilenkti Europą.
Finalo išvakarėse traukdamas cigaretę po cigaretės A.Sireika užrašų knygelėje dėliojo kalbą ir tais keliais sakiniais paskui, prieš žengiant į aikštę žaisti paskutinės čempionato dvikovos su Ispanija, išsiveržė visos komandos emocijos.
„Už jus sergantiems trims milijonams žmonių Lietuvoje dabar plyšta širdys. Ar galite padaryti taip, kad šiandien aikštėje plyštų širdys jums, o trys milijonai gyventų?“ – paklausė A.Sireika.
Po pauzės rinktinės kapitonas S.Štombergas ištarė: „Treneri, daugiau nėra ką sakyti. Eikime ir kovokime!“
Ir jie kovojo, laimėjo, o paskui paniro į svaiginamo džiaugsmo vandenyną.
Per 20 metų tas pergalės svaigulys išblėso, Europos čempionų sostą užėmė kitų šalių krepšininkai, bet liko prisiminimai, kuriuos jie pasakoja savo vaikams.
Kuo išskirtinė buvo stipriausia Europoje 2003 m. tapusi Lietuvos rinktinė, kurios iškovotas čempionės titulas – vienintelis atkurtos nepriklausomos šalies istorijoje?
Kitą savaitę minint triumfo 20-metį dauguma tos rinktinės narių vėl apsirengs aprangą su užrašu „Lietuva“ ir įbėgs į aikštę žaisti parodomųjų rungtynių. Vienas toks mačas jau buvo – 2013-aisiais minint triumfo dešimtmetį.
Turėjo laiko susižaisti
2001 m. Europos čempionatas Turkijoje tada dar Jono Kazlausko treniruojamai krepšinio rinktinei tapo tragedija. Kovas lietuviai baigė aštuntfinalio etape ir dėl to nedalyvavo 2002-ųjų pasaulio čempionate. Iš kovos dėl medalių Turkijoje Lietuvos rinktinę išstūmė kaimynai latviai, užkirsdami kelią į ketvirtfinalį.
Atsakomybę dėl nesėkmės prisiėmusį J.Kazlauską rinktinės trenerio kėdėje pakeitęs A.Sireika kone dvejus metus būrė naują komandą ieškodamas naujų būdų pergalėms nukalti.
Į čempionatą Švedijoje 2003-iaisiais A.Sireikos rinktinė išvyko po 11 kontrolinių rungtynių ciklo, per kurį pralaimėjo vos 2 kartus.
Lėktuvas An-24, kuriuo į čempionatą Švedijoje skrido ir iš jo grįžo lietuviai, lyg tyčia buvo iš Latvijos. Šalies, kurios komanda taip skaudžiai nubaudė Lietuvos rinktinę 2001 metais ir su kurios krepšininkais Noršiopinge laukė pirmoji 2003 metų čempionato akistata.
A.Sireika su asistentais Gintaru Krapiku, Valdemaru Chomičiumi, Donnu Nelsonu į rinktinę paėmė Š.Jasikevičių, Mindaugą Žukauską, A.Macijauską, S.Štombergą, R.Šiškauską, D.Songailą, Donatą Slaniną, Eurelijų Žukauską, Dainių Šalengą, Kšištofą Lavrinovičių, Virginijų Praškevičių, Giedrių Gustą.
Čempionatas Švedijoje Europos rinktinėms buvo svarbus ir dėl to, kad jame buvo dalijami paskutiniai 3 kelialapiai į 2004 m. Atėnų olimpines žaidynes.
Laimėjo tik per pratęsimą
Latvijai Noršiopinge Lietuva atkeršijo per kraują, prakaitą ir pratęsimą, pirmąsias B grupės rungtynes laimėdama 92:91.
Kova buvo sunki ir bekompromisė: latvių puolėjas Kasparas Kambala aikštę paliko su po krepšiu išmuštu dantimi, lietuvių bokštas E.Žukauskas svarbiu momentu dėl sumuštos rankos net negalėjo mesti baudų, o akmeniniais veidais ir akmeninėmis rankomis žaidę lietuviai vis turėjo vytis tolstančius varžovus.
