Įspūdingiausia Lietuvos krepšinio rinktinės pergalė – auksinis 2003-iųjų žygis Europoje

2003 m. rugsėjo 14 d. Stokholmas. Vyrai. Europos pirmenybės. Finalas

Lietuva – Ispanija 93:84 (20:19, 20:12, 22:17, 31:36).

Lietuva: A.Macijauskas 21, E.Žukauskas 18, Š.Jasikevičius 10, D.Songaila 10, S.Štombergas 9, R.Šiškauskas 9, M.Žukauskas 7, K.Lavrinovičius 7, D.Slanina 2, D.Šalenga 0. G.Gustas ir V.Praškevičius nežaidė. Treneris A.Sireika.

Ispanija: P.Gasolis 36, J.C.Navarro 18, J.Garbajosa 17, A.Herrerosas 7, J.M.Calderonas 5, R.De la Fuente 1, R.Grimau 0, C.Marco 0, F.Reyesas 0, C.Jimenezas 0, A.Bueno 0. A.Reyesas nežaidė. Treneris M.Lopezas.

„Globen“ arena. 13274 žiūrovai.

XX amžiaus pabaigoje, karjerą rinktinėje baigus Arvydui Saboniui, Šarūnui Marčiulioniui ir kitiems vyresniosios kartos žaidėjams, daugeliui Lietuvos sporto aistruolių šalies krepšinio padangė neatrodė skaisti. Nors krepšininkų ugdymo sistema veikė, vyravo nuomonė, kad A.Sabonis ir Š.Marčiulionis yra nepakeičiami, todėl didelių pergalių reikės laukti daug metų.

Lietuvos žemė užaugino vieną iš perspektyviausių NBA vidurio puolėjų Žydrūną Ilgauską, bet jis į šalies rinktinę nesiveržė, o kiti geriausi Lietuvos krepšininkai Europos mastu nebuvo tokios ryškios žvaigždės, kaip tuometiniai Serbijos ar Italijos rinktinės lyderiai.

Nepaisant sąstingio, paskutinėse XX amžiaus Europos ir pasaulio pirmenybėse Lietuvos rinktinė nuo lyderių atsiliko nedaug. Kita vertus, atsiliko tiek, kad garsiai kalbėti apie medalius nedrįso beveik niekas. Visgi per daug kuklintis nereikėjo – 2000 metų Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse Lietuvos rinktinės pavadinimas vėl skambėjo labai garsiai, ir naujosios kartos krepšininkai iškovojo trečiuosius olimpinius, bet pirmuosius po A.Sabonio ir Š.Marčiulionio laikotarpio medalius.

Krepšininkai ir varžovams, ir sirgaliams, ir, svarbiausia, patiems sau, įrodė, kad gali kelti dideles užduotis ir siekti aukštų tikslų.

Tiesa, bronzinis Sidnėjaus svaigulys po metų buvo išsklaidytas Europos pirmenybėse. Jono Kazlausko treniruojama komanda sėkmingai žaidė 2001 metų žemyno čempionato grupės varžybose, bet

aštuntfinalyje sensacingai nusileido Latvijos krepšininkams. Lietuviai tą dieną Ankaros arenoje buvo bejėgiai ir kaimynams pralaimėjo 76:94.

Kiekviena nesėkmė paskatina norą atsitiesti. Lietuvos krepšininkai po Ankaros griūties taip pat troško parodyti, kad blogas rezultatas buvo ne dėsningumas, bet nelemtas atsitiktinumas.

Rinktinei patyrus didelę nesėkmę 2001 metų Europos pirmenybėse, iš vyriausiojo trenerio pareigų pasitraukė Jonas Kazlauskas. Šalies krepšinio vadovai įpėdinio toli neieškojo. Darbas buvo pasiūlytas Antanui Sireikai, kuris iki tol buvo J.Kazlausko padėjėjas ir puikiai žinojo rinktinės virtuvę.

