Filipiniečiai yra visiškai pamišę dėl krepšinio – gatvės tiesiog nusėtos aikštelių, jose vietiniai zuja net ir be avalynės, lankai – vos ne kiekviename kieme, o su šia sporto šaka negali konkuruoti niekas – net ir pietų Azijoje populiarus „sepak takraw“, kuris visiškai primena tinklinį, tik kamuolys neliečiamas rankomis, o yra spiriamas, tad čia įprasta matyti ir koviniams filmams būdingus šuolius.
Kaip ir daugelis lietuvių per čempionatus filipiniečiai suguži namo prie televizorių, kaip ir lietuviai turi savo silpnybę egzotiniams renginiams – mes tarsi pakvaišę žiūrime „Euroviziją“, o jų gatvės ištuštėja per „Mis Pasaulis“ apdovanojimus. Kaip ir dalis lietuvių džiaugiasi, kai kažkas susidomi ar susižavi jų kultūra bei stengiasi į pasaulį žiūrėti atvirai, nors ne visada ir pavyksta.
Bet abejonių kilti neturėtų – jų meilė krepšiniui beribė. Kažką primena, taip?
„Tam tikrų panašumų pastebėjau ir tarp mūsų kultūrų. Žinoma, pagrindinis panašumas susijęs dėl katalikiškosios tradicijos, nes turime labai panašų požiūrį ir santykį su religija. Panašiai žiūrime ir į artumą su šeima, kaip bendraujame su tėvais, vyresniais žmonėmis. Tikrai panašiai išreiškiame pagarbą savo tėvams, klausome, ką jie sako“, – portalui lrytas.lt pasakojo Ricky Giganto, kuris feisbuke skliausteliuose netgi savo vardą nurodė „Rikis Gigantas“.
Jis – dar vienas bendras taškas tarp Filipinų ir Lietuvos. 34-erių buvęs dėstytojas ne tik triskart lankėsi Lietuvoje – jis dvejus metus nuo 2017-ųjų mokėsi lietuvių kalbos ir dar šiandieną gerai pamena įvairius žodžius. Ricky netgi Filipinuose trumpą laiką vedė lietuvių kalbos pagrindų kursą, yra praleidęs mėnesį Klaipėdoje ir du – Vilniuje, kur bandė perkrimsti kalbą, kurią ir pats vadina sudėtinga.
Būtent Ricky 2023 metų pasaulio krepšinio čempionato Maniloje proga ir sujungia tuos du taškus, kuriuos taip mylime: Lietuvą ir krepšinį.
„Į sveikatą, skanaus“, – savo mėgstamiausius lietuviškus žodžius vardijo R.Giganto. Jis puikiai kalba angliškai, prancūziškai, ispaniškai, itališkai, gerai moka ir portugalų kalbą.
Natūralu, kad išgirdęs žodį „skanaus“ paklausiau, ar ragavo ir ar patiko „rožinė sriuba“, kaip ją dažnai vadina užsieniečiai. Ricky nesutriko ir iškart suprato apie ką aš.
„Kalbat apie šaltibarščius?, – lietuviška tarme daugelį užsieniečių nustebinantį patiekalą prisiminė Ricky. – Filipiniečiams jie šiek tiek keisti, nes jaučiamas stiprus burokėlių skonis, kas mums nėra įprasta. Man labiau patiko cepelinai ir koldūnai.“
Už lietuvių kalbos slypinti paslaptis
Taip sutapo, kad Ricky – ne pirmasis žmogus iš Azijos, kurį tenka kalbinti apie netikėtą pasirinkimą mokytis lietuvių kalbą. Per Tokijo olimpines žaidynes lietuviškai žodžius portalui lrytas.lt bėrė japonas Kotaro Hisada. R.Giganto į Lietuvą atsisuko vedamas mokslinio smalsumo, bet pirmiausia jo dėmesį patraukė savotiška mistika.
„Už šios kalbos yra tam tikra paslaptis. Kai skaitai ką nors apie Lietuvą ir lietuvių kalbą, visuomet pabrėžiama, kad tai – viena seniausių, viena archajiškiausių kalbų pasaulyje. Be to, jaučiau smalsumą, nes vienintelė išlikusi lietuvių kalbos pusseserė – latvių kalba, – apie po lietuvių kalba patraukusią jėgą kalbėjo R.Giganto. – Lietuvių nusprendžiau mokytis, kai sukaupęs žinių apie Romanų kalbas nusprendžiau sužinoti daugiau. Taip atradau „Švietimo mainų paramos fondą“ ir 2017 metais pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Kalba iš pradžių buvo labai keista, ypač skambesys.“
Interviu su R.Giganto vyko anglų kalba – Ricky lietuvių kalbos nustojo mokytis 2019 metais, tada dėl visa pasaulį sukausčiusios COVID-19 pandemijos buvo priverstas nutraukti ir Filipinų Dilimano universitete vestą lietuvių kalbos pagrindų kursą, kuriame buvo dvylika studentų. Jis vėliau dar prisimindavo kalbą ir kartais ją pavartoja kalbėdamas su bičiuliais, tačiau labiau atskirus žodžius nei pilnus sakinius, kuriuos, pripažinkime, išmokti nėra taip lengva. Lietuviškus žodžius gerai prisiminė ir kalbėdamas su manimi.
