Šią dieną, birželio 7-ąją, lygiai prieš 30-metų, baigėsi pergalėmis ir skambiais pasiekimais pažymėta D.Petrovičiaus karjera. Ji baigėsi netikėtai. Kartu su savo atstovaujama Kroatijos krepšinio rinktine 1993-ųjų birželį bilietą į Vokietijoje vyksiantį Europos čempionatą iškovojęs krepšininkas paskutinį savo atodūsį išleido būdamas vos 28-erių.
„Negalėjau tuo patikėti“, – praėjus 30-mečiui po vienos iš didžiausių tragedijų profesionalaus sporto istorijoje prisiminimais portalui lrytas.lt dalinosi ilgametis Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos krepšinio rinktinės kapitonas Valdemaras Chomičius, kuris ne vienerius metus buvo Anapilin iškeliavusio D.Petrovičiaus varžovu.
V.Chomičius kartu su Lietuvos rinktine taip pat dalyvavo Lenkijos mieste Vroclave vykusioje atrankoje į Senojo žemyno pirmenybes. Tiesa, lietuviams pastaroji atranka baigėsi fiasko – Vlado Garasto auklėtiniai liko už čempionato borto.
Vietą čempionate iškovojo penkios rinktinės, o tarp jų atsidūrė ir Kroatija. Realu, kad bilietą į pirmenybes kroatai būtų išplėšę ir be savo ryškiausios krepšinio žvaigždės, bet net ir po sunkaus NBA sezono D.Petrovičius nusprendė atvykti padėti savo komandai. Jis buvo kapitonas ir jis norėjo kautis kartu.
Kroatija pasiekė savo tikslą, bet kitą dieną šalyje visi kalbėjo ne apie tai. Šaliai nerūpėjo iškovota vieta Vokietijoje vyksiančiame čempionate. Tauta apraudojo savo herojų D.Petrovičių.
„Buvo sunku priimti, kaip ir kiekvienam žmogui, kuriam atsitinka nelaimė. Tu nei to laukei, nei jis sirgo, neturėjo jokių problemų. Automobilio avarija – žūtis... Toks tragiškas įvykis visada išliks atmintyje“, – pasakojo V.Chomičius.
Lemtingu tapęs sprendimas
Paskutinėse savo karjeros rungtynėse 30 taškų į Slovėnijos krepšį suvertęs D.Petrovičius priėmė sprendimą į gimtinę grįžti ne su komanda. „Krepšinio Mocartas“ Frankfurto (Vokietija) oro uoste netikėtai atsisveikino su rinktine, sakydamas, kad į Kroatiją jis grįš su savo mergina, kuri tuo metu buvo Vokietijoje.
Krepšininkui, kuris didžiąją dalį savo laiko praleisdavo aikštėje, pasimatyti su mylimu žmogumi tapo itin malonia žinia.
Atsisveikinęs su Kroatijos rinktinės bičiuliais D.Petrovičius įsėdo į automobilį, kurį tuo metu vairavo 23-ejų krepšininko širdies draugė Klara Szalantzy.
Kelionės pradžia nieko blogo nežadėjo. Dokumentiniame filme „Once Brothers“ (Kadaise buvome broliai) Draženo brolis Aleksandras Petrovičius plačiau papasakojo nelaimės aplinkybes.
„Pirmuosius kelis šimtus kilometrų jie šnekučiavosi, tada sustojo į degalinę. Kelionei besitęsiant D.Petrovičius ėmė justi nuovargį ir užmigo.
Tuomet kilo audra, kelio matomumas buvo labai prastas, o mergina prieš savo akis išvydo sunkvežimio priekabą. Ji nebuvo patyrusi vairuotoja, Draženas apskirtai nematė nieko, nes miegojo. Ji spaudė stabdžius, bet automobilis vis tiek rėžėsi į priekabą“, – kalbėjo velionio brolis.
Eismo įvykio metu D.Petrovičius nebuvo užsisegęs saugos diržo.
Į ties Denkendorfu (Vokietija) esantį kelią atskubėjo medikų brigados, tačiau atgaivinti „Krepšinio Mocarto“ nepavyko. Automobilį vairavusi krepšininko mergina ir kartu važiavusi jos draugė tragiškos lemties išvengė.
Krepšininką apraudojo ne tik jo Kroatija, bet ir tarptautinė krepšinio bendruomenė – į jo laidotuves Zagrebe susirinko per 100 tūkst. žmonių.