Kai A.Sireika tapo rinktinės vyriausiuoju treneriu, jis dar dirbo „Šiaulių“ klube. 2002 metais šiaulietis pakeitė darbovietę ir stojo prie Kauno „Žalgirio“ vairo.

Pirmasis A.Sireikos išbandymas Lietuvos rinktinėje buvo 2001 metų rudenį prasidėjęs Europos pirmenybių atrankos turnyras. Jame komanda žaidė labai užtikrintai: per dešimt rungtynių pasiekė devynias pergales ir atrankos grupėje užėmė pirmąją vietą. Lietuviai vienintelę nesėkmę patyrė per rungtynes su ukrainiečiais, bet abu kartus nugalėjo 2001 metų Europos vicečempionę Turkijos rinktinę ir nesiterliojo žaisdami su silpnesniais varžovais. Net penkios pergalės, tarp jų – viena prieš turkus, buvo pasiektos didesniu nei 20 taškų skirtumu.

A.Sireika stengėsi išlaikyti tęstinumą, bet kartu žadėjo ir įdiegti naujovių. „Nebūna taip, kad grybai po lietaus dygtų bet kur, – prieš 2003 metų Europos pirmenybes vaizdingai lygino A.Sireika. – Jie dygsta ten, kur anksčiau buvo augę, kur yra grybienos. Ir komandos staiga niekas nesuburs iš naujo. Juolab kad daugelis žaidėjų rungtyniavo ir vadovaujant J.Kazlauskui, ir dabar. Taigi logiškai viskas tęsiasi toliau.

Jonas dirbo gerai ir rezultatai buvo geri. Nereikia manyti, kad dabar kažkas iš pagrindų keisis – geriausios idėjos turi likti. Komanda kuriama ne vienerius ir ne dvejus metus. Gal besistengdami ką ir blogiau padarėme. Įvertins ateitis, krepšinio žmonės, pats žaidimas“.

Krepšinio bendruomenei laukiant 2003 metų Europos pirmenybių, kelias vasaros savaites netilo kalbos, kad prie rinktinės gali prisidėti „Cleveland Cavaliers“ vidurio puolėjas Žydrūnas Ilgauskas. Vis šmėstelėdavo ir 2001–2002 metų sezoną praleidusio, bet 2002–2003 metų sezone „Portland Trail Blazers“ aprangą vėl vilkėjusio Arvydo Sabonio pavardė.

„Rinktinėje žaisti nei sutinku, nei nesutinku, – vasaros pradžioje kalbėjo A.Sabonis. – Kai kas nemažai tikisi iš mano pavardės, tačiau ji viena praktiškai ir teliko – kūnas jau sudilęs. Vienas nieko nepadarysiu, bet žaisti šalia Ž.Ilgausko ar pakeisti jį kokioms penkioms minutėms, – tai, aš manau, sugebėčiau. Man įdomu būtų žaisti su Žydrūnu. Kamuolį perduoti būtų lengva. Galbūt pasitaikytų rungtynių, kuriose dviese galėtume aikštėje pabūti“.

Ž.Ilgauskas tuo metu jau buvo atsigavęs po sunkiausių traumų ir 2002–2003 metų NBA pirmenybėse praleido tik vienerias rungtynes. Tai suteikė vilties.

Ž.Ilgausko klausimas ore kabojo ilgai. Dauguma rinktinės krepšininkų jau liejo prakaitą treniruočių stovykloje, o Lietuvos rinktinės vadovas Algimantas Pavilonis vis dar negalėjo tiksliai atsakyti, ar Ž.Ilgauskas atvyks į rinktinę. Bandant jį įkalbinti įsikišo net Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas, kuris susitiko su Ž.Ilgausko tėvais. Sirgaliai taip pat tikėjosi, kad NBA krepšininką paveiks jo vaikystės draugas Šarūnas Jasikevičius.

Nors viltis ruseno kelis mėnesius, istorijos atomazga nebuvo netikėta – „Cavaliers“ vidurio puolėjas į rinktinę neatvyko.