„Labai sunku, – lietuviškai ištarė Ricky, kalbėdamas apie tai, kaip net ir patyrusiam poliglotui sekėsi mokytis. – Sudėtinga buvo ir dėl to, kad viskas buvo suspausta į vieną semestrą. Per vieną vasaros mėnesį kiekvieną dieną susipažindavai su naujomis gramatikos taisyklėmis, todėl būdavo labai sudėtinga sugerti šitiek informacijos. Tačiau mokymąsi palengvino tai, kad buvau Klaipėdoje, kur klausydavome lietuviškos muzikos, susidūrėme su lietuvių kultūra. Nuolat vyko įvairūs kultūriniai renginiai, kaip ekskursijos, todėl tai ne tik padėjo, bet ir buvo įdomu. Kartais skaitydavau ir lietuviškus straipsnius – viską suprasti būdavo per sudėtinga, bet esmę suprasdavau.“
Sulaužė ir stereotipą
Lietuvių kalbos Everestu jis vadina linksniavimą.
„Visos kalbos, kurias mokėjau, nelinksniuodavo žodžių galiūnių. Man tai buvo visiška naujiena, nes to nedaro nei ispanai, nei prancūzai, nei kitos Romanų kalbos. Tai buvo tikras iššūkis. Iš tiesų, jeigu esi gerai susipažinęs su kitomis europietiškomis kalbomis, viskas lengviau, tačiau kai kurie kalbos konceptai buvo labai sunkūs. Dar pamenu liaudies muziką ir motyvus. Kai pirmą kartą išgirdau lietuvių liaudies dainas, pamaniau, kad jos turi panašumų su filipiniečių muzikos kultūra. Kai lietuviai dainuoja, jie tai daro visa širdimi. Susidariau tokį įspūdį. Filipinai yra dvikalbė šalis – kalbame filipinietiškai ir angliškai, bet kai dainuojame Filipinų kalba, tai irgi darome visa esybe.“
Ricky pasakojo, kad besimokydamas lietuvių kalbos sulaužė ir vieną tolimajame užsienyje gajų stereotipą, kuris nuoširdžiai erzina kone kiekvieną lietuvį.
„Įprastai kai žiūrima į mažą šalį, galvojama, kad jos kalba panaši į šalia esančių didesnių valstybių. Daugelis gal ir galvoja, kad lietuvių kalba yra panaši į lenkų, ukrainiečių ar rusų, bet pasimokęs iškart supranti, kad tai – stereotipas. Jūsų kalba išskirtinė, o ji man atvėrė duris ir į daugiau kalbų. Atsispyręs nuo lietuvių kalbos 2021-aisiais domėjausi lenkų, mokiausi kroatų kalbos“, – pasakojo R.Giganto.
Krepšinis – net ir nežaidžiančių kraujyje
Jis visa širdimi džiaugiasi, kad 2023 metų pasaulio krepšinio čempionatas vyksta ne tik Japonijoje ir Indonezijoje, bet ir Filipinuose. Vienas tankiausiai apgyvendintų miestų pasaulyje Manila tapo čempionato centru – čia vyks ir atkrintamosios varžybos, bus kovojame dėl trofėjaus.
Maniloje grupės kovas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pradėjo pergale 93:67 prieš Egipto komandą. Krepšinis čia – laisvalaikis ir šventė. Kai kam – išsigelbėjimas. Kiekvieną dieną.
„Realybė tokia – krepšinis yra kiekvieno filipiniečio kasdienybė. Net jeigu nueisite į vargingą rajoną, ten pamatysite improvizuotą krepšinio aikštelę: ar tai prie kokoso medžio prikaltas lankas, ar prikabintas prie stulpo. Filipinuose krepšinis žaidžiamas bet kokiu oru – nesvarbu, ar šviečia saulė, ar lietus lyja. Pamatysite, net ir per lietų aikštelėje yra žmonių. Su krepšiniu susiduria visi – savo namuose, darbuose, studijų metu ar mokykloje. Mes užaugame su krepšiniu. Mes žiūrime krepšinį per televiziją. Tai jau tapo mūsų kultūros dalimi. Žiūrime nacionalinius turnyrus ir, žinoma, NBA. Filipiniečiai gerai žino net ir ne tokių garsių NBA krepšininkų pavardes, jau nekalbant apie superžvaigždes kaip Kobe Bryantas ar Michaelas Jordanas“, – paaiškino Ricky.