Genijus velnio pavidale
112 taškų per vienerias rungtynes. Ne, tai ne NBA komandos pasiekimas, o asmeninis D.Petrovičiaus pasirodymas. Laimėti nacionaliniai, tarptautiniai turnyrai, vienas po kito gerinami rezultatyvumo rekordai – tai vos keletas iš įspūdingą kroato karjerą žyminčių pasiekimų.
Į varžovų krepšį įmesti 30, 40 ar 50 taškų D.Petrovičiui prilygdavo eiliniam pasirodymui.
Geriausiu visų laikų pasaulio tritaškių metiku vadinamas Reggie Milleris yra pasakęs, kad ne jis, o D.Petrovičius yra geriausias snaiperis pasaulyje.
„Krepšinio Mocartui“ pagyros skriejo ir iš karaliaus LeBrono Jameso, kuris kroatą įvardino kaip geriausią NBA žaidusį tarptautinį žaidėją.
Tuo metu daugeliui europiečių D.Petrovičius dar ir dabar kelia asociacijas su košmaru – Europoje nebuvo krepšininko, kuris galėtų tiesiogiai sustabdyti šį Šibeniko mieste gimusį talentą.
Snaiperis ne kartą į neviltį varė ir Kauno „Žalgirio“ ekipos sirgalius, o įspūdingus pasirodymus vainikuodavo ironiška šypsenėlė bei arogantiška žaidėjo „povyza“. Dėl šių priežasčių legendinėje Kauno sporto halėje kroatas sulaukdavo papildomos neapykantos. Bet tai jį tik dar labiau užvesdavo.
„Sunkiausia būdavo išlįsti iš užtvaros. Tokių gynybinių supratimų, kurių dabar yra labai daug, tuomet nebuvo. Reikėdavo patiems reaguoti, sugalvoti, kaip uždengti D.Petrovičių.
Bandydavome kiek įmanoma jam neleisti mesti į krepšį, bet jis kamuolį išmesdavo taip greitai, kad už minimalų pavėlavimą mus nubausdavo“, – apie gynybą prieš legendinį krepšininką kalbėjo V.Chomičius.
Legendos apie D.Petrovičiaus darbo etiką sklinda iki šiol. Dar iki tampant ryškiausia krepšinio žvaigžde jis praleisdavo ne vieną valandą tobulindamas savo asmeninius įgūdžius – prieš ir po kiekvienos treniruotės jis atlikdavo po 1000 taiklių tolimų metimų.
Maža to, toks krepšininko požiūris nepasikeitė ir jam tapus legendine asmenybe.
„Manau, kad jis buvo vienas iš talentingiausių krepšininkų Europoje, jis turėjo labai gerą krepšinio supratimą, mylėjo krepšinį, labai daug treniravosi.
Jis buvo labai geras, gal ir geriausias, bet jis vis tiek didžiąją dalį savo dienos skirdavo treniruotėms, kad dar labiau galėtų tobulinti savo žaidimą.
Daug kalbama apie jo puolimą – taip, jis galėjo pulti idealiai, bet jo gynyba, kojų darbas... Jis tiesiog buvo unikalus“, – portalui lrytas.lt pridūrė V.Chomičius.
D.Petrovičiaus veiksmai keldavo nuostaba ir jo komandos draugams NBA, kurie negalėdavo suprasti, kaip kroatas atrasdavo jėgų surengti savo papildomą treniruotė turint nedaug laisvo laiko nuo rytinės iki vakarinės treniruotės.
„Jau po pirmosios treniruotės aš sunkiai pastovėdavau ant kojų ir griūdavau į lovą tam, kad atgaučiau jėgas iki vakaro. Tuo metu jis (D.Petrovičius) vienintelis nesiilsėdavo ir plušdavo toliau“, – „Once Brothers“ pasakojo buvęs D.Petrovičiaus komandos draugas Danny Ainge'as.
Prisiminė ištartus žodžius
„Krepšinio Mocartas“ nebuvo tas žmogus, kuris per daug bendraudavo su žiniasklaidos atstovais ir kitais krepšininkais. Visus savo žodžius jis versdavo darbais aikštėje.
Nors tuometinės Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos žaidėjai tuo metu tikrai nebuvo geriausi draugai, bet V.Chomičius prisimena, kad po akistatų tekdavo bendrauti su D.Petrovičiumi.
„Pokalbių būdavo. Tarptautiniuose turnyruose po varžybų susėsdavome, bet tos kalbos būdavo apie gyvenimą, tokių nuolatinių pokalbių per daug nebuvo.
