Tiesa, gėlių Vilniaus oro uoste vis dėlto buvo – Mindaugo Kuzminsko tėvai nutarė sutikti sūnų su raudonomis rožėmis. Juk šeštoji vieta tarp 32 rinktinių – tikrai nėra gėdingas rezultatas.
Lietuvos krepšinio rinktinę šių metų planetos pirmenybėse purtė keistoka turbulencija: pradžioje lietuviai ne tik kad nestrigo, tačiau šventė penkias pergales iš eilės.
Garsiausia buvo įspūdinga sėkmė akistatoje prieš iš NBA žaidėjų sudarytą JAV rinktinę, kurią Kazio Maksvyčio kariauna paguldė ant menčių 110:104.
Lietuviai amerikiečius tarptautinėje arenoje nurungė po 19 metų pertraukos.
O jau tada sekė tragiškas pasirodymas ketvirtfinalyje su Serbijos komanda, kuri tiesiog supančiojo lietuvius ir išspyrė mūsiškius iš kovos dėl medalių 68:87.
Tuomet sekė sėkmingas mačas su Luka Dončičiaus tempiama slovėnų komanda, kurią lietuviai nugalėjo net 100:84 ir įgijo teisę grumtis dėl penktosios vietos.
O jau ten lietuvių laukė motyvuoti latviai, kurie tiesiog sumaitojo lietuvius 98:63.
Į Lietuvą nesugrįžo ir pro Vilniaus oro uosto atvykimo salės vartus nežengė net keturi rinktinės krepšininkai: savo keliais patraukė nacionalinės ekipos kapitonas ir NBA „New Orleans Pelicans“ klubo aukštaūgis Jonas Valančiūnas, Vitorijos „Baskonia“ komandoje kovojantis Tadas Sedekerskis, „Barcelona“ ekipoje žaidžiantis Rokas Jokubaitis bei Kauno „Žalgirio“ komandos narys Ignas Brazdeikis.
– Patys žaidėjai čempionato metu kalbėjo, kad gal net pirmą kartą rinktinė buvo vieninga ir tikrai draugiška. Kokia jūsų nuomonė apie komandą jau pasibaigus pirmenybėms? Gaila, kad baigėsi čempionatas ar pagaliau jau baigėsi?, – Vilniaus oro uoste buvo paklaustas rinktinės treneris K. Maksvytis.
– Neblogą čempionatą apkartino paskutinis mačas su latviais. Todėl bendrai džiugiai vertinti viską būtų sunkoka.
– Po serbų smūgio Lietuvos ekipa sugebėjo atsitiesti ir sėkmingai kovėsi su slovėnais – ir net juos triuškino. O tuomet sunkiai suprantamas mačas su Latvija. Kas atsitiko su vyrais?
– Čempionatas ilgas – visos ekipos susidūrė su tam tikrais iššūkiais: traumos, ligos, fizinė forma. Tos, kurios geriausiai susitvarkė su iššūkiais, tos ir sėkmingai baigė pirmenybes.
– Tai reikia sakyti, kad su latviais pritrūko mums tų trijų rinktinės narių, kurie nežaidė dėl traumų ir ligų?
– Ne. Buvo ir kiti dalykai. Greičiausiai, čia ir motyvacijos klausimas buvo – gaila, bet reikia tai pripažinti. Mes per anksti nuleidome rankas ir latviai turėjo daug didesnę motyvaciją mus įveikti. Jie prisiminė mūsų pergalę kontrolinėse rungtynėse. Žodžiu, susidėjo visi dalykai.
– Šiame čempionate kalbėjote apie psichologo būtinumą rinktinei. Laikotės tos nuomonės?
– Aš labiau kalbėjau ir apie jaunimo rinktines – nemažai jų iškrito iš turnyrų dėl psichologinių problemų. Ypač, kalbant apie ketvirtfinalius – tas etapas būna svarbiausias čempionatuose. Ketvirtfinaliai būna labiau psichologinis dalykas, o ne taktikų paieška.
– Nemėgstate rašyti pažymius komandai. Vis dėlto, kokio pažymio nusipelnė ši rinktinė?
– Mano tikslas yra treniruoti, o ne pažymius rašyti. Komanda klausė, treniravosi, pasiekėme rezultatą, kokį pasiekėme. Buvome išsikėlę sau tikslą iškovoti kelialapį į Paryžiaus žaidynes ir tas tikslas, deja, nebuvo pasiektas.
– Šiomis dienomis verda kalbos, ar verta kviesti į olimpinę atranką ir gal į olimpiadą tuos žaidėjus, kurie šiemet atsisakė padėti rinktinei. Kokia jūsų nuomonė?
– Kol kas – tai karštas dalykas. Žinoma, reikia vertinti šių krepšininkų lojalumą, kurie padėjo komandai dabar – kurie stengėsi, kurie aukojo šių metų vasarą nacionalinei ekipai. Kitais metais bus kita istorija ir teks viską pradėti iš naujo. Tuomet ir žiūrėsime.
– Ar yra nuoskauda dėl pralaimėjimo latviams – juos palaikėme ir vadinome čempionato metu „braliukais“?
– Nuoskauda, žinoma, yra. Kažkiek mums nepadėjo ir tai, kad latvius sutriuškinome kontroliniame mače Taivanyje. Jie turėjo kur kas daugiau motyvacijos mus įveikti ir to nereikia bijoti pripažinti.
– Kalbant apie rinktinę – kas šioje komandoje iš žaidėjų labiausiai nustebino?
– Nesinori viešai kažką vertinti. Komanda buvo neblogai sukomplektuota aplink lyderius – R.Jokubaitį, I.Brazdeikį ir J.Valančiūną. Prie jų sėkmingai prisidėjo Donatas Motiejūnas, Tomas Dimša.
Iki traumos puikiai žaidė Eimantas Bendžius, prisidėjo prie sėkmių Vaidas Kariniauskas.
Viskas buvo gerai, kol dėlionė nepradėjo byrėti, kai atkrito E.Bendžius, kai prasidėjo ligos ir dar iškrito V.Kariniauskas. Tuomet jau sulūžome galutinai.
– Ar pergalė prieš JAV nebuvo meškos paslauga rinktinei – jai pradėta krauti medalius ant krūtinių?
– Turbūt, šitos rungtynės iš mūsų pareikalavo daugiausiai emocinių jėgų ir kai po kelių dienų reikėjo žaisti ketvirtfinalį, mes atrodėme kur kas blogiau nei serbai, kurie buvo gavę šaltą dušą nuo italų.
Taip kad tos rungtynės su amerikiečiais mus labai išsėmė emociškai – tų emocijų ir pritrūko ketvirtfinalyje.
– Kiek tiesos yra, kad rinktinei pritrūko tikro lyderio, kuris sunkiu momentu pasiimtų viską į savo rankas?
– Nepasakyčiau. Turime tokią komandą, kokią turime. Suvažiavo tie, kas patikėjo rinktinės koncepcija, kurie sutiko aukoti vasarą treniruotėms ir varžyboms. Bandėme laimėti su tais žaidėjais, kuriuos turime – deja, nepavyko.
– Ar netikėta buvo Vokietijos pergalė pasaulio čempionate?
– Tikėta. Būkime realistais, jie įveikė visus varžovus. Vokietija, Serbija ir Kanada – šiaip, stipriausios pirmenybių ekipos ir jos dėsningai pasidalino medalius. Mes turėjome žaisti aukščiau savo galimybių, kad bent vieną iš jų įveiktumėme.
