Pastarasis ėmė berti faktus apie J.Kazlauską ir girti lietuvius už didelį indėlį į Kinijos krepšinį, netrukus jau aptarinėjo, ką aikštėje gali nuveikti Jonas Valančiūnas ir koks puikus žaidėjas yra Domantas Sabonis.
„Aš visada labai domėjausi krepšiniu. Žiūriu daug vaizdo įrašų, be to, stebėjau ir J.Kazlauską darbą. Lietuva įdomi dar ir dėl to, kad tai – labai maža šalis, bet visi žino, kad tai krepšinio valstybė“, – lrytas.lt portalui paaiškino K.Wangas.
Jis jau 17 metų gyvena JAV, tačiau užaugo Kinijoje, Nandzinge, viename iš 2019 metų pasaulio krepšinio čempionato miestų.
Su K.Wangu kalbėti pradėjome, kai šis paprašė pagalbos dėl Lietuvos rinktinės – norėjo nueiti į treniruotę, pasikalbinti vieną kitą krepšininką, pateikti Lietuvos pergalės prieš JAV istoriją sporto gigantės ESPN eteryje, skirtame specialiai Kinijai.
Išgirdęs, kiek daug lietuviams reiškia pergalės prieš amerikiečius buvo susižavėjęs ir reiškė užuojautą dėl pralaimėjimo ketvirtfinalyje Serbijai, o vėliau – ir Latvijai.
I jo klausimus atsakinėjo Mindaugas Kuzminskas. „Koks malonus krepšininkas, – nustebo K.Wangas. – Jis irgi žaidė NBA, taip?“.
K.Wangas linksniuoja ne tik J.Kazlausko pavardę – puikiai žino, kas yra Arvydas Sabonis, o vos tik įžengęs į salę, kur treniravosi lietuviai, pirštu parodė į Virginijų Mikalauską.
„Jis irgi buvo Kinijoje“, – prisiminė jis.
K.Wangas gerai prisimena ir tą dieną, kai į Kiniją atvyko J.Kazlauskas. Kinai jį greitai ėmė vadinti „lao“ – draugiškas žodis, reiškiantis kažką panašaus į „senelį“. J.Kazlausko darbo vaisius daugelis atsimena iki šiol, nors jaunoji karta jau ir nelabai težino, ką su rinktine ir visos šalies krepšiniu nuveikė matematikas iš Lietuvos.
„Buvo pirmas kartas, kai Kinija nusprendė ieškoti užsienio trenerių“, – pasakojo K.Wangas.
J.Kazlauskas į Kiniją atvyko 2004 metais po trijų sezonų Vilniaus „Lietuvos ryte“. Prieš Atėnų olimpines žaidynes, kur Šarūnas Jasikevičius tritaškiais užmėtė amerikiečius, strategas tapo „Dallas Mavericks“ trenerio Delo Harriso asistentu. Po žaidynių tapo vyriausiuoju strategu ir ėmėsi darbo iš peties.
J.Kazlauskas Kinijos rinktinei vadovavo 2005 – 2008 metais ir užsitarnavo didžiulę krepšininkų pagarbą, strategui pagyrų negaili ir kinų legenda Yao Mingas.
2008-ieji nebuvo paskutinieji J.Kazlausko metai Azijoje, treneris čia sugrįžo 2013 metais, kai tapo vieno pagrindinių klubų Guangdono „Southern Tigers“ klubo vairininku. Po sezono išvyko, bet sugrįžo ir 2017–2018 metų sezonui.
Pokalbis su K.Wangu prasideda nuo J.Kazlausko ir jo treniravimo stiliaus, bet pasuka ir prie kitų lietuvių – buvo paliestas Arvydas Sabonis, Šarūnas Jasikevičius. Neišvengiamai paliestas ir Europos krepšinis, dilemos dėl NBA ir, žinoma, pati Kinija.
– Ne vieną kartą paminėjote J.Kazlauską. Atrodo, kad gerai jį žinote. Kokią žymę jis paliko Kinijos krepšinyje?
– Visų pirma – jis buvo labai populiarus. Dabar senesnė karta gerai jį atsimena. Daugiausiai jis pasiekė ugdydamas jaunuosius talentus. Jis čia turbūt nuveikė ryškiausius darbus Kinijoje. J.Kazlauskas stipriai prisidėjo prie Yi Jianliano tobulėjimo, kuris tapo antruoju Kinijos NBA žaidėju po Yao Mingo. Šeštasis šaukimas NBA naujokų biržoje.
