Sporto istorikai iškart pastebėjo, kad Lietuvos rinktinė šeštadienį pasaulio pirmenybių debiutantei Latvijos komandai nusileido tokiu skirtumu, kokiu šio rango varžybose dar nebuvo pralaimėjusi.
Lietuviai nuo 1998 metų pasaulio pirmenybėse iš viso žaidė 49 rungtynes, per kurias pasiekė 33 pergales ir patyrė 16 pralaimėjimų.
Pralaimėtuose mačuose mūsų šalies komanda varžovams paprastai nusileisdavo nedideliu skirtumu. Iki šių metų lietuviai tik du kartus nusileido didesniu negu 20 taškų skirtumu. Pirmasis didelis pralaimėjimas buvo patirtas 2006 metais Japonijoje, kai ketvirtfinalyje Ispanijos krepšininkai įveikė lietuvius 89:67. 2014 metais Ispanijoje vykusio turnyro pusfinalyje JAV rinktinė mūsų krepšininkus nugalėjo 28 taškų skirtumu 96:68.
Vis dėlto rungtynės su Latvija nebuvo svarbiausios Lietuvai pasaulio pirmenybėse, kurių burtai buvo kaip niekada palankūs ir komandai, ir sirgaliams: galimybė įsibėgėti nesunkioje pirmojo etapo grupėje (su Egiptu, Meksika ir Juodkalnija), stipri, bet paranki antrojo etapo grupė (su Graikija ir JAV), kuri garantavo, kad ketvirtfinalyje nelauks tie patys amerikiečiai.
Negana to, visos rungtynės vyko toje pačioje „Mall of Asia“ arenoje, tad nereikėjo eikvoti kelionėms nei jėgų, nei pinigų.
Iki didelio tikslo trūko visai nedaug – gerų rungtynių ketvirtfinalyje, kur kelią pastojo geresnį taktinį planą parengę ir jį įgyvendinę serbai.
Tas lemtingas pralaimėjimas sudaužė viską – ir svajones apie medalius, ir viltis pagriebti tiesioginį olimpinį kelialapį.
Sudaužė ir komandinę dvasią, nes treneriai ir krepšininkai ėmė kalbėti, kad liko rungtynės „dėl nieko“, kad bus sunku susikaupti ir rasti paskatų.
Nors visi žadėjo, kad žais dėl sirgalių, paskutinis mačas su latviais su kaupu patvirtino, jog susitelkti jau nepavyko.
Beliko guostis, kad šiame pasaulio čempionate prastai pasirodė ir amerikiečiai, kurie iš viso patyrė tris pralaimėjimus ir liko ketvirti, nepavyko titulo ginti ir atvykusiems ispanams, kurie sustojo dar prieš ketvirtfinalio barjerą.
Ką jau kalbėti apie prancūzus, kurie čempionatą baigėsi stumdydamiesi su Afrikos ir Azijos komandomis dėl 17–32 vietų.
Šeštoji vieta pasaulio čempionate – greičiau daug negu mažai žinant, su kokiais kukliais lūkesčiais K.Maksvyčio kariauna išvyko į Filipinus.
Visiems nusibodo vardinti pajėgius žaidėjus, kurie dėl rimtų ir nelabai rimtų priežasčių pasirinko vasarą be rinktinės.
Turbūt daugelis sirgalių, o gal ir treneriai tą 6-ąją vietą be žaidimo prieš čempionatą būtų paėmę. Juk FIBA reitinguose Lietuva net ir įsibėgėjusi buvo ties dešimtuko pabaiga, o prieš čempionatą nepateko į dešimtuką.
Netikėjo lietuvių galimybėmis ne tik lažybininkai, bet ir verslininkai: buvo keista nematyti vasaros pabaigoje tradiciškai įrengiamų ekranų rungtynėms žiūrėti Lietuvos miestų erdvėse.
Lūkesčiai sprogo po smagios pergalės prieš JAV rinktinę ir tada jau net smulkūs provincijos politikai ėmė lenktyniauti, kuris labiau pasireklamuos savo keistais potvarkiais.
Gaila, jog nuo pamokų ir darbų atleisti lietuviai ketvirtfinalyje nepamatė to, ko tikėjosi, bet reikėtų pripažinti, kad mylėti krepšinį mokame ne tik mes.
Viso pasaulio žurnalistai ir sirgaliai nenustojo aikčioti dėl filipiniečių svetingumo ir pamišimo dėl krepšinio nepaisant rezultatų. Tie patys serbai dėl saviškių yra pasirengę ir kraują pralieti.
Galbūt dabar ir vokiečiai krepšinį paskelbs antrąja nacionaline sporto šaka po futbolo?
Lietuvos krepšinio federacija šiai rinktinei kėlė tikslą patekti tarp aštuonių geriausių, tad užduotis įvykdyta, o savo brandą K.Maksvytis galės įrodyti kitais metais per olimpinę atranką. O ji taps nemenku galvos skausmu ir federacijai, ir trenerių štabui.
K.Maksvytis jau užsiminė, kad gal nereikėtų vėl pirkti iš FIBA atrankos turnyro rengimo teisių, – geriau būtų tuos maždaug 3 milijonus eurų investuoti į jaunimo krepšinį.
Žaidžiant svečiuose bus mažiau ir spaudimo, ir ašarų, jei pasikartotų liūdna 2021-ųjų istorija, ir L.Dončičius ar, neduok Dieve, kokie latviai sudaužytų olimpinę svajonę.
O jaunimo krepšinio reikalai šią vasarą buvo prasti – Europos ir pasaulio pirmenybėse dalyvavo septynios Lietuvos jaunųjų krepšininkų rinktinės, tačiau iškovoti medalių nesugebėjo nė viena merginų ar vaikinų komanda. Dvi merginų ekipos pralaimėjo visas žaistas rungtynes.
Nuo tada, kai FIBA pradėjo visų trijų amžiaus grupių Europos pirmenybes rengti kasmet (nuo 2004 metų), Lietuvos jaunieji krepšininkai be medalių liko vos trečią kartą. Anksčiau tokie nederlingi buvo tik 2014 ir 2018 metai.
Jei vyrai liktų be olimpinio kelialapio, tai dar nereiškia, kad Paryžiuje nebūtų krepšininkų.
Nuoskaudas galėtų apmalšinti trijulių krepšinio rinktinės, kurios olimpinius bilietus gali laimėti netgi be atrankos – pagal reitingą.
Kad lietuviai moka žaisti „trys prieš tris“, buvo įrodyta kažkodėl pasaulio čempionato metu vykusiose Europos trijulių pirmenybėse, kur vyrai laimėjo sidabrą, o moterys – bronzą.
