Savo varžovus šlavusi, o kelyje ir amerikiečius po įtemptos kovos palaužusi, Lietuvos rinktinė prieš Serbiją atrodė kaip visiškai kita komanda.
Apie tai kalbėjo ir Donatas Motiejūnas, Kazys Maksvytis ar tas pats Mindaugas Kuzminskas.
Nevykdytas planas, neišpildytas planas, nesusišnekėjimas. „Fizinė ir psichologinė duobė tuo pačiu metu“, – ši K.Maksvyčio frazė geriausiai apibūdina situaciją, kurią mes prisiminsime kaip 2023 metų pasaulio krepšinio čempionato ketvirtfinalį Maniloje, kai nė kiek nepasipriešino serbams 68:87.
Ar galėjo būti kitaip?
Šį klausimą sirgaliai jau ėmė kirbinti trečiajame kėlinyje, kai ir įvyko tas didysis lūžis. Lietuviai atrodė pasimetę, mėtė neparuoštus metimus, serbai pataikė viską, buvo greiti ir itin agresyvūs.
Kai kurie pradėjo dairytis į italus. Šios eilutės rašomos tada, kai JAV rinktinė 73:36 triuškina komandą, prieš kurią galėjo žaisti ir Lietuvos rinktinė. Amerikiečiai laimėjo 100:63.
Vieni įsitikinę – lengvesnis varžovas būtų lėmęs vietą pusfinalyje, kiti siūlo neburti ir nekalbėti „o kas jeigu...“. Dar prieš rungtynes K.Maksvyčio asistentas Giedrius Žibėnas lrytas.lt sakė, kad Serbija džiaugiasi, kad lietuviai nugalėjo amerikiečius.
Turbūt visi džiaugtųsi, kad nereikia žaisti su JAV. Vargu, ar lietuviai amerikiečius įveiktų antrą kartą. Tik dabar Serbijos džiaugsmas – pamatuotas.
Lietuvos rinktinei belieka kankintis. Kitaip nepavadinsi to, ką siūlo 2023 metų pasaulio krepšinio čempionatas.
Ketvirtfinalyje iškritusios komandos aiškinsis, kas užims 5–8 vietas. Lietuvos lauks dvikova su Kanados ir Slovėnijos poros pralaimėtoju.
Donatas Motiejūnas gerai pasakė, kad taip stipriai pradėjus „nesinori likti aštuntiems“, bet M.Kuzminskas kalbėjo apie beprasmybę, o K.Maksvytis tiesiai šviesiai sakė, kad nėra motyvacijos, kai nėra dėl ko žaisti.
Likusios dvejos rungtynės nieko nelemia. Tiesioginiai olimpiniai bilietai jau nepasiekiami. Dar gal būtų šansų, jeigu ne „braliukų“ latvių sensacija, pasiuntusi Prancūzijos rinktinę į nokautą. Į priekį besistūmę prancūzai būtų valę kelius ir galbūt palengvinę kelialapių medžioklę, bet tai jau praeitis. Gal dar galima kalbėti apie geresnį FIBA reitingą.
Bet faktas prieš akis – bus be galo sunku. Visi norėtų dabar išsivaikščioti ir pabūti vieni, pailsėti ir pažiūrėti į šį čempionatą kitaip.
Nėra jokios abejonės, kad Lietuvos rinktinei reikės susėsti kartu ir pasikalbėti. Iki šiol nuostabia atmosfera išsiskyrusi komanda privalo išlikti vieninga. Dar reikia žaisti ir rungtynės nebus lengvos.
Dar kartą pamatyti tokį K.Maksvyčio veidą, tuos pačius galvas nuleidusius krepšininkus nesinori. D.Motiejūno kūno kalba aiškiai rodė, kaip skaudžiai jis išgyvena pralaimėjimą, bet jis kantriai atsakinėjo į klausimus. Kaip ir visi kiti prie žurnalistų sustoję krepšininkai.
Visi supranta, kad čempionatą padengus istorijos dulkėms išliks tik ryškiausi prisiminimai. Dabar tai – išaugusios viltys ir vilčių žlugimas, grįžimas be olimpinio kelialapio.
Tačiau čia ir klausimas – ar tikrai 2023 metų pasaulio krepšinio čempionato Lietuvos rinktinę atsiminsime dėl šio rezultato?
Verta pažiūrėti į dar kelis faktus. Taip, dabar tai daryti skaudu ir galvoti apie kažką kitą, o ne pralaimėjimą, nesinori, bet visgi.
Pažvelkime ir šiai realybei į akis.