Tiesa, pats R.Giganto krepšinio nežaidžia, tačiau pabrėžė – ši sporto šaka vis tiek yra jo dalimi. Filipinuose paprasčiausiai neįmanoma nesusidurti su krepšiniu, kaip ir ilgą laiką Lietuvoje nebuvo įmanoma, kad per vasarą gerokai ūgtelėjęs paauglys nesulauktų klausimo, ar tik nebus kitas Sabonis.
„Visada buvau šalia krepšinio, nes prieš mano namus buvo krepšinio aikštelė. Kiekvieną dieną mačiau, kaip žaidžiama. Taip, jis manęs nepatraukė, tačiau aš gerai suprantu krepšinio svarbą ir įtaką Filipinams, nes užaugau su tuo. Augau jį žiūrėdamas“, – pasakojo R.Giganto.
Oranžinis sviedinys tapo ir socialinės kovos simboliu
Šitaip beprotiškai dėl krepšinio pakvaišusi šalis negali pasigirti garsiais žaidėjais. Štai šiemet turėjome filipinietį Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), kai prie „Wolves“ klubo prisijungė Junas Gomezas De Liano, vėliau palikęs ekipą. Patys filipiniečiai dėl šios priežasties ypatingai stipriai palaiko šaknų turinčius krepšininkus iš JAV. O tokių šaknų turinčių žaidėjų yra ir NBA, kaip kad 2021 metais prestižinį Šeštojo žaidėjo apdovanojimą pelnęs gynėjas Jordanas Clarksonas, dabar vilkintis „Utah Jazz“ marškinėlius, o po natūralizacijos 2022 metais sužaidęs ir pirmąsias FIBA krepšinio rungtynes su Filipinų komanda. Juk taip smagu, kai sužinai, kad skambantis asmuo turi ryšių su tavo šalimi – lietuviai tai tikrai labai gerai supranta.
„Nesame aukšti, todėl nors ir krepšinis yra mūsų pasididžiavimas, jame ypatingų pasiekimų neturime. Krepšinį žaidžia visų socialinių grupių žmonės, bet tarptautinėje arenoje jokių pasiekimų neturime. Mums tikrai trūksta ūgio ir visi tai gerai suprantame, – kalbėjo Ricky ir nusijuokė. – Užtat gerai atrodome bokso ringe.“
Ir išties – kone garsiausias Filipinų sportininkas yra boksininkas. Ir ne bet koks, o legendinis Manny Pacquiao, kuris baigęs karjerą tapo politiku. „PacMan“ pavardę turintis M.Pacquiao yra laikomas vienu geriausių boksininkų istorijoje. Niekam nėra pavykę laimėti pagrindinių titulų aštuoniose svorio kategorijose – išskyrus Manny, žinoma, kuris jų susižėrė net 12.
Tačiau į boksą Filipinuose traukia gerokai mažiau žmonių. Ir suprantama – krepšinį žaisti gatvėje gerokai paprasčiau. Be to, krepšinis jau senokai yra tapęs ir socialiniu ginklu.
„Filipinuose didelė problema – narkotikai. Buvęs Filipinų prezidentas Rodrigue Duterte (vadovavo 2016–2022 metais, – red.) kaip pagrindinę savo prezidento kampanijos dalį paskelbė karą narkotikams. Ši problema labai įsišaknijusi, o prie to prisideda ir korupcija, kuri įsiklestėjo ir dėl salynų. Kai buvai vaikas ir vėliau, valdininkai visuomet kalbėdavo apie kampaniją prieš narkotikus, o skambiausias šūkis buvo „Rinkis sportą, ne narkotikus“. O kuris sportas iš visų yra patogiausias? Krepšinis. Tad valdžia skatino žmones žaisti krepšinį. Mokyklose, universitetuose – krepšinis. Net ir kalėjimuose vyksta krepšinio turnyrai“, – pasakojo Ricky.