Ketvirtajame kėlinyje Latvija jau buvo priekyje 66:58, bet pagrindinį laiką lietuviai ištraukė iki 81:81. Baigiantis pratęsimui latviai vėl turėjo geresnes pozicijas, kai likus 22,4 sek. A.Macijauskas tritaškiu iš kairiojo kampo persvėrė rezultatą (90:89). Latviai po K.Kambalos metimo iš po krepšio dar spėjo susigrąžinti minimalų pranašumą, bet Lietuvos pergalę dviem taikliomis baudomis likus mažiau kaip 4 sek. įtvirtino Š.Jasikevičius – 92:91.
„Argi tas A.Macijausko tritaškis kone iš nulinio taško, kaip mes vadiname, ne sėkmė? Tokį metimą net laisvam sunku pataikyti, o tada Maco ranka nesudrebėjo lemiamu momentu. Ta sėkmė, matyt, mus ir užkabino“, – po 20 metų svarstė V.Praškevičius.
Macas, kaip jį šaukdavo rinktinės žaidėjai ir aistruoliai, irgi prisimena tą metimą lyg būtų metęs vakar. Tačiau taikliarankis krepšininkas nesutinka, kad būtent tas metimas čempionate buvo esminis: „Taip, tas metimas išties beprotiškas, tačiau mes buvome gera komanda ir, tikiu, net ir be to metimo būtume nužengę iki finalo.“
Norėjo jaukintis Fortūną
Į Švediją būsimuosius Europos užkariautojus iš Lietuvos išlydėjo grupė ŽAS, specialiai tam čempionatui sukūrusi himną „Mes laimėsim“. Skanduotę primenančioje dainoje yra ir tokie žodžiai: „Tik nesakyk, kad taip nebūna! Prisijaukinti galime Fortūną!“
Romėnų mitologijoje sėkmės, likimo ir atsitiktinumo deivė Fortūna, jau pirmąją čempionato dieną nusišypsojusi lietuviams, iki pat pabaigos liko palanki.
Kitos rungtynės su Izraeliu buvo tik formalumas (94:62), o ir Vokietija, su kuria Lietuva rungėsi dėl pirmosios B grupės vietos, atrodė lyg žemesnės lygos komanda, nors joje tada dar žaidė Dirkas Nowitzki – 93:71.
Šviesiaplaukis puolėjas iš Vokietijos D.Nowitzki dar kilo į karjeros olimpo viršūnę, bet vokiečiai su juo jau buvo galinga jėga ne tik Europoje. Į 2003-iųjų žemyno pirmenybes jie atvyko laimėję 2002 m. pasaulio čempionato bronzą.
Tačiau Lietuvos rinktinė tąsyk aikštėje siautė tarsi uraganas, pataikydama 49 proc. dvitaškių ir tritaškių, 87 proc. baudų ir pančiodama rankas D.Nowitzki.
Nors supervokietis tąsyk surinko 19 taškų, daugiau kaip pusę jų (10) – baudų metimais, o tai svarbiausiame grupės mače tikrai nepasotino nei paties D.Nowitzki, nei jo vedamos rinktinės.
Po grupės varžybų Noršiopinge į Stokholmą – arčiau čempionato garbės pakylos bei kelialapio į olimpinius Atėnus – Lietuva išvyko ne tik turėdama 3 pergales sąskaitoje, bet ir papildomą poilsio dieną, mat žemiau buvusioms komandoms dar reikėjo kovoti dėl teisės žaisti ketvirtfinalyje.
Vis ieškojo tinkamų žodžių
Pergalių grupės varžybose įkvėpti dėl krepšinio pamišę lietuviai aistruoliai šlavė Švedijos kronas iš bankų Lietuvoje, kurios mūsų šalyje tapo deficitu, ir keltu iš Talino arba lėktuvais traukė į Stokholmą palaikyti vis labiau įsibėgėjančių savo šalies krepšininkų.
Keisti valiutą Lietuvoje tuo metu labiau apsimokėjo, nes bankai mūsų šalyje tada dar netaikė komisinio keitimo mokesčio.
Per grupės varžybas Noršiopinge lietuviškomis skanduotėmis ir stipriais būgnų dūžiais Lietuvos rinktinę palaikė apie pusę tūkstančio sirgalių. Į lemiamas kovas Stokholme jų suplūdo 4 tūkst.
Stokholmo „Globe“ arenoje Lietuvos krepšininkai žaidė ant lietuviško parketo, kuris specialiai čempionatui buvo atgabentas iš Alytaus.