Paaiškėjus, kad du geriausi šalies vidurio puolėjai rinktinei nepadės, taip pat tapo aišku, kad jos žaidimo ašis bus Šarūnas Jasikevičius.

Š.Jasikevičius į krepšinio žvaigždyną įsiveržė gerokai vėliau nei Žydrūnas Ilgauskas, bet XXI amžiaus pirmaisiais metais tapo vienu iš labiausiai vertinamų Europos krepšininkų. Į rinktinę jis atvyko po puikaus sezono „Barcelona“ komandoje.

2003 metais „Barça“ susižėrė visus prizus, o Š.Jasikevičius šioje komandoje atliko vieną iš svarbiausių vaidmenų ir buvo įvertintas Ispanijos lygos finalo naudingiausio krepšininko apdovanojimu. Šaras į rinktinę atvyko žinodamas, kad po Europos pirmenybių į Katalonijos sostinę negrįš. Jis vasarą sudarė sutartį su Tel Avivo „Makabi“.

Kiti rinktinės krepšininkai 2002–2003 metų sezone buvo išsibarstę po visą Europą – nuo Andalūzijos iki Uralo. Mindaugas Žukauskas žaidė Sienos „Monte dei Paschi“, Donatas Slanina – Sevilijos „Caja San Fernando“, Darius Songaila – Maskvos CSKA, Eurelijus Žukauskas – Kazanės „Uniks“, Kšištofas Lavrinovičius – Permės „Ural Great“, Virginijus Praškevičius – Stambulo „Ülker“.

Penki trenerio Antano Sireikos pasirinkti krepšininkai rungtyniavo Lietuvos komandose: Arvydas Macijauskas ir Ramūnas Šiškauskas – Vilniaus „Lietuvos ryte“, Saulius Štombergas, Dainius Šalenga ir Giedrius Gustas – Kauno „Žalgiryje“. Tiesa, A.Macijauskas ir S.Štombergas į Europos pirmenybes keliavo kišenėje turėdami sutartis su užsienio klubais.

Išskyrus Ž.Ilgauską ir Arvydą Sabonį, stovykloje trūko nebent vieno krepšininko. „Dėl asmeninių priežasčių“ jau ne pirmą kartą „ne“ ištarė Mindaugas Timinskas, kuris per 2001 metų Europos pirmenybes buvo rezultatyviausias Lietuvos rinktinės žaidėjas.

Pasiruošimo laikotarpiu Lietuvos krepšininkai laimėjo devynerias iš vienuolikos draugiškų rungtynių. Lietuviai pralaimėjo tik italams ir ispanams, bet kitose rungtynėse tuos pačius varžovus nugalėjo. Pasitikėjimą savimi taip pat sustiprino pergalės, pasiektos žaidžiant su pajėgiomis Turkijos, Australijos, Prancūzijos komandomis.

Deja, nepavyko išvengti nuostolių. Susirgęs treniruočių stovyklą paliko Rimantas Kaukėnas, traumą patyrė Darjušas Lavrinovičius. Tiesa, nei vienas, nei kitas tuo metu nebuvo kertinė komandos dalis. Trenerio Antano Sireikos kurtuose scenarijuose svarbiausi vaidmenys buvo numatyti kitiems žaidėjams.

Visgi treneris prieš kelionę į Švediją pateikė vieną didelę staigmeną. A.Sireika į dvyliktuką neįtraukė beveik pusantro mėnesio stovykloje praleidusio buvusio rinktinės kapitono Dariaus Maskoliūno. Šis sprendimas sukėlė daug kalbų...

Burtai lėmė, kad Lietuvos krepšininkai Europos pirmenybes pradėjo rungtynėmis su tais pačiais varžovais, kuriems prieš dvejus metus pralaimėjo praėjusių Europos pirmenybių aštuntfinalyje. Atidarymo rungtynėse rugsėjo 5-ąją Noršiopingo arenoje į atlapus viena kitai kibo Baltijos kaimynių Lietuvos ir Latvijos rinktinės.