Yi buvo labai jaunas, dar žalias talentas Kinijos krepšinio lygoje, bet labai mobilus. Iš Europos atvykęs J.Kazlauskas tikrai mėgo tam tikro tipo žaidėjus, kurie yra mobilūs, gali mesti. Yi toks ir buvo, todėl J.Kazlauskas jau jam esant 17 metų norėjo jį matyti rinktinėje. Tuo metu Kinijos lygoje MVP apdovanojimus rinko kitas krepšininkas, bet J.Kazlauskas jo nenorėjo – buvo tiesiog aukštas, lėtas, nemokėjo gintis, tiesiog rinkdavo taškus iš po krepšio.
Daugelis abejojo, ar iš viso Yi turi būti tarp kandidatų į rinktinę, o Jonas pasakė: kandidatu? Paimkime į olimpines žaidynes. Daugelis nesuprato tokio sprendimo.
Žinoma, jo pirmosios rungtynės nebuvo geros – pirmosiose rungtynėse labai jaudinosi, vienintelius taškus pelnė iš po krepšio, tai buvo dėjimas. Bet kita vertus – jam buvo 17 metų, jis žaidė prieš tokius žaidėjus kaip P.Gasolis. Kaip gali nesinervinti?
Bet vėliau Y.Jianlianas parodė, kad J.Kazlauskas pasielgė teisingai.
– Kokį įspaudą Kinijoje paliko J.Kazlauskas?
– Jis nuo pat pradžių labai norėjo ugdyti vietinius krepšininkus, buvo tuo susidomėjęs. Matėsi ir kitoks treniravimo stilius, kuris labai skyrėsi nuo Kinijos trenerių. Kai kurie sako, kad tai buvo senamadiškas treneris, kad yra labai griežtas.
Aš gerai pamenu vieną iš dienų, kai J.Kazlauskas dar tik pradėjo treniruoti Kinijos rinktinę. Vyko treniruotė ir J.Kazlauskas staiga ėmė taisyti žaidėjų metimo techniką. J.Kazlauskui nepatiko, kad šie mesdami kamuolį į šalis išskleidžia alkūnes, o ne sulenkia jas taip, kaip reikėtų iš tikrųjų.
Tada jis pasakė: esu nustebęs, kad tokio amžiaus krepšininkai dar turi mokytis, kaip mesti.
Juk Europoje, Lietuvoje, tai daryti išmokdavo vaikai.
Tad jis tai kartai padarė labai didelę įtaką. Su juo žaidė daug garsių tos kartos krepšininkų, kaip Yoa Mingas, jis pasiekė daug pergalių su Kinijos rinktine. Tai buvo didelės pergalės. Pergalės Kinijos krepšiniui tapo savotiška norma.
J.Kazlauskas pasiekė ne tik tai, jis atliko didelį vaidmenį, ugdant ištisą krepšininkų kartą. Jis iškėlė aukštą kartelę, turėjo aiškų planą, kokį krepšinį nori matyti. Matėsi ir iš jo pasirinkimų.
– Ar J.Kazlauską Kinijoje pamena ir dabar?
– Jį pamena vyresni žaidėjai, vyresnė karta. Daug J.Kazlausko žaidėjų, ypač rungtyniavusių 2008 metų olimpiadoje, jau baigė karjeras. Tačiau tai, ką jis padarė, prisideda ir prie jaunesnių krepšininkų ugdymo. Be to, J.Kazlauskas treniravo dominuojančią Guangdongo „Southern Tigers“ komandą. Kinijos rinktinėje žaidė dauguma šio klubo žaidėjų, čia tas pats, kas NBA treniruoti „Los Angeles Lakers“ ar „Golden State Warriors“
Tad jis yra prisimenamas dėl savo treniravimo stiliaus, dėl griežto požiūrio. Jam tam patiko tam tikri dalykai ir taip ir turėdavo būti, tačiau visa tai padėjo auginti krepšininkus.
– Galime sakyti, kad būtent J.Kazlauskas plačiai atvėrė duris į Kiniją žaidėjams ir treneriams iš Lietuvos?