Per pertraukėles žiūrovus linksmino ir lietuvės šokėjos. O po rungtynių arenoje dažnai skambėjo lietuviški hitai: Marijaus Mikutavičiaus „Trys milijonai“, ŽAS „Eurolyga-ga“, kurį 1999-aisiais traukė Eurolygą laimėję Kauno „Žalgirio“ krepšininkai, ir naujasis „žasų“ kūrinys „Mes laimėsim“.
A.Sireika daugiausia dėmesio skyrė komandos puolimui ir įkvepiančioms kalboms prieš rungtynes. Tuomet jis dar buvo užkietėjęs rūkalius ir Stokholmo viešbutyje per naktis traukdamas cigaretę mąstydavo, ką pasakyti vyrams prieš kiekvieną dvikovą.
Nors viešbutyje rūkyti buvo draudžiama, draudimo nepaisęs ir per pravirą langą dūmus leidęs A.Sireika net gavo įspėjimą: kambaryje rado raštelį, kad jei rūkys toliau, sulauks baudos. Žalingo įpročio A.Sireika atsikratė tik po trejų metų, o tada jo negąsdino net gresianti bauda – nervai buvo įtempti lyg styga, o mintys, atrodė, geriau dėliojasi rūkstant cigaretei.
„Tarsi kunigas rengdamasis pamokslui ir aš vis ieškodavau žodžių, kurie prieš rungtynes pakylėtų komandą. Prieš bėgant į aikštę ir per rungtynes jau nekalbėdavau apie derinius ar žaidimą, o norėjau paliesti krepšininkų sielas. Sunkiausia buvo prieš ketvirtfinalio dvikovą su buvusiais „jugais“.
Tų vienų rungtynių kaina buvo nepaprastai didelė. Apie medalius tada dar negalvojome, mūsų tikslas buvo olimpinis kelialapis“, – prisiminė 67 metų A.Sireika, kuris šiemet po 45 metų trenerio kėdėje oficialiai baigė karjerą ir pasitraukė į pensiją.
Žadėjo pataikyti ir pataikė
Balkanų supervalstybė Jugoslavija tais 2003-iaisiais po politinių skyrybų buvo padalinta į Serbiją ir Juodkalniją, bet čempionate dar žaidė bendra komanda.
„Jugai“, kaip tada dar juos vadino, gynė 2001 m. Turkijoje iškovotą Europos čempionų titulą, 2002-aisiais jie laimėjo ir pasaulio auksą, o Švedijoje vėl buvo laikomi vienais favoritų pasiekti viršūnę – nors Jugoslavijos neliko, Serbijos ir Juodkalnijos rinktinėje ir tąsyk žaidė ne vienas anų pergalių kalvis.
Bet antrosios linijos žaidėjų vedama Lietuvos ekipa ketvirtfinalyje čempionus išvertė iš sosto – 98:82.
Net 68 iš lietuvių pelnytų 98 taškų pelnė trys talentai: 27 – R.Šiškauskas, 21 – Š.Jasikevičius, 20 – A.Macijauskas. Iš 26 lietuvių komandos atkovotų kamuolių 15 pateko į šių neaukštų krepšininkų rankas. Iš 11 perimtų kamuolių – 7. Š.Jasikevičius komandos draugams atidavė 11 rezultatyvių perdavimų.
„Globe“ arenos tribūnoje Lietuvos rinktinės triumfą stebėjo tuometis premjeras Algirdas Brazauskas ir NBA legenda Larry Birdas, kuris po rungtynių R.Šiškauskui įteikė efektingiausio žaidėjo prizą.
Beveik tris kėlinius mūsų šalies krepšininkai „jugams“ dalijo skaudžias lietuviško krepšinio pamokas – po R.Šiškausko tritaškio su bauda 29-ąją min. mūsų šalies rinktinė jau pirmavo 80:59.
Tačiau laimėti įpratusi Serbija ir Juodkalnija pakilo į lemiamą kovą. Europos ir pasaulio čempionai neapsikentė ilgiau murdomi – lietuviai net 6 minutes kentė taškų badą, kol 34-ąją min. skirtumas ištirpo iki 80:76.
A.Sireika iki šiol mena tą momentą, kai, atrodė, žemė slysta iš po kojų, o arenos lubos taikosi užgriūti visu savo svoriu.
Ištaikęs momentą treneris mostu pasikvietė A.Macijauską ir tiesiai šviesiai pasakė: „Vaike, labai reikia pataikyti.“
Macas – žudikas kūdikio veidu, kaip jį tada vadino, ramiai atšovė: „Treneri, jei reikia, tai ir bus“ ir netrukus į „jugų“ krepšį švystelėjo taiklų tritaškį, kuris leido ramiau atsikvėpti.
