Kai likus 3,2 sek. iki finalo rungtynių pabaigą skelbiančio teisėjų švilpuko „Real“ veteranas S.Llullis vadinamuoju vaivorykštės metimu itin aukšta trajektorija per varžovo Moustaphos Fallo rankas persvėrė rezultatą (79:78), Kauno „Žalgirio“ areną užtvindžiusi raudonmarškinių Pirėjo „Olympiakos“ sirgalių armija, rodos, net liovėsi kvėpuoti.
Ant prarajos krašto atsidūręs reguliariojo sezono nugalėtojas „Olympiakos“ ir nugarmėjo į šią bedugnę, o paskutinės rezultatyvios atakos meistras S.Llullis atsidūrė komandos draugų glėbyje, ir finalo ketverto varžybų autsaideriu laikytas „Real“ iškovojo čempiono titulą.
Madrido komandai svarbiausiuose Eurolygos sezono etapuose išties šypsojosi sėkmė: „Real“ išsikapstė iš, atrodė, jau pralaimėtos ketvirtfinalio serijos su Belgrado „Partizan“, pusfinalyje patiesė principinę varžovę „Barcelona“, o finale – ir favoritu laikytą „Olympiakos“.
Fortūna romėnų mitologijoje – ne tik sėkmės ir likimo, bet ir atsitiktinumo deivė, o šįkart ji visomis prasmėmis buvo palanki „Real“.
Ekspertai įžvelgė žingsnius
Finalo rungtynės galbūt galėjo baigtis kitaip, jei teisėjai per svarbiausią ataką būtų fiksavę S.Llullio žingsnius.
Juos pastebėti tolokai nuo aikštės sėdintiems sirgaliams ir komandų atsarginiams priešingoje aikštės pusėje buvo sunku, o televizijos transliacijos žiūrovams – tiesiog neįmanoma, nes tą momentą užstojo rungtynių rezultato lentelė.
Tačiau Eurolygos „Twitter“ paskyroje paskelbtame vaizdo įraše žingsniai matyti gerai.
Tą įrašą, matyt, nufilmavo žiūrovas ir iš to kampo aiškiai matyti, kaip S.Llullis pagauna Fabieno Causeur iš užribio mestą kamuolį, tada kilsteli dešinę koją, paskui net šiek tiek šokteli ir kamuolį pradeda varytis atramine kaire koja.
Keli nepriklausomi patyrę teisėjai „Lietuvos rytui“ patvirtino, kad žingsniai išties buvo.
Tačiau nugalėtojai juk neteisiami, o sėkmės ir atsitiktinumo deivė Fortūna aiškiai parodė, kieno pusėje buvo tą Eurolygos finalo rungtynių vakarą.
Sutrikdė netikėtas sprendimas
Koks buvo šiemetis Eurolygos finalo ketvertas?
75 proc. – įdomus ir intriguojantis. Tas likęs ketvirtis – rungtynės dėl 3-iosios vietos, kurios seniai mažai kam įdomios: žaidėjai ir treneriai irgi ne vienus metus kalba apie tai, kad jos yra nereikalingos.
Bet kartais jos būna svarbios vienai komandai – kaip, pavyzdžiui, 2018-aisiais tada dar Šarūno Jasikevičiaus treniruotam Kauno „Žalgiriui“, o iš dalies – šiemet „Monaco“, bet nereikšmingos ir neaudrinančios žiūrovų.
Didesnę intrigą kursto tik jų dalyviams paskirstomos Eurolygos premijos.
Tačiau ir abu pusfinaliai, ir finalas šiemet buvo išskirtiniai krepšinio reginiai su daug įtampos, intrigos ir emocijų.
„Monaco“ krepšininkai pusfinalyje du kėlinius tampė už ūsų „Olympiakos“, o „Barcelona“, nors dar rungtynių pradžioje išmušta iš vėžių netikėto varžovų ėjimo, ilgai buvo lygiavertė „Real“ priešininkė.
