Krepšinio rinktinių direktorius Žydrūnas Vilenčikas šį ypatingai kruopštų darbą, kuriame klaida gali lemti ir gerokai sutrikdytą komandos ritmą, atlieka jau nuo 2010-ųjų. Atvykęs į rinktinę, kur žaidė Robertas Javtokas, Paulius Jankūnas, Linas Kleiza ar Jonas Mačiulis, dabar jis sukasi su visiškai nauja karta Maniloje.
Maniloje, kurią jau dabar drąsiai įtrauktų tarp 3 geriausių čempionatų ar olimpiadų, kokiose yra tekę būti. Galbūt įrašytų ir pirmuoju numeriu, bet dar neapsisprendė.
„Sunku lyginti kiekvieną čempionatą, nes pati FIBA deda vis daugiau pastangų ir kiekvieną mėgina padaryti geresniu. Žiūrint iš apgyvendinimo, maitinimo, arenos ir viešbučio lokacijos. Viskas – super. Kelionė iš viešbučio – iki dviejų minučių. Viešbutis – labai geras. Tie patys organizatoriai rūpinasi, pačią kelionę suorganizavo. Turėjome laisvesnę dieną, norėjome apžiūrėti Manilą, iškart suorganizavo ekskursiją“, – 2023 metų pasaulio čempionato pagrindiniam miestui pagyrų negailėjo Ž.Vilenčikas.
Prireikus – ir visą parą
Interviu metu jis kelis kartus pažiūrėjo į laikrodį.
Neseniai gavo žinutę, kad reikia susitikti su treneriu Kaziu Maksvyčiu. Buvo trečiadienis, tad reikėjo kruopščiai suplanuoti visą ketvirtadienį – nuo ankstaus ryto iki vakarinės treniruotės. Už pusvalandžio visa rinktinė – treneriai, krepšininkai ir personalas – ruošėsi nueiti iki Lietuvos rinktinės sirgalių, susibūrusių netoli laivo formos 5 žvaigždučių komandos viešbučio.
Apie ką kalbės su treneriais? „Visą rytdienos dienotvarkę. Viskas priklausys nuo treniruotės – pusryčiai, maitinimo laikai, video peržiūra, išvykimas į treniruotę. Tada kiek laiko truks kelionė, treniruotė, prieš kiek laiko išvyksime. Dar priklauso nuo treniruotės, kiek ir ko ruoštis. Tą patį grafiką skalbiniams reikia žinoti – kada pasiimti, kada atiduoti. Realiai – visa diena, – paaiškino. – Principas toks: gauname treniruočių tvarkaraščius. Pasakau treneriui, kad yra tokie ir tokie laikai, jis pasakys, kada nori vaizdo peržiūros. Tada sėdu, sudėlioju viską, pažiūrime, ar tinka. Tada informuojame krepšininkus.“
Išgirdęs klausimą, ar sulaukia naktinių krepšininkų ar trenerių skambučių, Ž.Vilenčikas nusijuokė: „Pamiegoti tai leidžia“.
Kad kas nors paskambintų tokiu metu, turėtų įvykti jau labai didelė bėda. Ją ir išspręstų.
„Jeigu yra reikalų, visada atsiliepiu, – pridūrė jis. – Bet dabar tokie viešbučiai, kur patys pasirūpina daug kuo.“
Ateina pirmas, išeina paskutinis
Maniloje su Ž.Vilenčiku pirmą kartą pasimatėme dvi dienas iki pasaulio čempionato pradžios. Lietuvos rinktinė tuo metu skrido lėktuvu iš Taivano, kur žaidė turnyre ir aklimatizavosi. Žydrūnas jau buvo pasiruošęs išvykti į oro uostą pasitikti komandos. Pasisveikinę persimetėme keliomis frazėmis, kai gavo žinutę, jog lėktuvas leidžiasi. Netrukus jis jau sėdėjo mikroautobuse.
„Paprastai dieną prieš atskrendu, kad pažiūrėčiau, ar viskas, ko prašėme, ką užsakėme – paruošta. Susirenku kambarių raktus, kad nuvykęs pasitikti žaidėjų į oro uostą galėčiau jiems jau atiduoti. Tada patiems krepšininkams nereikia lūkuriuoti, kol atneš raktus. Dokumentus visus atiduodi registratūrai, raktus išdalini ir visi atvažiavę gali iškart eiti ilsėtis“, – pasakojo jis.
Maniloje lankėsi ir anksčiau – balandžio pabaigoje dalyvavo burtų traukimo ceremonijoje. Po jos įvairių šalių atstovai turėjo vykti į Okinavą (Japonija) ar Džakartą (Indonezija). Ž.Vilenčikas džiaugiasi, kad Lietuvos rinktinei per visą čempionatą niekur keliauti nereikės – kiek žais „Mall of Asia“ arenoje priklausys nuo pačių krepšininkų. Tai – didelis pliusas. Ž.Vilenčikui nereikės planuoti kelionių, lakstyti po viešbučius, krepšininkams patirti nuovargio po dar vieno skrydžio.