Premijos – iš asistento kišenės
Pusfinalyje lietuvių laukė Prancūzija – komanda, kurioje tuomet ryškiai žibėjo tais metais pirmąsyk NBA čempionu su „San Antonio Spurs“ tapęs Tony Parkeris.
Tas pusfinalis buvo dviejų milžinių akistata, nes jame susidūrė geriausia čempionato gynyba ir geriausias puolimas.
Lietuvos rinktinė iki ketvirtfinalio buvo rezultatyviausia žemyno pirmenybių dalyvė, vidutiniškai pelnydavusi po 94,3 taško per rungtynes. O atakas geriausiai stabdė prancūzai.
Tačiau po tos dvikovos, kurią laimėjo 74:70, lietuviai vieningai pabrėžė, kad įtampos kupiną vakarą būtent jų aštriausias ginklas prieš Prancūziją buvo gynyba.
Lietuvos rinktinės gynybos ginklus aštriausiai galando trenerių štabo narys iš JAV D.Nelsonas. Daug metų patirties kaip trenerių asistentas NBA sėmęsis amerikietis nuo pat nepriklausomybės atkūrimo su pertraukomis vis būdavo ir Lietuvos rinktinės trenerių štabe.
Lietuviams krepšininkams buvo laimė vien būti šalia patyrusio užsieniečio specialisto, kuris juos mokė į krepšinį pažvelgti ir kitaip, nei jie buvo pratę.
„Bendravimas su Donnu man buvo labai įdomus. Visi jau buvome patyrę žaidėjai, bet jo rungtynių analizė ir matymo kampas buvo išskirtiniai. Žiūrint rungtynes jis klausdavo: „O ką tu darytum tokioje situacijoje?“
Pats žaisdamas mažai apie tai galvoji – vykdai trenerio užduotis ir stengiesi pasirodyti kuo geriau.
O Donnas versdavo mąstyti, nes jo vizija buvo kitokia nei tie paprasti deriniai, prie kurių buvome pratę: jeigu gynėjas yra čia, tu veržiesi per čia, jei gynėjas atsitraukia, tu meti.
Kalbėdamasis su Donnu supratau, kad krepšinis yra daug subtilesnis žaidimas negu tiktai apsiginti ir įmesti“, – pasakojo dar vienas auksinės rinktinės narys D.Slanina.
Itin akcentuodamas gynybą ir jos svarbą kalant pergales D.Nelsonas tą 2003 m. rugsėjį rinktinėje net buvo sugalvojęs žaidimą: per kiekvienas rungtynes skaičiuodavo, kiek kartų kuris krepšininkas atliks kamuolio nukreipimą, kai, kibiai gindamasis, bent pirštų galais paliečia kamuolį ir šis nors milimetru pakeičia kryptį.
Žaidėjui, kuris tokį nukreipimą per vienas rungtynes atlikdavo bent 10 kartų, D.Nelsonas iš savo kišenės sumokėdavo 100 dolerių.
„Donnas rinktinėje net įsteigė vadinamąjį šlovingųjų klubą, į kurį patekdavo žaidėjai, bent kartą gavę tą apdovanojimą. Klube buvo R.Šiškauskas, S.Štombergas, aš“, – prisiminė M.Žukauskas.
Atėmė kamuolį iš NBA čempiono
Atletiški Prancūzijos krepšininkai pusfinalyje nekart neigė žemės traukos dėsnius efektingai dėliodami kamuolį į krepšį, nors iki jo ir nebuvo lengva prasibrauti. Prancūzai nesugebėjo įminti Lietuvos gynybos aikšte mįslės ir ilgai vijosi lietuvius, kurie 23-iąją min. pasiekė didžiausią persvarą – 48:37.
Tačiau radę būdų, kaip pralaužti gynybos sienas, prancūzai vis dėlto pavijo Lietuvos komandą ir aplenkė: 37-ąją minutę, kai Prancūzijos komanda pelnė paskutinius savo taškus, Lietuvos krepšininkai atsiliko 65:70. Bet E.Žukausko, A.Macijausko ir S.Štombergo taškai vėl pasuko lietuvius finalo link.