Nors čempiono titulas buvo prognozuojamas „Olympiakos“, pusfinalyje favoritą pirmus du kėlinius rimtai prakaituoti privertė „Monaco“.
Kita favoritė buvo „Barcelona“ – šį sezoną ne tokia ryški kaip Graikijos klubas, bet turėjusi papildomų emocinių atsargų.
Jų pridėjo Ispanijos komandoje esantys lietuviai: ir treneriui Š.Jasikevičiui, ir jo asistentui Tomui Masiuliui, ir įžaidėjui Rokui Jokubaičiui svarbiausias Eurolygos sezono kovas žaisti Kaune prie savais laikomų Lietuvos sirgalių buvo garbė ir įsipareigojimas.
Tačiau jau pusfinalio pradžioje „Barcelona“ parbloškė netikėtas „Real“ stratego Chuso Mateo sprendimas į starto penketą leisti 18-metį Eli Ndiaye, kurio užduotis buvo stabdyti varžovų lyderį Nikolą Mirotičių. Ir jam tai puikiai pavyko.
Kibiai dengiamas N.Mirotičius neįsibėgėjo rungtynių pradžioje, o paskui visiškai sutriko. Pirmuosius taškus baudos metimu jis pelnė tik 36-ąją min., o vienintelius iš žaidimo – 38-ąją min. pataikęs dvitaškį.
„Barcelona“ lyderis, reguliariajame sezone rinkęs vidutiniškai po 15,9 taško, o ketvirtfinalyje – po 15,3, pusfinalį baigė vos su 3 taškais. Per rungtynes dėl 3-iosios vietos į „Monaco“ krepšį N.Mirotičius vėl įmetė 15 taškų.
Savo darbą E.Ndiaye nuveikė per mažiau kaip 8 minutes – baigiantis pirmajam kėliniui aikštę palikęs puolėjas vėliau į ją nebegrįžo, tačiau tiek užteko, kad N.Mirotičius būtų paralyžiuotas ir rungtynes baigtų su minus 2 naudingumo balais.
Viską gerai apskaičiuojančiam Š.Jasikevičiui buvo sunku nuspėti tokį kolegos iš „Real“ ėjimą, nes reguliariajame sezone E.Ndiaye vidutiniškai žaidė mažiau kaip po 5 min., o ketvirtfinalio serijoje su „Partizan“ pasirodė vos per vienas rungtynes iš penkerių.
Tačiau kartais ir paprasti trenerio sprendimai gali tapti sėkmės garantu: užuot kapsčius giliai, užtenka pasirinkti akivaizdų atsakymą, kuris ir yra teisingas.
Š.Jasikevičiui vėl nepavyko
Ryškiausias finalo ketverto Kaune strategas neabejotinai buvo Š.Jasikevičius.
Buvęs genialus įžaidėjas tapo daug analizuojančiu, viską apskaičiuojančiu, komandos kontrolę savo rankose tvirtai laikančiu treneriu.
Tačiau Š.Jasikevičiaus treniruojama „Barcelona“ vėl nežaidė finale ir galiausiai liko vos ketvirta.
Tuo metu iš finalo komandoms vadovavusių Georgio Bartzoko ir Ch.Mateo dažnai pasišaipoma, kad rengdamiesi rungtynėms jie nepersistengia ir neišmąsto nieko naujo. Bet sugeba laimėti.
Panašiai būna ir LKL: tarkime, Virginijus Šeškus ar Antanas Sireika su palyginti silpnomis komandomis ir paprasta strategija geba įkąsti gerokai stipresniems varžovams.
A.Sireika bent jau turi Eurolygos varžybų patirties, nes treniravo „Žalgirį“, tačiau V.Šeškus niekada to nedarė, nors vis tiek randa būdų supurtyti ir palaužti Lietuvos krepšinio milžinus.
Galbūt ne strategija, o geras emocinis užtaisas, kurį geba duoti treneris, ir neapkrautos krepšininkų galvos yra gerokai svarbiau už daugybę sudėtingų žaidimo schemų?