– Tikrai taip. Jis nebuvo pirmasis lietuvis Kinijos krepšinyje, tačiau tikrai yra padaręs daugiausia įtakos. Be to, jis buvo pirmasis treneris iš Lietuvos ir antrasis užsienietis, treniravęs Kinijos komandą. Vėliau atvyko ir asistentai, ir daugiau krepšininkų. Jis nuveikė labai didelį darbą.
– Jį kelis kartus paminėjote kaip „senelį Joną“.
– Taip. Kinų kalboje yra toks žodis „lao“. Juo dažniausiai vadinami senesni žmonės. Tai draugiškas vyresnio asmens įvardijamas kinų kalba. Taip vadinami vyresni, labai geri, draugiški, bet kartu tam tikrą tėvo vaidmenį įrėminantys, griežti žmonės. Toks Kinijoje buvo ir J.Kazlauskas.
Tai labai pagarbus jo apibūdinimas, nes žmonės čia labai jį gerbė.
– J.Kazlauskas ne vieną kartą yra kalbėjęs apie Kiniją. Visuomet atsiliepdavo labai gražiai. Jam čia tikrai patiko. Ar čia irgi buvo griežtas treneris?
– Kinijoje jis irgi buvo žinomas kaip kietos rankos mėgėjas. Jis išsiskyrė ir tuo, kad tiesiai šviesiai abejodavo vadovybe, kas Kinijoje yra labai neįprasta. Kinijos rinktinėje buvo tam tikras periodas, kai komandai nesisekė atitikti jo lūkesčių.
Jis sušaukė spaudos konferenciją ir ėmė kelti klausimus. Jis turėjo 9 klausimus žiniasklaidai, visiems krepšinio vadovams, klausė, kodėl nedaroma tas ir tas, kodėl nevyksta tam tikri procesai. Man atrodo, tada pasirodė ir antraštė su J.Kazlausku: „Mano klausimai“.
Tai – ypatingai garsi istorija Kinijoje. Visi jo žodžiai sukosi apie krepšinio situaciją Kinijoje, ypač Kinijos lygą.
– Kaip visi reagavo?
– Žiniasklaidoje daugelis klausimus priėmė gerai, nes tai buvo racionalūs klausimai. Tačiau čia reikia pabrėžti, kad pasirinktas stilius buvo nepriimtinas – tokie dalykai sprendžiami ne taip. Be to, tu meti iššūkį valdininkams, bet tau reikia jų palaikymo. Žinoma, daugelis ir toliau jį mėgo, mylėjo, tačiau J.Kazlauskas galiausiai pasitraukė iš rinktinės.
– O kokiu keliu Kinijos krepšinis suko po matematiko iš Lietuvos išvykimo?
– Dabar Kinijos rinktinę treniruoja jau ketvirtasis užsienio treneris Saša Džordževičius. Kol kas jis nėra padaręs įtakos, nes praėjo nedaug laiko. Kol kas jis negalėjo tinkamai paruošti žaidėjų, išanalizuoti jų. Jis vis dar mokosi apie Kinijos krepšinį ir pačius krepšininkus, nes jie labai skiriasi nuo serbų. Pavyzdžiui, jeigu jūs nupiešite derinį serbams ir pasakysite vykdyti, tai bus viena, bet jeigu duosi Kinijos žaidėjams, jie paprasčiausiai negalės to padaryti.
Bet tai nėra pačių krepšininkų kaltė. Tad dar reikia sulipdyti komandą.
Kinijoje krepšinio vadovai vis dar bando atrasti būdą, kaip vystyti krepšinį. Per 10 metų įvyko daug pokyčių, tačiau to neužtenka. J.Kazlauskas buvo užsienietis, todėl jis negalėjo vykdyti tikrų pokyčių. Čia Kinijos krepšinis turi pats keistis iš vidaus. Kad ir kiek J.Kazlauskas vadovaus rinktinei, sprendimus dėl paties krepšinio turi priimti krepšinio valdžia. Ir jie nenori priimti sprendimų.
Net jeigu turėtume ir 10 tūkst. Jonų Kazlauskų, tai nieko nepakeistų.
– Kiek anksčiau kalbėjomės ir apie Arvydą Sabonį, kuris irgi paliko savo žymę Kinijos krepšinyje, nors čia niekada nežaidė.
