Nuo atkurtos nepriklausomybės sporto arenose, aikštėse ar baseinuose buvo pasiekta daug įspūdingų pergalių, bet mūsų valstybei neatsiejami tapo 1992-ieji. Tąsyk pirmąsyk po 50 metų trukusios okupacijos vasaros olimpinėse žaidynėse ir vėl suplevėsavo Lietuvos trispalvė.
Barselona – miestas, kuris bus amžiams įrašytas į Europos viduryje įsikūrusios šalies istoriją.
Tąsyk, prieš daugiau nei 30 metų, 46 atstovus į Katalonijos sostinėje vykusias vasaros olimpines žaidynes delegavusi Lietuva savo kraitį papildė disko metiko Romo Ubarto auksu ir vyrų krepšinio rinktinės bronzos medaliais.
1992-ųjų Barselonos olimpiada įsimintina ne tik Lietuvai, bet ir pačiai Ispanijai. Tai buvo pirmas ir kol kas vienintelis kartas šios šalies istorijoje, kai ji buvo kas ketverius metus vykstančios sporto šventės šeimininkė.
Šį istorinį įvykį iki pat šių dienų žymi 2007 metais atidarytas „Olimpinis ir sporto muziejus“, kuris yra pavadintas Juano Antonio Samaranchano garbei. Būtent šis katalonas daugiau nei du dešimtmečius (1980–2001) vadovavo Tarptautiniam olimpiniam komitetui (IOC) bei svariai prisidėjo prie to, kad 1992 metais vasaros olimpiada būtų rengiama jo gimtinėje.
Modernus muziejus yra įsikūręs neeilinėje vietoje, šalia pat „Lluis Companys“ olimpinio stadiono, kuriame buvo atidarytos Barselonos žaidynės.
1927 metais pastatytas sporto paminklas gyvuoja iki šiol. Dabar jame rengiamos ne tik įvairios sporto varžybos, bet ir koncertai.
Vienam iš jų yra ruošiamasi ir šią savaitę. Įnirtingi darbai stadione nesustojo ir antradienio vakare. Vedinas smalsumo priėjau prie vieno besidarbavusio vyriškio ir paklausiau, ar galėčiau užeiti ir nufotografuoti šį stadioną iš arčiau.
„10 eurų“, – šyptelėdamas jis atsakė man.
„O kodėl ne 15?“, – besijuokdamas paklausiau jo.
Priėjome prie kompromiso – jis man leido nufotografuoti „Lluis Companys“ olimpinį stadioną, tačiau neperžengus vartų. Nuotrauką matote patys.
Pats olimpinis muziejus yra gana modernus ir pritaikytas skirtingoms kartoms – žavesio pridėjo išmaniosios technologijos ir chronologiškas nuoseklumas, kuris neapsuka galvos. Nuostabus pavyzdys daugeliui muziejų!
Barselonos olimpinėje šventovėje yra skirtas dėmesys kiekvienai sporto šakai, žinoma, man, kaip lietuviui, labiausiai akį ir širdį traukė krepšinis. Ir ką jūs galvojate? Muziejuje atradau gerai pažįstamą veidą.
„Arvydas Sabonis – vienas iš geriausių vidurio puolėjų pasaulyje“, – buvo rašoma viename iš krepšiniui skirtų plakatų.
Šį plakatą puošė nuotrauka su Madrido „Real“ komandos marškinėlius vilkėjusia Lietuvos krepšinio legenda. A.Sabonis Ispanijai, kaip ir pati Ispanija A.Saboniui, nėra svetima – joje legendinis Sabas žaidė šešerius metus (1989–1995).
Netoli man širdį paglosčiusio plakato buvo ir kitas stendas, kuriame spindėjo 1992-ųjų Barselonos olimpiadoje savo mitą sukūrusi JAV „Svajonių komanda“ bei per anksti šį nuodėmingą pasaulį palikęs kroatas Draženas Petrovičius.
Tai buvo paskutinės „Krepšinio Mocarto“ olimpinės žaidynės jo tragiškai pasibaigusioje karjeroje.
Beje, trečiadienį prieš Kauno „Žalgirį“ Eurolygos atkrintamosiose varžybose stosiantis Šarūnas Jasikevičius taip pat yra „atidavęs duoklę“ 1993 metais žuvusiam D.Petrovičiui – kroato talento sužavėtas Šaras rungtyniaudamas „Inidana Pacers“ klube trečiąjį savo marškinėlių numerį pasirinko būtent ne kartą „Žalgirį“ sovietmečiu skausminusio talento garbei.
Gerai, galbūt per daug nutolau nuo olimpinio muziejaus, bet nesinori visko išpasakoti. Jei lankysitės Barselonoje, atvykite, bilietas kainuoja vos kiek daugiau nei penkis eurus, o pamatyti tikrai yra ką.
Nesu Andrius Užkalnis, bet keturios žąsys iš penkių (čia daug, jeigu ką).