O gal, pavyzdžiui, griežtas sistemas turinčių ir net lyderiams laisvės neduodančių Europos trenerių strategija krepšininkams tampa per paini, todėl laimi komandos, kurių žaidimas yra paprastas kaip dukart du?
Dabar jau niekas nežino, bet gal Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, pavyzdžiui, nebūtų patyrusi gėdos 2011 metais Kaune vykusiame Europos čempionato ketvirtfinalyje, jei būtų atlikusi vieną paprastą veiksmą: nuo pirmų metrų aikštėje stabdžiusi Makedonijos rinktinės lyderį Bo McCalebbą, nes varžovų komandoje daugiau niekas net kamuolio varytis nemokėjo?
B.McCalebbas ne tik dirigavo makedonų žaidimui, bet ir pelnė daugiau kaip trečdalį (23) visų Makedonijos rinktinės taškų. Nerezultatyviose rungtynėse makedonai tąsyk įmetė vos 67 taškus, bet vis tiek tai buvo dviem daugiau nei lietuviai, kurie ieškojo sudėtingų būdų pergalei nukalti.
Sunkiai suprantamas sprendimas
Kita vertus, Eurolygos finale vienas paprastos strategijos šalininkas Ch.Mateo iš „Real“ privertė kapituliuoti kitą išmone nepasižymintį trenerį – G.Bartzoką iš „Olympiakos“.
Visi žino, kad G.Bartzokas žaidėjus keičia pagal aiškią schemą, – tai pasitvirtino ir finale. Tad ilgai nelaukęs jau 2-ąją min. Ch.Mateo pabandė vienai atakai pakeisti asmeninę gynybą į aikštės gynybos sistemą.
Ši gynybos sistema, kaip paaiškėjo vėliau, tapo vienu kertinių „Real“ pergalės finale akmenų.
Senokai įsigalėjo nuomonė, kad aikštės gynyba yra atgyvena ir nebetinka šiuolaikiniam Europos krepšiniui. Daugeliui atrodo, kad tai – veteranų ir mėgėjų gynybos sistema, nors tinkamai sudėliota aikštės gynyba yra net sudėtingesnė už asmeninę, nes judėti tenka gerokai daugiau, jei varžovai atlieka daug perdavimų stengdamiesi tą aikštės gynybą suardyti.
Dominuoja įsitikinimas, kad aikštės gynyba Europoje tapo nepopuliari, nes nebelieka aiškiai išreikštų vidurio puolėjų, o žaidėjai dabar – mažesni, greitesni, staigesni.
Drįsčiau tam prieštarauti. Krepšinis tampa labiau atletiškas, o tokiame itin didelę reikšmę vaidina asmeninės pastangos.
Be to, sunku išmokyti gintis aikšte Europos komandose žaidžiančius amerikiečius, nes jiems ši gynybos sistema dažniausiai visiškai nesuprantama.
Įdomiausia tai, kad per finalo rungtynes gintis aikšte „Real“ pradėjo tada, kai šis sprendimas buvo niekaip logiškai nepaaiškinamas: likus dviem minutėms iki pirmojo kėlinio pabaigos, kai „Olympiakos“ buvo ant bangos, pirmavo 24:12 ir buvo pataikęs 5 iš 9 tritaškių!
O net eilinis ir meistriškumu nepasižymintis krepšinio mėgėjas žino, kad aikštės gynyba suteikia daug laisvės varžovams atakuoti iš toli.
Juolab kad „Real“ gynėsi vadinamąja „du trys“ aikšte: du žaidėjai ties tritaškio linija, trys – baudos aikštelėje ir jos prieigose, tad „Olympiakos“ galimybės mesti tritaškius tik dar padidėjo.
Įprastos sistemos taip ir nekeitė
Visus tritaškius „Olympiakos“ žaidėjai pirmajame kėlinyje pataikė tuomet, kai „Real“ gynėsi asmeniškai.
Vien tik gimtadienį šventęs Isaiah Canaanas įmetė 3 tritaškius ir buvo ant sėkmės bangos.