Lietuviai, kaip ir prieš dvejus metus, buvo laikomi favoritais. Lietuvos rinktinės sudėtis buvo aiškiai stipresnė, o ir 2001-ųjų žaizdos dar nebuvo susigijusios, todėl nusiteikimas turėjo būti maksimalus.

Tačiau latviai taip pat nebuvo nusiteikę kelti baltos vėliavos, ir Noršiopinge užvirė arši kova. Lietuvos krepšininkai buvo priversti ilgai vytis, ketvirtojo kėlinio pabaigoje arčiau pergalės taip pat buvo Latvijos komanda. Tik paskutinę minutę Šarūnas Jasikevičius kaip ant lėkštutės pateikė kamuolį Eurelijui Žukauskui ir aukščiausias Lietuvos rinktinės žaidėjas dėjimu išlygino rezultatą 81:81. Per pratęsimą įtampa neatslūgo – Lietuvos sirgaliai lengviau atsikvėpė tik tuomet, kai Š.Jasikevičius likus žaisti 4 sek. pataikė du baudos metimus ir švieslentėje įžiebė galutinį rezultatą 92:91.

„Nesitikėjau, kad patyrę vyrai taip jaudinsis, – po pirmosios pergalės sakė treneris Antanas Sireika. – Bet geriau blogai žaidžiant laimėti, negu gerai žaidžiant pralaimėti“.

Sunki pergalė lietuvių sirgalių optimizmo nesužadino. Tačiau krepšininkai greitai parodė, kad gali žaisti daug geriau. Jau kitą dieną po Lietuvos rinktinės kojomis krito Izraelio komanda, kurią mūsiškiai sutriuškino 94:62. O grupės varžybų trečiajame ture Lietuvos rinktinė įtikinamai nugalėjo kur kas grėsmingesnius varžovus vokiečius 93:71.

Vokietijos rinktinė tuo metu turėjo tik vieną išties aukšto lygio krepšininką. Tačiau tas krepšininkas buvo ne šiaip aukšto, bet aukščiausio lygio – Dirkas Nowitzki. Antano Sireikos auklėtiniai sugebėjo atkirsti vokiečių vunderkindą nuo komandos ir dvikovos baigtis buvo nulemta.

D.Nowitzkį pasikeisdami dengė Mindaugas Žukauskas, Darius Songaila, Kšištofas Lavrinovičius. Kiekvienas iš jų, taip pat ir kiti Lietuvos rinktinės žaidėjai nemažai padarė, kad varžovų lyderis nublanktų. Visgi labiausiai jį erzino M.Žukausko priežiūra.

„Matėsi, kad teisėjai gerbia D.Nowitzkį, todėl greitai prisirinkau pražangų. Tačiau kibi gynyba jį išmušė iš pusiausvyros“, – įspūdžiais po dvikovos su vienu iš geriausių pasaulio krepšininkų dalijosi M.Žukauskas.

„Pasirinkome M.Žukauską. Tai pasiteisino. Nors jis greitai prisirinko pražangų, bet porą kartų išvedė vokietį iš kantrybės. D.Nowitzki pradėjo rodyti teisėjams, kad jį muša, karščiavosi, tuo tarpu mūsų veiduose atsirado šypsenos – planas pasiteisino“, – auklėtinį gyrė Antanas Sireika.

Lietuvos rinktinė grupės varžybose laimėjo visas trejas rungtynes, užėmė pirmąją vietą ir iškovojo vienintelį tiesioginį kelialapį į ketvirtfinalį. Antrąją ir trečiąją vietas užėmę vokiečiai ir izraeliečiai pateko į aštuntfinalį, o pirmajame ture lietuvius stipriai išgąsdinę latviai nelaimėjo nė karto ir po pirmojo etapo iškeliavo namo.