Mes patys per daug nesiveldavome į pokalbius, nes tuo metu mūsų klubai, šalių rinktinės konfrontuodavo. Tai būdavo tai dėl teisėjavimo, tai dėl provokacijų, dėl spjaudymo rungtynių metu ir kitų tada įprastų dalykų“, – pasakojo legendinis „Žalgirio“ kapitonas.
64-erių krepšinio specialistas taip pat prakalbo apie 1985 metais D.Petrovičiui ištartus žodžius.
Tąsyk Vakarų Vokietijoje vykusiame Europos krepšinio čempionate V.Chomičius kartu su tuometine Sovietų Sąjungos rinktine iškovojo šių pirmenybių auksą.
Nors D.Petrovičiaus atstovaujama Jugoslavijos rinktinė jame sėkmingai nepasirodė, bet vos 20-metis krepšinio perlas buvo nesustabdomas ir sulaukė asmeninio apdovanojimo.
Labiau patyręs V.Chomičius tąsyk turėjo patarimą kylančiai Europos žvaigždei.
„Mes laimėjome tą čempionatą, o D.Petrovičius buvo išrinktas į simbolinį penketą, bet tame čempionate jis mus visų varžybų metu provokavo ir nuolat priekaištaudavo teisėjams (dvikovą 105:97 laimėjo Sovietų Sąjunga, o D.Petrovičius įmetė 30 taškų).
Tada aš nusprendžiau prieiti prie jų komandos ir garsiai pasakiau – tu esi tarp geriausių žaidėjų ir tau nėra jokio tikslo čia kažką vaidinti, tai tikrai nepridės tau populiarumo. Tu ir be visų šių dalykų gali būti geriausias“, – savo pasakytus žodžius citavo V.Chomičius.
Pavyzdys dabartiniams žaidėjams
D.Petrovičiaus mūsų tarpe nebėra jau 30-metų, bet jo atmintis išlieka iki pat šių dienų – Zagrebe galima rasti specialiai jam skirtą muziejų, jo pavarde žymimos Kroatijos miestų gatvės, arenos pavadinimas, o paskutiniąja krepšininko karjeros stotele tapęs NBA klubas „New Jersey Nets“ į palubes iškėlę trečiuoju numeriu pažymėtus marškinėlius.
Trečiasis garsiojo D.Petrovičiaus numeris neaplenkė ir Lietuvos krepšinio legendos Šarūno Jasikevičiaus.
Būtent šio kroato garbei Šaras „Indiana Pacers“ klube rungtyniavo trečiuoju numeriu.
„Buvo Michaelas Jordanas, bet jis labai aukštai šoko. Man tai nebuvo neparanku. Buvo Arvydas Sabonis – jis žiauriai aukštas. Irgi neparanku. Liko D.Petrovičius.
Jis buvo idealas. Nekenčiau jo ir dievinau jį. Buvo visaip. Paskui, žaisdamas Indianos klube dėl jo pasiėmiau 3-iąjį numerį“, – kiek anksčiau pasakojo Š.Jasikevičius.
Pasak V.Chomičiaus, dabartiniai krepšininkai iš D.Petrovičiaus galėtų išmokti ne vieną pamoką.
„Manau, kad vien D.Petrovičiaus pavardė gali tapti stimulu jauniems krepšininkams. Jis įrodė, kad tobulumui nėra ribų, būdamas tobulu jis norėjo būti dar tobulesnis.
Reikia prisiminti, kad visa prasmė nėra piniguose – gali ir uždirbti tą milijoną, bet visada juk žaidžia tavo vardas. Dabar išeina krepšininkai uždirbdami milijonus – įmeta 5–6 taškus ir vadina save labai gerais žaidėjais. Tas tavo aukštas lygis turi būti nuolat pastovus
D.Petrovičiaus pavyzdys liečia ir atstovavimą šalies rinktinei. Yra gyvenime momentų, kai nėra kada dvejoti ir galvoti, nes net ir įspūdinga krepšininko karjera gali būti trumpa“, – pridūrė jis.
Per savo karjerą, kuri nutrūko krepšininkui būnant vos 28-erių, D.Petrovičius tapo pasaulio čempionu, dukart olimpiniu bei sykį NBA vicečempionu, pasidabino Europos čempionato, Universiados ir Jugoslavijos pirmenybiu auksu, dukart laimėjo dabartinį Eurolygos turnyrą, buvo pripažintas naudingiausiu Europos ir pasaulio krepšinio čempionatų žaidėju.
Ilsėkis ramybėje, „Krepšinio Mocarte“.