Į Lietuvos rinktinę šią vasarą neatvyko eilė gerų krepšininkų – nebuvo ne tik Domanto Sabonio, Edgaro Ulanovo ar Mariaus Grigonio, Luko Lekavičiaus. Pavardžių tiek, kad būtų galima sudaryti antrą Lietuvos rinktinę ir dar būtų įdomu pažiūrėti, kaip vyktų kova. Šiai rinktinei daugybė sirgalių nekėlė jokių tikslų. Daugelis buvo linkę pasijuokti, kai kurie pirštu badė į pavardes, daug kliuvo ir Vaidui Kariniauskui, kuris po dvikovos su JAV rinktine padėkojo „nekentėjams“ ir pasakė: „Burbėkite“.
Tikslai atsirado gerokai vėliau – kai visi pamatė, kad Lietuvos rinktinė Maniloje žaidžia gerą, greitą ir skaitlingą krepšinį. Pergalė po pergalės ir kritikų balsas tolo. Tame pačiame feisbuke užgimė naujų krepšinio gerbėjų ir ekspertų, kuriuos įkaitino lietuvių pergalė prieš Graikiją 92:67, jau nekalbant susidūrimą su amerikiečiais.
Lietuva jau tikėjo, kad ši rinktinė gali daug.
Nuo 2016 metų Rio de Žaneiro rinktinės, kurią treniravo dar Jonas Kazlauskas, niekam nebuvo pavykę pasiekti ketvirtfinalio. Toje komandoje dar žaidė Jonas Valančiūnas, Mindaugas Kuzminskas, V.Kariniauskas. Vėliau sekė tylos metai, trenerių keitimo pasiutpolkė. Negalime būti tikri, kad šis pasiekimas dar kurį laiką bus tarp Lietuvos krepšinio geriausių. Tai – žetonas į vyrukų ir K.Maksvyčio kišenę.
Nutrauktas ketvirtfinalių badas po 7 metų sausros – geras pasiekimas.
Bet 19 metų praėjo po to, kai Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė įveikė JAV komandą.
Tai – absoliučiai fantastiškas K.Maksvyčio ir komandos pasiekimas. Galbūt rinktinė pakišo sau koją, kai iškart po fantastiškų rungtynių, kuomet emocijos sprogo ne tik čia, Maniloje, kur yra keli šimtai Lietuvos sirgalių, bet ir pačioje tėvynėje, kur daugybė žmonių tiesiog ėjo iš proto, ėmė kalbėti, kad tai privalo kuo greičiau užmiršti ir ruoštis kitai dvikovai.
Pergalės prieš JAV rinktinę yra tam tikras laiko matas, kuriuo krepšinį įsimylėję lietuviai gali matuoti savo gyvenimą.
D.Motiejūnas iškart prisiminė, ką veikė tą 2004-ųjų vasarą, kai Šarūnas Jasikevičius ir kompanija 94:90 palaužė NBA žvaigždžių prikimštą JAV rinktinę. Ar pamenate tuos Šaro tritaškius? Fantastika. „Šaras does (daro, – red.) America“, – juokėsi V.Kariniauskas.
Šių eilučių autorius užaugo į sportą neįnikusioje šeimoje, bet kartu su vaikystės draugu 2004-ųjų rugpjūtį čiupo guminį krepšinio kamuolį ir pasileido į lauką prie arčiausių krepšių, kad tik galėtų pamėtyti. Kaišiadoryse automobilių vairuotojai nuolat spaudinėjo garso signalą, girdėjosi šūksniai. Visi turi savo istoriją iš tos dienos, kai Lietuva paskutinį kartą nugalėjo JAV rinktinę.
Tad K.Maksvytis su Lietuvos rinktine tautiečiams dovanojo naują prisiminimą, naują etapą, naują momentą, kurį galės aptarti kiekvieną kartą, kai tik lietuviai žais su amerikiečiais.
Taip, krepšininkai galbūt patys kišo koją šiai euforijai, kai iškart po rungtynių stengėsi valdyti emocijas ir galvoti apie būsimą kovą su serbais, bet tai suprantama – jų darbas buvo tik prasidėjęs, laukė sunki kova. Mes matėme, kokia.
Tad suprantama, kad po Serbijos pergalės K.Maksvytis ėmė sutikti, kad pergalė prieš amerikiečius galėjo padaryti meškos paslaugą. Bet kaip ir sakė pats, dabar kalba po pralaimėjimo. Reikia ataušti.
Čia ir dabar prisiminti ryškias pergales ir tą jausmą, kai Lietuva laimi prieš JAV komandą, kur nors ir nėra pagrindinių NBA žvaigždžių, talento prikimšta tiek, kad po kelių metų apie juos ir kalbėsime kaip apie NBA lyderius, galbūt ir sunku.
Bet klausimas išlieka paprastas – kaip mes ateityje atsiminsime šią Lietuvos rinktinę?
Tenka atsiprašyti, nes atsakymo pateikti nepavyks. Kiekvienas turime surasti savo – pagal sąžinę, pagal nuotaiką, pagal išmanymą ir pagal tai, ką reiškia krepšinis. O jis dar nesibaigė.