Lietuvos rinktinė po pirmojo etapo iš nedidelio Noršiopingo miesto iškeliavo į Stokholmą. Šio miesto „Globen“ arenoje, per sporto varžybas galinčioje priimti apie 13 tūkstančių žiūrovų, vyko svarbiausios Europos pirmenybių rungtynės.

Švedijos sostinėje Lietuvos krepšininkai kiekvieną dieną vis labiau jautėsi kaip namie. „Globen“ arenoje buvo patiestas iš Alytaus sporto rūmų atvežtas parketas, per pertraukėles šoko Vilniaus šokėjos, varžybų rengėjai leisdavo grupės ŽAS specialiai rinktinei sukurtą dainą „Mes laimėsim“ ir Marijono Mikutavičiaus „Tris milijonus“, o tribūnose plevėsavo daugybė Lietuvos trispalvių.

Prieš ketvirtfinalio rungtynes manyta, kad į Stokholmą nuvyks apie du tūkstančius lietuvių. Tačiau jau tą vakarą Lietuvos krepšininkus „Globen“ arenoje palaimėjo apie tris tūkstančius tautiečių. Per pusfinalio ir finalo rungtynes jų skaičius dar padidėjo.

Ketvirtfinalio dvikovą arenoje stebėjo ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas, po to į Švedijos sostinę atvyko kadenciją baigęs Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus.

Stokholmas kelioms dienoms tapo Lietuvos miestu.

Kad Lietuvos rinktinė gali siekti aukščiausio tikslo, sirgaliai patikėjo per ketvirtfinalio rungtynes su Serbijos ir Juodkalnijos komanda. Serbijos ir Juodkalnijos krepšininkai 2002 metais tapo pasaulio čempionais, todėl jokių minčių apie lengvą pasivaikščiojimą negalėjo būti. Tačiau Stokholme pasaulio čempionai lietuviams nepasipriešino – mūsų šalies rinktinė jau pirmajame kėlinyje įgijo dviženklę persvarą, neleido varžovams priartėti ir nugalėjo 98:82.

Rugsėjo 10-ąją lyg ant sparnų skriejo Ramūnas Šiškauskas, kuriam tą dieną sukako 25-eri. Jubiliatas į serbų krepšį įmetė 27 taškus ir iš NBA legendos Larry Birdo rankų gavo geriausio rungtynių žaidėjo prizą. „Prieš rungtynes juokavome, kad sėdėsiu ant atsarginių suolo, o komandos draugai man padovanos pergalę, – šypsojosi R.Šiškauskas. – Pajutau žaidimo ritmą. Metimai skrido tiksliai ir viskas neblogai sekėsi. Tokiu atveju, kodėl gi nesiimti iniciatyvos? Tai ir stengiausi daryti“.

Daug atkaklesnės buvo pusfinalio rungtynės su Prancūzijos komanda. Antano Sireikos vyrams teko vytis trečiajame kėlinyje į priekį išsiveržusius varžovus, bet viskas baigėsi gerai. Lietuvos rinktinė nugalėjo prancūzus 74:70.

Per šias rungtynes dėmesio centre buvo įžaidėjų dvikova. Eurolygos čempiono Šarūno Jasikevičiaus varžovas buvo 2003 metais pirmą kartą NBA čempionu tapęs Tony Parkeris. Pagrindinis „San Antonio Spurs“ atakų organizatorius pelnė 24 taškus ir buvo rezultatyviausias pusfinalio rungtynių žaidėjas. Tačiau rengdamas lemiamą ataką, prieš kurią prancūzai atsiliko dviem taškais 70:72, T.Parkeris neišvengė klaidos. Tiksliau, jį suklysti privertė R.Šiškauskas, pamušęs kamuolį, paskui jį pagriebęs ir galiausiai pabaigęs darbą dviem taikliais baudos metimais.