– Yoa Mingas ne kartą yra kalbėjęs apie A.Sabonį. Daugiau nei kartą sakė, kad kai buvo paauglys, bandė savo žaidimą modeliuoti pagal A.Sabonį. Jis norėjo žaisti taip, kaip A.Sabonis, kuris atlikdavo labai aukšto lygio perdavimus, labai gerai skaitė krepšinį, matė aikštę. Jis žiūrėdavo vaizdo įrašus, analizuodavo jo judesius.
Ne vienerius metus Y.Mingo žodžius apie A.Sabonį kartoja Kinijos žiniasklaida. Jeigu sutiktumėte Y.Mingą, jis tikrai papasakotų, kokią įtaką lietuvis jam padarė.
– Ar A.Sabonis Kinijoje populiarus?
– Nepasakyčiau, nes jis žaidė daug anksčiau, tada negalėjai matyti jo rungtynių per televiziją. Jaunesnioji karta daug geriau žino Domantą Sabonį ir labai nustemba, kai jiems pasakai, kad jo tėvas – dar garsesnis. Jis vis dar garsesnis, taip? Bet jeigu Kinijoje pasakysite: „Sabonis“, jie pirmiau pagalvos apie Domantą. Kinai dabar geriau žino ir Joną Valančiūną, nes žiūri NBA.
– Stebėjote Lietuvos rinktinės treniruotę, kalbėjote su Mindaugu Kuzminsku. Reportažą ruošiate Kinijos auditorijai – ar jiems įdomios naujienos apie Lietuvos rinktinę?
– Kinijoje žaidėjai, kurie nori kažko pasiekti, žiūri labai daug krepšinio būtent per televiziją. Jie žino Lietuvą, bet labiau kreipia dėmesį į pažįstamas pavardes, tai Sabonis, Valančiūnas, Donatas Motiejūnas, kuris žaidė Kinijoje. M.Kuzminskas žaidė „New York Knicks“ klube, bet neilgai, tad kinai nėra jo taip įsiminę. Visų krepšininkų pavardžių kinai tikrai nežino, bet jie gerai supranta, kad Lietuva visuomet buvo krepšinio šalis.
– Bekalbant susidaro įspūdis, kad ne tik daug žinote, bet ir mėgstate Europos krepšinį.
– Aš visada domėjausi krepšiniu. Žiūriu daug vaizdo įrašų, be to, stebėjau ir J.Kazlausko darbą. Įdomu ir dėl to, kad Lietuva – labai maža šalis. Europos krepšinis įdomus ir dėl to, kad ten yra ko pasimokyti. Labai įdomi ir pati europietiško krepšinio filosofija, kaip jie kartu dirba, kaip individualūs pasiekimai nėra svarbiausi. Pažiūrėkime į pasaulio čempionatą – šitiek savo lygose individualiai stiprių krepšininkų. Daug „Visų žvaigždžių“ žaidėjų iš NBA sistemos, bet kai atvyksta į savo rinktines, jie puikiai įsilieja.
Mane stebina, kaip Europos krepšinio žvaigždės taip prisitaiko prie abiejų sistemų.
– Bet Europoje yra žvaigždžių, kurios atrodo puikiai rinktinėse ir klubuose, bet neprisitaiko prie NBA.
– Iškart pagalvojau apie Vassilį Spanoulį. Taip, yra tokių žvaigždžių, todėl man ir įdomu, kaip tai įmanoma.
Europos krepšinio čempionatai man yra vieni įdomiausių. Man patinka Serbijos, Kroatijos rinktinės. Žinoma, neseku tiek, kiek norėčiau, bet kai tik gaunu progą, pažiūriu rungtynes.
– Kalbėjome apie A.Sabonį, kuris puikiai pasirodė NBA. Bet mes turime Šarūną Jasikevičių, Arvydą Macijauską, kurie buvo fantastiški žaidėjai, bet NBA neįsitvirtino. Turite atsakymą, kodėl ne visiems pavyksta?
