Pasak M. Noreikos, po ilgos pertraukos atgimęs pirmojo etapo Lietuvos rinktinės modelis (dar vadinamas tiesiog „rezervine rinktine“) pasiteisino su kaupu.
Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) organizuotas projektas mažiau žinomiems žaidėjams tapo puikia platforma patobulėti ir parodyti savo sugebėjimus, o patys geriausi jau pluša Kazio Maksvyčio vadovaujamoje rinktinėje, kuri ruošiasi FIBA Pasaulio taurei.
Tokiais žaidėjais tapo sėkmingai pergalinguose mačuose su Jordanijos rinktine žaidę Deividas Sirvydis, Dovydas Giedraitis ir Matas Jogėla.
Vis tik M. Noreika džiaugėsi ir dėl kitų krepšininkų pasiekimais. Pasak pašnekovo, atvykimas į pirmojo etapo Lietuvos rinktinę daugumai žaidėjų gali tapti nauju impulsu jų tolimesnėse karjerose.
Priminsime, kad M. Noreikos vadovaujama Lietuvos jaunimo rinktinė praėjusią vasarą tapo U20 Europos vicečempionais. 2002 m. kartos rinktinėje žaidė ir Augustas Marčiulionis, su kuriuo treneris šią vasarą susitiko dar aukštesnio lygio stovykloje.
– Ką išsinešėte iš šios rinktinės stovyklos? – SKM.lt paklausė M. Noreikos.
– Kiekviena rinktinė, kaip ir kiekviena treniruotė, kažką stiprina ir tvirtina. Man, kaip treneriui, tai sustiprino žinias, supratimą, praplėtė akiratį, žinių bagažą.
– Kokį įspūdį paliko darbas su Dariumi Songaila ir visu trenerių štabu?
– Su Dariumi dirbti buvo smagu ir jauku. Nebuvo kažkokio didelio „tarpo“ – kalbėjome apie tuos pačius dalykus, nes krepšinis nėra kažkokie stebuklai. Daugelis elementų yra tie patys, apie kuriuos galvoji ir tu. Žinoma, yra elementų, kurių nepastebi, neužfiksuoji ar nededi ten akcentų. Apibendrinant, darbas su Dariumi tikrai buvo sklandus ir geras. Sakyčiau, bendradarbiavimas nuo trenerių priklauso ne tik nuo jų lygio, bet ir nuo vertybių. Džiugu, kad tos vertybės sutapo. Tikiuosi, jam buvo patogu dirbti ir su manimi.
Kalbant apie visą trenerių kolektyvą, dirbti buvo labai smagu, nes visi esame iš sporto pasaulio ir lengvai radome bendrą kalbą. Buvo daug istorijų, kuriomis galėjome pasidalinti ir iš ko smagiai pasijuokti.
– Jūsų akimis, ar šis projektas pasiteisino? Ar tai gali būti tinkama kasmetinė platforma augti tiek žaidėjams, tiek treneriams?
– Vienareikšmiškai taip. Ir tą sakau ne dėl to, kad šiame projekte dalyvavau. Tą girdėjau iš pačių žaidėjų. Prieš atvykstant dauguma nežinojo, ką gaus ir ko tikėtis. Buvo suteiktos aukščiausio lygio sąlygos sportuoti ir gyventi. Visos krepšininkų dvejonės atvykus greit išsisklaidė ir visi iki vieno liko labai patenkinti projektu.
– Laurynas Beliauskas gavęs kvietimą į rinktinę atšaukė savo medaus mėnesį. Galbūt buvo ir dar daugiau panašių istorijų?
– Nežinau, galbūt tik jam taip sutapo. Pagarba Lauryno mentalitetui ir jo vertybėms. Jis labai gerai išsireiškė: „Į kelionę aš galiu nuvažiuoti ir už mėnesio, o į rinktinę už mėnesio aš nenuvažiuosiu.“
Tai yra labai logiška ir teisingai argumentuota žaidėjo pozicija. Apskritai šį atvejį vertinčiau kaip įdomią ir sėkmingą istoriją, kadangi Laurynas tikrai gerai pasirodė. Yra didelė tikimybė, kad tai jam padės pasirašyti patrauklesnį kontraktą klubiniame krepšinyje. Gal tada ir žmona bus laimingesnė (šypsosi).
– Kaip buvo priimtas sprendimas dėl žaidėjų, kurie buvo deleguoti į pagrindinę rinktinę?
– Ta diskusija viduje visada būdavo. Kažkiek apsitarėme, o po to Darius ėjo kalbėtis su Kaziu.
– Gal galėtumėte išskirti žaidėjus, kurie verti atskiro paminėjimo ir galbūt negavo tokio dėmesio, kurio nusipelno?
– Kaip ir visada, nesinori kažko išskirti iš komandos, bet aš asmeniškai labai džiaugiuosi už Augustą Marčiulionį. Jis tikrai atvažiavo būdamas kitame lygyje, atrodė solidžiai ir rungtynėse visi tą matė. Tai tik mano asmeninė nuomonė, bet man atrodo, kad Augustą galėjome bent porai savaičių pajungti ir prie pagrindinės rinktinės. Ne dėl to, kad jis patektų į galutinį dvyliktuką, bet tam, kad kažkiek paaugintume tuos tikrus savo įžaidėjus.
Visi kalbame, kad įžaidėjo pozicija yra probleminė. Ir ne tik Lietuvoje. Ispanai pernai Europos čempionatui natūralizavo Lorenzo Browną, nes patys neturėjo įžaidėjo. Atrodytų, duodami galimybę pasportuoti papildomai su pagrindine rinktine, sužaisti dar 1–2 kontrolines rungtynes, Marčiulioniui ir visam Lietuvos krepšiniui padarytume naudos ateityje. Toks būtų mano pamąstymas ir vizija.
Mums labai padėjo Einaras Tubutis. Jis traktuojamas kaip vėlyvos brandos žaidėjas, bet tikrai turi duomenis, ilgas rankas, gerą metimą iš perimetro. Tas pats Laurynas Beliauskas, Ignas Sargiūnas. Praktiškai visi neiškrito iš konteksto ir buvo verti dalyvauti pirmojo etapo Lietuvos rinktinės stovykloje.
– Kokį gavote atgalinį ryšį iš Lietuvos krepšinio federacijos (LKF)? Galbūt jau žinote, kad su šiuo projektu dirbsite ir kitą vasarą?
– Apie ateitį kalbos nebuvo, nes sunku pasakyti, kokia situacija bus kitą vasarą. Buvo momentinė ir nuoširdi padėka už nuveiktą darbą ir gerą bendrą vaizdą, kurį matė visi krepšinio sirgaliai.
– Jeigu ateityje būtų proga padirbėti panašiame lygyje, turbūt neatsisakytumėte?
– Kol niekas nepasiūlė, tol negaliu pasakyti, ar sutikčiau (šypsosi). Neaišku, kas ir kaip dėliosis kitose gyvenimo veiklose ir situacijose. Jeigu bus galimybės viską suderinti, tada taip. Dabar su treneriais tiesiog džiaugiamės, ką padarėme ir kad galėjome padėti krepšininkams patobulėti.