Pusfinalio rungtynių pabaigą lėmė būtent gynyba, kurią taip akcentavo D.Nelsonas: likus 15 sekundžių į visą dvikovą spęstus spąstus pateko ir Prancūzijos rinktinės lyderis T.Parkeris. Lietuva tada pirmavo 72:70, o NBA čempionas savo rankose turėjo kamuolį ir paskutinę galimybę prasimušti į finalą.
Bet komandos draugų padedamas R.Šiškauskas privertė T.Parkerį suklysti, perėmė kamuolį, o po greitos prancūzų pražangos, laikrodžiui likus skaičiuoti 6,9 sek., dviem taikliais baudų metimais galutinai užėmė prancūziškąją Bastiliją.
A.Sireika po rungtynių rūbinėje tėviškai bučiavo kiekvienam žaidėjui į galvą – pergalė prieš Prancūziją lietuviams ne tik užtikrino Europos čempionato medalius, bet ir kelialapį į Atėnų žaidynes.
Leido regzti daug atakų
Finale Lietuvos rinktinė susigrūmė su Ispanija, kurios 213 cm ūgio bokštas Pau Gasolis jau ryškiai švietė NBA.
P.Gasolis savo komandos vežimą traukė iš visų jėgų, iš viso pelnydamas 36 taškus, iš žaidimo krepšį atakuodamas net 67 proc. taiklumu ir atkovodamas 12 kamuolių.
O Lietuvos rinktinė ir per lemiamas rungtynes įrodinėjo, kad pergalių pagrindas vis dėlto yra komandinis krepšinis.
Lietuviai krito ant kiekvieno kamuolio, grūmėsi su Ispanijos milžinu netausodami savęs, o aikštę su 5 pražangomis paliko ir E.Žukauskas, ir M.Žukauskas, ir D.Songaila, ir S.Štombergas, ir A.Macijauskas.
Tačiau gynyboje sunkiai vargusi Lietuvos rinktinė puldama siautė lyg uraganas ir 33-iąją min. jau pirmavo 71:50. Nors ispanai dar įstengė pakilti į lemiamą šturmą, lietuvių traukinys jau buvo nuvažiavęs pernelyg toli ir paskutinis švilpukas paskelbė jų pergalę 93:84.
A.Sireika neseniai, gal po 19 metų pertraukos, vėl žiūrėjo tas finalo rungtynes ir vėl žavėjosi savo komandos žaidimu, nors jau dvikovos pradžioje buvo neramu, nes visas gijas savo rankose laikęs kamuolio virtuozas Š.Jasikevičius vos per 2 min. gavo 2 pražangas.
„Po tos antrosios pražangos, kuri skirta Š.Jasikevičiui puolant, abu sutrikę žiūrėjome vienas į kitą nesuprasdami, kas vyksta. Pasodinau Šarą ant suolo, kad nusiramintų ir nuslūgtų emocijos, o pats mąsčiau, kad dabar tik R.Šiškauskas galbūt gali žaisti su kamuoliu.
Pasikviečiu Ramūną: „Dabar tu būsi įžaidėjas.“ Jis – kaip visada: „Treneri, kur reikia, ten ir žaisiu.“
Mūsų stiprybė ir buvo, kad turėjome daug krepšininkų be aiškių pozicijų. Niekas negali pakeisti Š.Jasikevičiaus, nes jis – vienintelis toks. Bet galima kitaip organizuoti žaidimą.
Toje auksinėje rinktinėje buvo daug asmenybių, kurios galėjo žaisti bet kur: R.Šiškauskas – nuo „pirmojo ir trečiojo numerio“, D.Songaila, S.Štombergas, K.Lavrinovičius irgi vis keisdavo pozicijas. Mane žavėjo visos komandos universalumas ir gebėjimas prisitaikyti prie situacijos neturint vieno vaidmens.
Gynyba mums irgi buvo svarbu, bet vis dėlto mes buvome labiau puolanti komanda.
Laikiausi NBA komandų filosofijos, kad metikas laisvas turi mesti – nesvarbu, kad prabėgo vos kelios atakai skirtos sekundės, o po krepšiu nėra nė vieno kovoti dėl kamuolio galinčio komandos draugo. Nereikia kovoti, reikia būti užtikrintam, kad pataikysi.
Kiti sakytų: „Ne, kamuolį reikia ilgiau įžaisti.“ Kas iš to, jei įžaidinėsi ir kokią 23 sekundę vėl bus lygiai tokia pat situacija ir tas pats žaidėjas turės mesti?