Tačiau būtent tada, kai Madrido komanda stojo gintis aikšte, nutiko neįtikėtinas dalykas: likusius 4 tritaškius pirmajame kėlinyje „Olympiakos“ prametė.
Tradiciškai pagal savo išankstinį sumanymą pakeitęs žaidėjus ir 8-ąją min. pasodinęs puolime įsismaginusį I.Canaaną, antrajame kėlinyje G.Bartzokas jo išvis neleido į aikštę.
Trečiajame kėlinyje, nors tuo metu „Real“ dar nebuvo grįžęs prie aikštės gynybos, I.Canaanas pridėjo dar du tritaškius.
5 iš 6 (83,3 proc.) šio gynėjo pataikytų tritaškių – geriausias to vakaro „Olympiakos“ pasirodymas metant iš toli.
Tos visiškai paprastos „Real“ aikštės gynybos viena priežasčių buvo noras provokuoti varžovų žaidėjus, kurie paprastai to nedaro, mesti tritaškius.
Ir tai pasiteisino: finale „Olympiakos“ metė tritaškių daugiau nei dvitaškių (36 prieš 26), nors pataikė juos gerokai prasčiau (33 proc. prieš 62 proc.).
Šia daug laisvės metikams atveriančia aikšte „du trys“ Madrido komanda gynėsi apie 28 min.
Kuo, jei ne „Real“ sėkme, galima paaiškinti tai, kad taip ir neįsisvaidė kiti „Olympiakos“ tritaškininkai?
Aleksandras Vezenkovas reguliariajame sezone tritaškius metė 40 proc. taiklumu, o finale – vos 25 proc. (2 iš 8).
Kostas Sloukas reguliariajame sezone iš toli atakavo 31 proc. taiklumu, ketvirtfinalio serijoje su Stambulo „Fenerbahce“ (Turkija) per penkerias rungtynes pasiekė net 47 proc. taiklumą (8 iš 17), bet finale pataikė tik 1 iš 5 tritaškių (20 proc.).
Kad ir ką kritikai kalbėtų apie neva skurdžią Ch.Mateo taktiką, kantri, nors itin rizikinga, aikštės gynyba finale buvo aiškiai išreikšta šio trenerio taktika.
Taip ginantis mažiau vargo turėjo 220 cm ūgio Walteris Tavaresas, mat dėl įvairių priežasčių „Real“ priekinė linija prieš finalo ketverto varžybas smarkiai susilpnėjo: Madrido komanda turėjo verstis be Guerschono Yabuseles, Gabrielio Decko ir Vincent’o Poirier.
Pusfinalyje su „Barcelona“ netikėtumu tapęs E.Ndiaye finale stebuklų jau nerodė, nes rungtynių pradžioje „Olympiakos“ visus taškus metė per jį.
Įvertinus „Real“ pasirinktą strategiją natūraliai kyla klausimas, ar sudėtingas, išlaižytas ir iki menkiausios smulkmenos trenerio apmąstytas žaidimo planas yra kuo nors pranašesnis už net kiemo aikščių mėgėjams visiškai suprantamą schemą?
Ch.Mateo, žinoma, pergudravo savo kolegą iš „Olympiakos“ G.Bartzoką, nes šis nesumąstė atsisakyti sau įprastos žaidėjų keitimo sistemos.
Tačiau Ch.Mateo sprendimas rizikuoti ir pasikliauti sėkme irgi davė rezultatų.
Laimėjo be sudėtingų schemų
Trečius metus iš eilės Eurolygą laimėjo komanda, kuri nei finale, nei apskritai visą sezoną nerodė jokių strategijos stebuklų.
2021 ir 2022 metais Stambulo „Anadolu Efes“ į viršūnę atvedęs Erginas Atamanas irgi nelaikomas gudriu krepšinio strategu.
Gal E.Atamanas Eurolygą su „Anadolu Efes“ būtų laimėjęs ir triskart, tačiau 2020 metų kovą, Stambulo komandai su 24 pergalėmis ir 4 pralaimėjimais pirmaujant reguliariojo sezono lentelėje, sezonas dėl koronaviruso pandemijos buvo drastiškai nutrauktas.