Nors ir aikštėje nesivaržo su krepšininkais, atrodo, kad Žydrūno darbe – daug streso ir spaudimo.
„Jeigu žinai, ką reikia daryti ir padarai laiku, tai to spaudimo, streso nėra, – paaiškino Ž.Vilenčikas. – Tiesiog žinai savo darbą, ką reikia padaryti. Jeigu nepadarysi laiku, tada tas spaudimas bus – negausi vieno ar kito dalyko. Bet jeigu darai laiku, žinai, ko reikia, tada visa kita jau ne dėl tavo kaltės nutinka. Kažkoks pakeitimas, kažko negauni, tada kalbiesi. Labai retai būna, kad kažko paprašai, ar nurodai vieną, kitą laiką ir nebūtų transporto. Labai retas dalykas.“
Ž.Vilenčikas ir neatrodo, kaip žmogus, kuris streso akimirką pasimestų ar lengvai susinervintų. Kalba lengvai, prieš atsakydamas ir pasvarsto, atmintyje versdamas Europos, pasaulio čempionatų ar olimpinių žaidynių prisiminimus. Primena gerai viską apskaičiuojantį žmogų.
Stebint pašnekovą taip ir kilo natūralus klausimas: „Prieš kelionę atsidarote „Excel“ lentelę, susižymite viską ir paskui dedate varneles?“
„Jau daugiau iš patirties žinau, ko reikia“, – šypteli jis. 13 metų rinktinėje.
Tarp akivaizdžių pokyčių – ir visiška naujovė
Situaciją stipriai keičia ir FIBA organizacija, kuri pati kelia kartelę. Ž.Vilenčikas iš arti matė, kaip keičiasi požiūris: „Jie kiekvienais metais deda vis daugiau pastangų, kad sąlygos būtų geresnės. Nori pritraukti daugiau krepšininkų, todėl reikia investuoti. Pagrindiniai čempionato dalyviai – žaidėjai. Jie gerai tai supranta ir deda pastangas.“
Nėra ko abejoti – jeigu ne olimpinių kelialapių dalybos, rinktinėms būtų gerokai sunkiau pritraukti savo ryškiausias žvaigždes. Taip auga reikalavimai viešbučiams, treniruočių salėms, aptarnaujančiam personalui, maistui ir viskam, kas liečia krepšininkų gyvenimą.
„FIBA krepšininkams šįkart suteikė vienviečius kambarius. Tai pirmasis toks čempionatas. Anksčiau būdavo tik dviviečiai kambariai ir tada jau pati komanda spręsdavo, ar personalą apgyvendinti labiau kartu, kad žaidėjai galėtų po vieną. Tai būdavo kiekvienos komandos reikalas. FIBA investuoja į žaidėjų sąlygas“, – paaiškino Ž.Vilenčikas.
K.Maksvytis čempionato pradžioje atvirai kalbėjo, kad rinktinėje buvo žaidėjų, kurie „taivanietiškų ar filipinietiškų padažų užvalgė.“
Taivanas ir yra geras lakmuso popierėlis, galintis išryškinti skirtumus tarp vietinių organizuoto turnyro ir to, kur atidžiai viską stebi FIBA.
„Taivane kiekviena komanda siuntė savo meniu. Nebuvo paprasta jiems išaiškinti, ko norime. Pavyzdžiui, kad pasta būtų ne maišyta, o atskirai, jog sportininkai patys galėtų pasirinkti, ką su kuo valgys, kad pasidarytų pagal save. Tai jie kažką įgyvendino, o kažko – ne. Filipinuose – paprasčiau, nes viską prižiūri ir FIBA. Manau, kad jie jau anksčiau matė meniu ir patikrino. Nes matyti meniu popieriuje ir gyvai – du atskiri dalykai. Čia mes užsakinėjome panašų maistą, kaip Lietuvoje, tai viskas yra. Taipėjuje viskas buvo labiau link azijietiško maisto, čia – ne“, – pabrėžė Ž.Vilenčikas.
2019-aisiais Kinijoje maistu buvo apsinuodiję Domantas Sabonis ir Marius Grigonis.
Pakerėjo svetingumas
Apie darbo ypatumus kalbėjome ir per 2019 metų pasaulio čempionatą.
Tuomet sėdėjome Donguane, krepšinio arenoje. Kinijoje skambėjo nepasitenkinimas sąlygomis iš kai kurių kitų šalių žaidėjų, garsiausiai piktinosi Angolos rinktinės treneris Williamas Voigtas, kuriam užkliuvo prastas interneto ryšys, kurį ribojo ir vadinamojo „Didžioji kinų ugniasienė“, staiga apmokestintas skalbimas. Tada Ž.Vilenčikas juokėsi, kad po Venesuelos, kurią vienas garsiausių šalies krepšinio komentatorių ir tuometinis rinktinės atstovas spaudai Linas Kunigėlis paliko taręs legendinius žodžius, pasiūlęs organizatoriams „užsikrušti su gendančiais autobusais ir sąmokslo teorijomis“.