Leidau mesti tada, kai žmogus laisvas. Tik centrui sakydavau, kad atakuoti gali 15-ąją sek. o kiti – nors ir 3-iąją sek.
Mes ir gynėmės visur keisdamiesi, nors neva dabar tai nauja gynyba. Bet ir praleisdavome daug taškų, nes daug puldavome. Kai daug atakų, tai ir taškų daugiau į krepšį sukrinta“, – teigė A.Sireika.
Auksu sužibusios Lietuvos ekipos rezultatyvumas Švedijoje liko nepranoktas: ji vidutiniškai pelnydavo 90,7 taško per mačą. Ispanijos įmetamų taškų vidurkis buvo antras (84,3), Vokietijos – trečias (83,8).
Penkete – net du lietuviai
Nors ir visa Europa, ir patys Lietuvos rinktinės krepšininkai išskirtiniu savo komandos bruožu vienbalsiai vadino tobulą komandinį žaidimą, A.Sireikos ekipa nebūtų tapusi auksinė be asmenybių.
Todėl Š.Jasikevičius buvo paskelbtas naudingiausias žemyno čempionato žaidėju, o drauge su juo į simbolinį penketą pateko ir kapitonas S.Štombergas. Puolėjas, tą rugsėjį dar net neturėjęs sutarties su jokiu klubu.
Greta dviejų šviesiaplaukių lietuvių – Š.Jasikevičius tada dar buvo nusibalinęs galvą šviesiomis sruogomis – apdovanojant simbolinį penketą stovėjo ir trys NBA krepšininkai: ispanas P.Gasolis, prancūzas T.Parkeris ir tik 8-ąją vietą čempionate užėmusios Rusijos puolėjas Andrejus Kirilenka.
Penketas paprasčiausiai buvo per mažas, kad jame užtektų vietos R.Šiškauskui ir rinktinės debiutantui A.Macijauskui, kuriems dešimt Europos čempionato dienų irgi iki žemės lenkėsi Lietuvos rinktinės aistruoliai.
Viršūnės niekas nepasiekė
Prabėgo 20 metų, bet nė viena kita rinktinė neįstengė pakartoti tos auksinės komandos žygdarbio.
Kiekvienas iš auksinių krepšininkų turi savo atsakymą, kodėl būtent jie nusigrindė kelią į viršūnę, bet kiekvienas jų pabrėžia: „Išties buvome kumštis, o ne atskiri rankos pirštai.“
Tais 2003-iaisiais rinktinės kapitonas S.Štombergas buvo vienintelis dar atstovavęs nacionalinei komandai po 1995-ųjų, kai lietuviai irgi grūmėsi Europos čempionato finale. Tada dar A.Sabonio ir Šarūno Marčiulionio vedama ir Vlado Garasto treniruojama komanda Atėnuose 90:96 pralaimėjo tuometei Jugoslavijai.
2013-aisiais ir 2015-aisiais jau vėl J.Kazlausko treniruojami ir Joną Mačiulį, Mantą Kalnietį, Joną Valančiūną abukart turėję lietuviai irgi pasiekė Europos čempionato finalą.
Bet 2013 m. finale lietuviai 66:80 pralaimėjo Prancūzijai su T.Parkeriu (12 taškų), o po dvejų metų 63:80 neatsilaikė prieš Ispaniją, kurioje pirmuoju smuiku vėl griežė 25 taškus pelnęs P.Gasolis.
„Kodėl niekas nepakartojo mūsų triumfo 2003 m. Europos čempionate? – akimirką susimąstė 49 metų S.Štombergas, dabar jau nutolęs nuo krepšinio, užsiimantis su nekilnojamuoju turtu susijusiu verslu ir antrojoje santuokoje auginantis 2 metų ir pusmečio pagrandukus. – Dėl daugelio aplinkybių. Ir anksčiau, ir vėliau buvo gerų rinktinių, bet tada mums sekėsi viskas.
Nebuvo juodų dienų kaip, tarkime, 2004 m. olimpinių žaidynių pusfinalyje su italais, kai mums nesisekė niekas, o varžovams viskas pavyko. Nebuvo neaiškumų dėl nedidelių traumų, kai vienas žaidėjas iškrinta ir viskas griūva. Sėkmė priklauso ir nuo tokių smulkmenų, ar visi gerai išsimiegojo.