Kas gali paneigti, kad paprastas ir aiškus planas, kaip gintis, o puolant paprasčiausias pasitikėjimas lyderiais, neapkraunant jų sudėtingais deriniais, yra būtent tai, ko reikia šiuolaikiniam Europos krepšiniui?
Ir kas po šio finalo gali teigti, kad aikštės gynyba jau yra dinozaurų laikų seniena?
Žinoma, reikia pripažinti, kad aikštės gynybos net paprastuosius principus Ch.Mateo, matyt, vargiai būtų išaiškinęs amerikiečiams, kurie taip niekada nesigina.
Tačiau „Real“ veteranai S.Llullis, Sergio Rodriguezas, Rudy Fernandezas, F.Causeur ją puikiai žino ir tą įtempto finalo loteriją Madrido klubas laimėjo gal būtent dėl to, kad rinkosi lengvesnį, nors – paradoksas – ir rizikingesnį kelią.
Beje, Ispanijos krepšinio rinktinė su treneriu Sergio Scariolo 2022 m. rugsėjį Europos čempionato finalą su Prancūzija laimėjo irgi kliaudamasi aikštės gynyba.
Kiek lėmė emocinis šokas?
O gal yra ir kitas – dar paprastesnis – atsakymas, kodėl „Real“ finalo ketverto varžybose šypsojosi sėkmė?
Tuo slaptuoju ir nenukaunamu ginklu galėjo tapti „Real“ komandos emocinis šokas, kurį ji patyrė ketvirtfinalio serijoje su „Partizan“.
Pasitaiko, kad norėdami išprovokuoti tokį šoką sezono metu klubai keičia trenerius.
Šis žingsnis ne visada pasiteisina, bet kartais ant netikėto sukrėtimo bangos krepšininkai pakyla į aukštumas.
Per antrąsias ketvirtfinalio iki trijų pergalių rungtynes „Real“ ant prarajos krašto atsidūrė ne tik dėl to, kad tą akistatą Madride vėl laimėjo „Partizan“.
Tąkart iki rungtynių pabaigos likus mažiau kaip 2 min. aikštėje kilo masinės žaidėjų muštynės, po kurių rungtynės svečiams iš Bel—grado užtikrintai pirmaujant buvo nutrauktos, o serijoje iki trijų pergalių „Partizan“ atsidūrė priekyje 2:0.
Viskas prasidėjo, kai S.Llullis šiurkščiai prasižengė prieš Keviną Punterį. Bauda buvo nesporti—nė, bet tikrai ne tokia, dėl kurios K.Punteris turėjo atsikirsti.
O šis „Partizan“ puolėjo veiksmas virto dar didesniu konfliktu: į muštynes įsivėlė G.Yabusele ir G.Deckas iš „Real“ bei „Partizan“ žaidėjai K.Punteris ir Mathias Lessortas.
Be piniginių baudų klubams, Eurolyga skyrė bausmes ir krepšininkams: G.Yabusele diskvalifikuotas penkerioms, K.Punteris – dvejoms, G.Deckas bei M.Lessortas – vienoms rungtynėms.
Paskui Belgrade „Real“ šiaip ne taip dukart išplėšė pergalę, o per lemiamą serijos dvikovą namie sugebėjo grįžti į kovą atsilikdamas net 17 taškų ir laimėti 98:94.
Ta neįtikėtina sėkmė ir įrašas Eurolygos metraščiuose, kad „Real“ tapo pirmąja komanda, laimėjusia atkrintamųjų varžybų seriją atsilikdama 0:2, užaugino madridiečiams sparnus.
O suvokimas, kad per paskutines dvejas rungtynes teks verstis be diskvalifikuoto G.Yabusele ir dar dviejų traumas gavusių aukštaūgių, sutelkė Madrido komandą.
Finalo ketverto varžybos Kaune „Real“ galėjo reikšti „arba-arba“: arba ten baigti savo žygį, arba pabandyti padaryti tai, kas, atrodė, neįmanoma. Kaune Madrido ekipa privertė Fortūną šypsotis.