Po rugsėjo 13-osios, pusfinalio dienos, Europos krepšinio pirmenybėse liko dvi nepralaimėjusios komandos. Penkias pergales per penkerias rungtynes pasiekė ne tik lietuviai. Iš kitos pusės į finalą atžygiavo Ispanijos komanda, įveikusi Švedijos, Rusijos, Serbijos ir Juodkalnijos, Izraelio bei Italijos krepšininkus.

Kas ką? Šarūnas Jasikevičius – Pau Gasolį ar Juanas Carlosas Navarro – Saulių Štombergą? Arvydas Macijauskas – Jorgę Garbajosą ar Alberto Herrerosas – Ramūną Šiškauską?

Abi komandos turėjo ką pateikti. Abi komandos turėjo ir įgudusių meistrų, gerai žinojusių, kaip iškovojamos didžios pergalės, ir kylančių talentų, dar tik svajojusių apie didžią šlovę. Varžovai buvo verti vienas kito, bet aukso medalius galėjo laimėti tik viena komanda.

Kad aukso medalių verta labiau negu varžovai, tą sekmadienio vakarą įrodė Lietuvos rinktinė.

Lietuviai finalo rungtynes laimėjo 93:84, bet šie skaičiai neatspindėjo tikrojo čempionų pranašumo. Lietuvos rinktinė jau antrajame kėlinyje perėmė visas žaidimo gijas į savo rankas, o 33-iąją minutę pirmavo 71:50. Skirtumas sumažėjo tik tada, kai net patys Ispanijos žaidėjai nebetikėjo, kad gali pavyti Lietuvos rinktinę.

„Prireiks laiko, kol suprasime, kas šiandien įvyko. Esu labai laimingas ir dėl savo komandos draugų, trenerių kolektyvo, ir dėl visos šalies, – po paskutinės turnyro sirenos emocijų jūroje skendo Lietuvos rinktinės lyderis Š.Jasikevičius. – Prieš dvejus metus iš Europos pirmenybių grįžome tuščiomis, tačiau žmonės vis tiek tikėjo mumis. Tikėjome savimi ir mes.

Sirgaliai pastumdavo mus, kai būdavo sunku. Nepaisant sunkios pergalės prieš latvius, vis labiau jautėme aistruolių paramą. Turėjome žinių, kad iš Lietuvos į Stokholmą skrenda vis daugiau lėktuvų su sirgaliais, ir jautėme, jog turime jiems kai ką grąžinti už palaikymą“.

Prieš tai, kai Lietuvos rinktinės kapitonas Saulius Štombergas virš galvos pakėlė čempionams skirtą taurę, geriausi krepšininkai atsiėmė asmeninius prizus. Vienas iš jų buvo įteiktas S.Štombergui, išrinktam į geriausių turnyro žaidėjų penketą. Į šį penketą pateko ir Šarūnas Jasikevičius, kuris taip pat gavo naudingiausio Europos pirmenybių krepšininko apdovanojimą.

„Nors krepšinio žinovai Lietuvos rinktinės išskirtiniu bruožu vienbalsiai vadina tobulą komandinį žaidimą, Antano Sireikos ekipa nebūtų tapusi auksine be asmenybių. Todėl Š.Jasikevičius – naudingiausias žemyno pirmenybių žaidėjas. Jis ir S.Štombergas išrinkti į simbolinį penketą drauge su trimis NBA krepšininkais: ispanu Pau Gasoliu, Tony Parkeriu iš Prancūzijos bei rusu Andrejumi Kirilenka.

Penketas paprasčiausiai buvo per mažas, kad jame užtektų vietos Ramūnui Šiškauskui ir Arvydui Macijauskui, kuriems dešimt Europos čempionato dienų irgi iki žemės lenkėsi Lietuvos rinktinės aistruoliai“, – prieš dvidešimt metų rašė „Lietuvos rytas“.