Europos čempionate Švedijoje buvo ir sunkesnių rungtynių – su serbais, prancūzais ar net latviais, kai liko neaišku, ar pralaimėję nebūtume subyrėję. Bet mums sekėsi viskas ir ant tos sėkmės bangos pakilome iki aukso. Jautėmės stiprūs, nes išties buvome rinktinė, o ne vieno ar dviejų lyderių komanda, nes per kiekvienas rungtynes turėdavome vis kitą lyderį.“
D.Songaila – dabar NBA komandos „San Antonio Spurs“ trenerio Greggo Popovichiaus asistentas – išskyrė dar vieną svarbią lietuvių sėkmės Švedijoje detalę: galimybę ramiai pasirengti tam 2003-iųjų Europos čempionatui.
„Po 2001 m. katastrofos Turkijoje turėjome laiko sulipdyti komandą. Pasikeitė treneriai, pasikeitė ir sudėtis, o ir mes patys jautėmės geresni. Puolime turėjome aibę lyderių: Šaras organizavo žaidimą, o Šiška, Macas, Eurelijus, Štomba buvo atakų smaigalyje.
Būna, kad į rinktinę suvažiuoja pavardės, bet nėra žaidimo. Bet pasitaiko, kad visos kortos sukrinta. O mūsų komanda tada buvo kosminė“, – sakė 45 metų D.Songaila.
Po pergalės finale „Globe“ arenos drabužinėje lietuviai laistėsi šampanu ir traukė cigarus, o Š.Jasikevičius prisėdo atokiau ir kurį laiką nuleidęs galvą susimąstęs žiūrėjo į grindis: „Tik praėjus kažkiek laiko suprasiu, kas išties atsitiko.“
Viešbutyje šalia arenos gyvenusi Lietuvos rinktinė šventė iki ryto – kai kurie rinktinės krepšininkai į autobusą, vežantį į oro uostą, sėdo nė akimirkos nemiegoję.
Labiausiai įsiminė sutikimas
Šventinį vakarą „Tautiška giesme“ pradėjo D.Nelsonas – žmogus, kurio gimtoji kalba yra anglų, bet kuris visa širdimi atsidavęs Lietuvai ir puikiai moka jos himno žodžius.
Tą 2003 m. rugsėjo 14-osios naktį nemiegojo ir Lietuva. Visa šalis – ir didmiesčiuose, ir atokiausiuose vienkiemiuose – šventė savo dievinamų krepšininkų pergalę: gaudė automobilių garso signalai ir dūdos, per langus skraidė televizoriai ir mikrobangų krosnelės, o visiškai nepažįstami žmonės gatvėse glėbesčiavosi ir bučiavosi, taip išliedami savo emocijas.
Gražiausia Gedimino prospekto Vilniuje dalis – nuo Katedros aikštės iki Vilniaus gatvės – sostinėje keliems mėnesiams buvo pavadinta Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės šlovės alėja, o Europos užkariautojus pirmasis pasitiko Kaunas, kuriame dar 1922 m. balandį sužaistos pirmosios krepšinio rungtynės, davusios pradžią labiausiai dievinamam žaidimui mūsų šalyje.
„Iš pergalingo čempionato Švedijoje atsimenu daug dalykų, ten išgyvenau daug gražių emocijų, bet niekas neprilygo jausmui, kai grįžome namo ir mus pasitiko minia. Žmonės pakelėse būriais stovėjo ir sveikino mus pravažiuojančius. Neįmanoma papasakoti, kaip tada jaučiausi“, – teigė K.Lavrinovičius.
Santakoje, kur susikerta Nemunas ir Neris, susirinkusi minia alpo iš džiaugsmo sveikindama naujuosius Europos čempionus.
Auksinių pergalių kalvis A.Sireika tą rugsėjį tapo Šiaulių garbės piliečiu, o visa rinktinė buvo pagerbta ir Prezidentūroje, kurios šeimininkas tada dar buvo vėliau per apkaltą nušalintas Rolandas Paksas.
Europos čempionų medalius vieni auksinės rinktinės vyrai paskolino muziejams, kiti juos pakabino šalia kitų karjeros trofėjų, bet dauguma tuos apdovanojimus saugo seifuose tarsi brangiausią relikviją.
Ir jiems patiems, ir visai Lietuvai tai – įrodymas, kad mūsų šalis ne veltui daugybę metų vadinama krepšinio supervalstybe.