Bus dar viena akistata?
Tačiau sėkmės, likimo ir atsitiktinumo deivė Fortūna – aikštinga moteris, tad Ispanijos lygoje, kurioje netrūksta pajėgių varžovų, Eurolygos čempionams ji gali ir atsukti nugarą.
Juolab kad Eurolygos laimėtojai neretai pritrūksta motyvacijos – o gal ir jėgų – triukšmingai baigti savo šalies čempionatą.
Bet vis dėlto išllieka intriga, ar Ispanijos ACB lygos čempionato finalas – iki jo komandos neturi galimybių susitikti per atkrintamąsias varžybas – bus „Barcelona“ revanšas „Real“ už pralaimėjimą Eurolygos pusfinalyje?
„Real“ galimybės Ispanijos čempionato atkrintamosiose varžybose priklausys nuo krepšininkų nusiteikimo skambiai baigti sezoną, taip pat nuo to, ar grįš į aikštę traumuoti lyderiai, ir nuo to, ar Madrido komandą vėl lydės sėkmė.
Tačiau „Real“ rankovėje galimai turi ir paslėptų kozirių: G.Yabusele, matyt, nori atlyginti žalą už tai, kad nesusivaldė Eurolygos ketvirtfinalio serijoje su „Partizan“ ir buvo diskvalifikuotas, Džananas Musa turi paskatų vėl sužibėti Ispanijos lygoje, nes per Eurolygos reguliarųjį sezoną ir ketvirtfinalyje buvęs vienas lyderių, finalo ketverto varžybose žaidė blankiai.
„Barcelona“ laimėti Ispanijos čempionatą – jau ne vien garbės reikalas. Tai – ir būtinybė.
Ypač Š.Jasikevičiui, kuris senokai vaikšto skustuvo ašmenimis ir gali būti, kad šis sezonas Barselonoje jam yra paskutinis.
Jei Ispanijos čempionato finale vėl susitiks „Real“ ir „Barcelona“, katalonų klubo puolėjas I.Mirotičius neabejotinai bus aštriausias komandos ginklas, o Ch.Mateo jau nenustebins varžovų E.Ndiaye netikėtumu.
Penki faktai, patvirtinantys „Real“ sėkmę
„Lietuvos rytas“ atrinko penkis faktus, parodančius, kad per Eurolygos finalo rungtynes čempionu tapusiam „Real“ neįtikėtinai sekėsi.
Teisėjai nefiksavo S.Llullio žingsnių per paskutinę ataką, per kurią „Real“ gynėjas pelnė pergalingus taškus.
Šį sezoną Eurolygoje debiutuojantis E.Ndiaye finale jau 1-ąją min. pelnė pirmąjį savo tritaškį šiame turnyre.
Pasiteisino rizikinga „Real“ aikštės gynyba, nors metikams buvo suteikta daug laisvės, tačiau ir K.Sloukas, ir A.Vezenkovas, nors metė daug tritaškių, pataikė mažai.
K.Sloukas – vienas taikliausių Eurolygos baudų metikų, iki lemiamos kovos per visą sezoną prametęs vos 11 baudų, finale prametė net 2. Reguliariajame sezone K.Sloukas pataikė 104 iš 114 (91 proc.), per ketvirtfinalio serijos penkerias rungtynes su Stambulo „Fenerbahce“ – 13 iš 13 (100 proc.), pusfinalyje su „Monaco“ – 7 iš 8 (88 proc.) baudų. O finale pataikė vos 1 iš 3 (33 proc.).
„Real“ laimėjo Eurolygą faktiškai neturėdamas sirgalių palaikymo. Kauno „Žalgirio“ arenos tribūnas užtvindė „Olympiakos“ aistruoliai, o vietos sirgaliai irgi yra nusiteikę prieš Madrido komandą dėl jos ilgamečio priešiškumo lietuvių turinčiai „Barcelona“ ir R.Fernandezo purvino žaidimo bei nuolatinės vaidybos.