– Tai priklauso nuo labai daug priežasčių. Pavyzdžiui – nuo pačios komandos, ar ji turi tau vietos, ko iš tavęs nori. Geras pavyzdys – Dirkas Nowitzki. Jį pasirinko komanda (žaidė „Dallas Mavericks“, – red.), kuri labai vertina Europos krepšinį, žaidžia panašią gynybą, kaip europiečiai. Be to, komanda turi pasitikėti tavimi. Pau Gasoliui prireikė kelių metų, kad pasiektų tokį lygį. Tony Parkeris iškart irgi nebuvo toks, kokiu tapo. „San Antonio Spurs“ suteikė jam gerą progą, buvo kantrūs.
Bet tai gauna ne visi krepšininkai.
Kita vertus, daug lemia ir pats krepšinis. Čia kitokios žaidėjų atsakomybės. Daug europiečių žaidėjų mėgsta dažnai turėti kamuolį rankose arba yra pratę žaisti tam tikru stiliumi. NBA yra daugybė žvaigždžių, daugumos žaidėjų rankose kamuolys neužsibūna.
Manau, kad dėl to sunku įsilieti. Dar galima kalbėti apie pačią kultūrą, kalbos barjerą. Europiečiai užauga žaisdami tarp pažįstamų krepšininkų, juos sutinka būdami 13–14 metų.
O NBA virtuvė yra kitokia – žaidi kartu, staiga išsiskiria jūsų keliai ir jūs vėliau net nebendraujate. Tai sunki aplinka, ypač, kai esi toli nuo namų.
Daug kas sukasi ne tik apie galėjimą žaisti, bet ir apie kultūrą.
– NBA vis dar neturėjo trenerio europiečio, nors, kaip sakėte pats, Europoje yra labai aukšto lygio strategų. Arčiausiai buvo Davidas Blattas, bet jis turi JAV pilietybę, užaugo šioje kultūroje, tad nėra laikomas pirmuoju europiečiu. Kodėl europiečiai nepakyla aukščiau asistento pareigų?
– D.Blatto pavyzdys parodo, kaip skiriasi trenerių vaidmuo, jeigu netgi kultūrą gerai pažįstantis treneris neįsitvirtino.
Europos treneriai yra kaip tėvai. Kažkiek primena NCAA trenerius. Jie turi gerokai didesnę įtaką krepšininkams, tam, kaip jie treniruojasi. Jie atlieka tam tikrą tėvo, mentoriaus vaidmenį. JAV treneriai – visiškai skirtingi.
NBA lygoje vis labiau dominuoja krepšininkai. Komandą veda žvaigždės. Jie gali nuspręsti labai daug. Jie pasakys, ar jie nori treniruotės šiandieną, ar nenori treniruotės rytoj. Jie gali nuspręsti, kiek laiko norės treniruotis – kad ir 20 minučių.
Treneriai čia neturi tiek įtakos. Jeigu komandai nesiseks, pirmasis išeis treneris.
NBA yra trenerių asistentų iš Europos, bet jie aukščiau nepakyla. Tai parodo, kaip sudėtinga tai padaryti. Be to, yra labai daug gero lygio trenerių, kurie užaugo Amerikos kultūroje, gerai viską pažįsta.
– Žiūrite nemažai Europos krepšinio – ar priežastimi gali būti ir trenerių charakteris, kaip Š.Jasikevčiaus ar Željko Obradovičiaus?
– Tu negali taip treniruoti superžvaigždžių. Galbūt gali būti medaus mėnesis, kai toks treneris laimi, tada visi tarsi atleidžia, bet vos tik kažkas negerai – visi rodys pirštu. Ir tas pirštas visada bus nukreiptas į trenerį. Pagrindiniu smuiku griežia žvaigždės. Yra ir daug psichologinių aspektų. Treneris turi daugiau spręsti, kaip padaryti, kad visi būtų laimingi, kad žvaigždė būtų laiminga. Reikia mokėti valdyti emocijas.
Daug kas atsiremia į tai, ar tu gali suvaldyti žaidėjų emocijas.
– Žaidėjų lyga?
– Taip, taip. Būtent. Jeigu komandos žvaigždė pasakys, kad nenori ar negali žaisti su tokiu treneriu, tai klubas atsisakys trenerio. Jie neatsisakys savo žvaigždės. Nėra klausimo, ką klubas pasirinktų – LeBroną Jamesą ar D.Blattą.
NBA klubai yra formuojami aplink žaidėjus.