„Geras kolektyvas, vyrai labai gerai susižaidę. Asmeninius interesus užgožė komandiniai, visi kovėsi kaip kumštis, – pergalės sudėtines dalis vardijo buvęs rinktinės kapitonas, į auksinę komandą nepakviestas Darius Maskoliūnas. – Galima būtų pridurti, kad visą čempionatą juos lydėjo Fortūna, tačiau silpnų ji juk nelydi.

Jeigu man būtų pavedę sudaryti geriausių žaidėjų penketą, būčiau į jį įtraukęs vien lietuvius“.

„Šis pirmadienio rytas – po trispalvių triumfo nakties. Po tautos šventės, kuri kol kas nėra pažymėta jokiuose oficialiuose atmintinų datų sąrašuose ir kuri tęsiasi šiandien.

Šimtai tūkstančių žmonių (o gal visi trys milijonai?!) visuose Lietuvos kampeliuose – didmiesčiuose ir kaimuose – šią saldžios nemigos naktį didžiavosi savo šalimi ir jos pasiuntiniais, užėmusiais Europos krepšinio sostą.

Su Lietuvos vėliavomis rankose ir pergalės šūksniais lūpose keli tūkstančiai krepšinio aistruolių šėlo Stokholmo gatvėse ir baruose, prieš tai virę aistrų katile sporto rūmuose.

Į šį džiaugsmo chorą įsitraukė ir minios besidžiaugiančių tautiečių, išsibarsčiusių po visą pasaulį.

Švedijos sostinėje mūsų šalies rinktinė sekmadienio vakare pakilo lemiamam mūšiui dėl aukso medalių. Iki tol pergalingai peržengę visus barjerus krepšininkai nesuklupo ir vakar. Lietuvos vyrai pakeliui į viršūnę po dramatiškos kovos nubloškė nuo savo kelio paskutinę kliūtį – Ispanijos komandą.

Lietuva – Ispanija 93:84. Įsidėmėkite šį rezultatą ir 2003 metų rugsėjo 14-ąją, kad galėtumėte tai priminti ir savo vaikams, ir anūkams, kurie privalės perimti trispalves.

Priminkite jiems šią pergalę taip, kaip jums vyresnieji neleisdavo pamiršti 1937-ųjų ir 1939-ųjų – lietuvių krepšininkų triumfo Europos čempionatuose, 1992-ųjų, 1996-ųjų, 2000-ųjų – olimpinės bronzos Barselonoje, Atlantoje, Sidnėjuje, 1995-ųjų – dramatiško finalo ir žemyno pirmenybių sidabro medalių Atėnuose.

Stokholme lietuviai įsiminė ne tik įspūdingomis pergalėmis. Varžovai mūsų rinktinės krepšininkams pavydėjo jų vieningumo, kovos dvasios. Kaip vienas kumštis – tokie žodžiai nugalėtojus lydėjo visas šio istorinio turnyro Švedijoje grumtynių dienas.

Įsidėmėkite: 2003 metų Europos vyrų krepšinio čempionais tapo Saulius Štombergas, Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas, Arvydas Macijauskas, Eurelijus Žukauskas, Darius Songaila, Kšyštofas Lavrinovičius, Mindaugas Žukauskas, Donatas Slanina, Virginijus Praškevičius, Dainius Šalenga, Giedrius Gustas.

Auksinę rinktinę iki triumfo akimirkų vedė treneris Antanas Sireika su pagalbininkais Gintaru Krapiku, Valdemaru Chomičiumi, Donnu Nelsonu“. („Lietuvos rytas“, 2003 m. rugsėjo 15 d.)

Po Stokholmo triumfo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė kelis kartus buvo šalia didžiojo tikslo, tačiau aukso medalių per du dešimtmečius neiškovojo.

2007 metais lietuviai laimėjo Europos pirmenybių bronzą, 2010 metais – pasaulio pirmenybių bronzą, 2013 metais – Europos pirmenybių sidabrą, 2015 metais – vėl Europos pirmenybių sidabrą.

Tačiau po 2015 metų Lietuvos krepšininkams nepavyko laimėti nė vieno medalių komplekto.