Filipinuose viskas vyksta be jokių dėmesio vertų trikdžių. Rinktinės viešbutis taip arti arenos, kad krepšininkai, jeigu ne saugumas ir patogumas, galėtų ir nueiti. Vietiniai kalba dvejomis kalbomis – filipiniečių ir anglų. Pastarasis faktas yra tobulas visiems – tiek rinktinėms, tiek žurnalistams ar sirgaliams. Filipinams pagyrimų už organizaciją negaili visi.
„Jokių problemų. Tiek maistas, tiek skalbimas mums – idealu. Organizatoriai parūpino interneto, telefono korteles. Patys žmonės Filipinuose – paslaugūs. Labai jaučiasi, kad jie patys myli krepšinį ir nori padaryti kuo geresnį renginį“, – sakė Ž.Vilenčikas.
Savo CV jis turi įspūdingą šalių sąrašą: pradedant nuo Turkijos, Anglijos, Ispanijos ar pavyzdžiui Brazilijos, kur vyko olimpiada, baigiant ta pačia Kinija, ar Vokietija, kur vyko 2022 metų pasaulio čempionatas.
Ten sąlygos irgi buvo geros, bet skirtumas visgi yra. Net Valdemaras Chomičius lrytas.lt portalui sakė, kad Vokietija, „kur buvo liapsusų“, nublanksta prieš Filipinus.
Visgi krepšinio šalis yra krepšinio šalis.
„Man labiai daug duoda kalba ir tai, kad jie labai paslaugūs ir nori padėti kiekvienoje situacijoje. Nėr taip, kad nepadėtų. Nueini su klausimais, kad tau reikia to ir to – gausi. Jie labai paslaugūs. Norėjome vieną kitą kambarį sukeisti vietomis, kad nebūtų šalia lifto, jokių problemų jiems nekilo. 5 minučių reikalas ir išsprendė“, – pasakojo Ž.Vilenčikas.
Svetingumas jiems atvėrė duris į rinktinę: „Ta pati apsauga – visą laiką pasitinka, sveikinasi, kartu vyksta autobuse. Įdomu, kad jie nesikeičia. Tie patys motociklais lydintys asmenys, autobuso vairuotojas – vis tie patys. Tampa komandos dalimi ir jie.“
Darbas – kiekvieną minutę
Maniloje daug kalbama ir apie išskirtinę atmosferą rinktinėje. Tuo įsitikinti galima visur – tiek per treniruotes, stebint žaidėjus, tiek užsukus į viešbutį, kur apsistojusi rinktinė. Viename iš poilsio kambarių aidi Jono Valančiūno juokas, visiškas krepšinio žiniukas, prisėdęs ant patogaus krėslo, Benas Matkevičius žiūrėjo į ant staliuko padėtą kompiuterį. Iki susitikimo su sirgaliais, kur visi tarpusavyje keitėsi komplimentais, spaudė rankas, plekšnojo per petį, darėsi nuotraukas, o krepšininkai raitė vieną parašą po kito, buvo likęs geras pusvalandis.
Vadinamoji chemija yra stiprioji Lietuvos krepšinio pusė. Kaip pavyzdį Ž.Vilenčikas prisiminė ir praėjusius metus, kai Lietuvos rinktinė žaidė Europos čempionate Kelne.
„Ir pernai buvo gera. Tik skirtingi dalykai, kai laimi pirmąsias ir antrąsias rungtynes, o kada žaidi su stipriais varžovais ir pralaimi vienu ar dviem taškais. Tai – didelis skirtumas, – apie 2022-uosius, kai lietuviai pralaimėjo Slovėnijai, Prancūzijai ir Vokietijai, prisiminė Ž.Vilenčikas.
Sako, kad ir neprisimena, jog per visus 13 metų viduje būtų buvę kažkokių rimtų vidinių problemų, ar tvyrotų įtampa.
Bet šioje komandoje pastebi vieną svarbų bruožą: „Atmosfera dabar labai gera. Net nekalbu apie rūbinę, bet jie daug laiko praleidžia kartu. Ir dabar jie sėdi kartu, bendrauja, žaidžia. Tikrai praleidžia daug laiko kartu. Gal net įtakos turėjo, kad buvome Taipėjuje, kur interneto mažiau turi, tad randi vienas kitam daugiau laiko. Muzikos klausymas, bendravimas.“
2023 metų pasaulio čempionatą Ž.Vilenčikas tradiciškai paliks paskutinis. Tiesa, tik simboliškai – sutvarkęs reikalus jis keliauja kartu su komanda.
„Nebūna taip, kad pasilieku dieną ar vėliau. Yra buvęs vienas kitas kartas, kai pritrūko bilietų, bet įprastai – ne. Tiesiog atiduosiu visus raktus“, – nusijuokė jis.
Ar žvilgteliu į laikrodį.
„Pas trenerį turite būti 15:30?“, – paklausiau.
„Taip“, – atsakė Ž.Vilenčikas ir žvilgtelėjo į laikrodį.
Dar buvo laiko kelioms nuotraukoms ir frazėms, einant viešbučio lifto link.