Kalba krepšinio kalba
Krepšinis į Filipinus atkeliavo labai seniai ir yra glaudžiai susijęs su geopolitiniu žaidimų lauku. Krepšinio šaknis reikia skaičiuoti nuo amerikiečių kovos su salas kolonizavusia Ispanija. 1898 metais čia vyko ir Mūšis dėl Manilos, po kurio amerikiečiai užėmė salyną. Amerikiečiai kaip politiškai įtaigią priemonę pasirinko sportą ir ėmė vietinius mokyti bokso bei beisbolo, netrukus misionieriai ir kolonijine valdžia įtraukė ir daugiau sporto šakų, tarp kurių buvo ir krepšinis.
„Jie vietinius mokė anglų kalbos, o kaip fizinio pasirengimo pamoką pristatė ir krepšinį. Taip krepšinis tapo mūsų kultūros dalimi. Krepšinis vis dar yra švietimo sistemoje. Turime ir vyrų, ir merginų krepšinį. Manau, kad krepšinis išpopuliarėjo dėl prieinamumo. Krepšiniui nereikia jokios įrangos – užtenka lanko prie palmės ir gali žaisti. Be to, įtakos turėjo ir socialinė situacija“, – kalbėjo Ricky.
Dabar ši sporto šaka – ir bendravimo priemonė. Filipinuose įprasta gatvėje matyti daug žaidžiančių įvairaus amžiaus žmonių, o krepšinio žaidimą papildo ir elementai, kuriuos retai pamatysite ir Lietuvoje: kartais atsivežamos didelės muzikos sistemos, skirtos sukurti išskirtinę atmosferą, o atėję pažiūrėti gatvės krepšinio kovų tylūs nebūna – reaguoja į įvykius aikštėje. Krepšinis Filipinuose yra ir puikus būdas susipažinti.
„Žaisti gali kiekvienas. Jeigu nevyksta turnyras, o gatvėje kas nors tiesiog žaidžia krepšinį, bet kas gali prisijungti. Visi gali mėgautis krepšiniu. Vietiniai priims su dideliu pasimėgavimu. Tai geras būdas užmegzti ryšį“, – sakė R.Giganto.
Atviri visam pasauliui
O ryšį, panašu, bent lietuviams ir filipiniečiams užmegzti nebus sunku. Ricky su šypsena vardijo kultūrų panašumus, nors sutiko – lietuviškas krepšinis labai skiriasi nuo filipinietiško. Skirtumų yra ir daugiau, tačiau to bijoti tikrai nereikia – atvirkščiai, pasaulio čempionatas yra kvietimas pažinti Filipinus.
„Žinote, kai žmonės kalba apie Aziją, jie labai retai galvoja apie Filipinus, nes mes esame labiau žinomi dėl paplūdimių, tačiau ir čia populiaresnis yra Tailandas, Malaizija, Vietnamas. Filipinai dažnai yra paskutinis pasirinkimas ir dėl atstumo, nes atrodo, kad esame labai toli. Kita vertus, mūsų geografinė padėtis suteikia ir daug pranašumų – esame pasisėmę įvairiausių kultūrų. Štai kinai ir japonai prekiaudavo per Filipinus, nes per ispanų kolonizaciją buvome Europos prekybos tašku. Mūsų kultūrai didelę įtaką padarė Vakarai, bet mes išsaugojome savo azijietišką identitetą“, – apie savo gimtinę kalbėjo R.Giganto.
Pasak jo, čia pasitarnaus ir vienas ryškiausių filipiniečių bruožų.
„Tai – svetingumas, nes per ilgą laiką pasisėmėme patirties iš įvairių kultūrų, o labiausiai tai susiję su krikščioniškąja tradicija. Mūsų kultūroje labai atsispindi krikščioniškosios vertybės. Mes žmones priimame kaip savus, nes ir religijoje sakoma, kad visi yra broliai ir sesės. Tačiau esame labai atviri ir kitoms religijoms. Kitaip sakant – svetingi visiems. Tai, kokią įtaką mums padarė įvairūs kraštai rodo ir faktas, kad filipiniečiai yra savotiškai pamišę dėl „Miss Pasaulis“. Tai – Lotynų Amerikos įtaka mūsų kultūrai. Kai vyksta „Miss Pasaulis“, gatvės ištuštėja, nes visi susirenka prie televizorių. Visai kaip su krepšiniu ar boksu, kai kovodavo M.Pacquiao“, – kalbėjo R.Giganto.
Patiko istorija? Norite sužinoti pamatyti daugiau išskirtinio turinio apie tai, kas vyksta Filipinuose ir krepšinio arenose? Apsilankykite specialiame lrytas.lt polapyje, kur – visos karščiausios naujienos iš pasaulio krepšinio čempionato bei prisijunkite prie lrytas.lt socialinių tinklų „Facebook“ ir „Instagram“ platformose.
