Iš sporto metraščių: kaip prieš 38 metus „Žalgiris“ ir „Barcelona“ kovojo dėl Europos taurės

Šiais laikais Kauno „Žalgiris“ ir „Barcelona“, šiuolaikinės Eurolygos steigėjai, krepšinio arenose susitinka nuolat. Per Eurolygos reguliariojo sezono varžybas „Žalgiris“ kasmet aplanko Katalonijos sostinę, o „Barcelona“ taip pat kiekvienais metais atvyksta į Nemuno salą.

Prieš keturis dešimtmečius Europos klubų varžybų struktūra dar nebuvo taip išvystyta ir tarptautinių rungtynių būdavo gerokai mažiau. O „Žalgiriui“ tais laikais dar ir buvo sudėtinga iškovoti europinį kelialapį žaidžiant stipriose SSRS pirmenybėse.

„Žalių-baltų“ ir „mėlynų-granatinių“ keliai pirmą kartą susikirto tik 1985 metais, tačiau prieš 38 metus vykusios rungtynės abiejų klubų metraščiuose užima ypatingą vietą. Lietuvos ir Katalonijos krepšinio lyderiai akis į akį kovojo dėl antrojo pagal svarbą žemyno prizo – Europos taurių laimėtojų taurės. Niekieno aikštėje Grenoblyje vykusias rungtynes rezultatu 77:73 laimėjo „Barcelona“.

„Barcelona“, kuri iki tol vos tris kartus buvo tapusi Ispanijos čempione, iškovojo pirmąjį tarptautinį trofėjų, o „Žalgiris“ pirmą kartą žaidė Europos turnyro finale.

Kaip tik tuo metu, kai šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo surengtas pirmasis Europos čempionų taurės turnyras (jis vyko 1957–1958 m. sezone), Lietuvos krepšinyje prasidėjo nuopuolio laikotarpis. 1955 metais „Žalgiris“ dar iškovojo SSRS pirmenybių bronzos medalius, bet po to atėjo ilgi sunkmečio sezonai ir kitų apdovanojimų žalgiriečiai turėjo laukti net iki 1971 metų.

Kadangi rezultatai nebuvo pakankamai geri, nebuvo ir galimybės išmėginti jėgas oficialiuose Europos turnyruose. Į juos iki 1966 metų patekdavo tik šalių čempionai, vėliau, pradėjus rengti Europos taurių laimėtojų turnyrą – čempionai ir nacionalinės taurės laimėtojai arba vicečempionai. SSRS nebuvo rengiamas taurės turnyras, todėl dėl Taurių laimėtojų taurės varžydavosi vicečempionai.

Sovietų Sąjungos komandoms išvykti į Europą buvo dar sudėtingiau, nes sporto vadovai buvo įsitikinę, kad Europos turnyrai trukdo rinktinei. Dėl to priešolimpiniais sezonais, kartais ir sezoną prieš pasaulio pirmenybes, SSRS klubų Europos krepšinio turnyruose visai neregistruodavo.

„Žalgiris“ langą į Europą prakirto tik 1980 metais. Tų metų pavasarį Kauno komanda tapo SSRS vicečempione ir gavo teisę žaisti 1980–1981 metų Taurių laimėtojų taurės turnyre.

Kauniečiai atrankos etape be vargo sutriuškino „Sandvika“ (Norvegija) krepšininkus, bet ketvirtfinalio grupėje per šešerias rungtynes iškovojo tik vieną pergalę ir į pusfinalį nepateko.

Grupės varžybose „Žalgiris“ sykį nugalėjo Le Mano „Moderne“ ekipą, bet po du kartus pralaimėjo Zagrebo „Cibona“ ir „Cantu“ klubams.

Tuo metu tik vienas „Žalgirio“ krepšininkas – SSRS rinktinės puolėjas Sergejus Jovaiša – turėjo nemažai tarptautinės patirties. Jis ir buvo rezultatyviausias Kauno komandos žaidėjas Europos turnyre (113 taškų per 7 rungtynes). Kiti kauniečiai – Liudas Žukaitis (88 tšk.), Vitoldas Masalskis (79), Darius Laskys (75), Raimundas Čivilis (73), Valdemaras Chomičius (68), Gintaras Krapikas (63) – tarptautinių mačų parako buvo uostę labai nedaug.

Antrojo žygio į Europą reikėjo laukti iki 1984 metų rudens. Nors 1983 metais „Žalgiris“, kuriame tuo metu jau žaidė Arvydas Sabonis, vėl tapo SSRS vicečempionu, 1983–1984 metų sezone į tarptautinį turnyrą nebuvo išleistas dėl aukščiau minėtos „olimpinės“ priežasties.

Likimo ironija, SSRS sportininkai olimpinėms žaidynėms rengėsi tuščiai. 1984 metų pavasarį SSRS sporto vadovybė paskelbė, kad Los Andželo žaidynėse nedalyvaus.

Ypač kurioziškoje padėtyje atsidūrė krepšininkai. Naujiena apie Los Andželo žaidynių boikotą buvo paskelbta kaip tik tuo metu, kai Prancūzijoje vyko krepšinio olimpinės atrankos turnyras. Nors jame žaidė ir SSRS rinktinė, sovietų žiniasklaida liovėsi rašyti, jog vyksta olimpinės atrankos turnyras, ir jį vadino tiesiog „stambiu tarptautiniu turnyru“.

„Stambiame tarptautiniame turnyre“ SSRS rinktinės aprangą vilkėjo keturi žalgiriečiai: A.Sabonis, Sergejus Jovaiša, Valdemaras Chomičius ir Rimas Kurtinaitis. Aleksandro Gomelskio treniruojama komanda laimėjo visas devynerias rungtynes, bet olimpinį kelialapį atidavė ketvirtąją vietą užėmusiai Vokietijos rinktinei.

Tuo, kad Los Andželo žaidynių krepšinio turnyre nežaidė viena iš pagrindinių favoričių SSRS rinktinė, geriausiai pasinaudojo Ispanijos krepšininkai. Jie pusfinalyje sensacingai nugalėjo Jugoslavijos rinktinę ir iškovojo sidabro medalius – pirmuosius istorijoje olimpinius apdovanojimus.

Prie istorinio Ispanijos krepšinio laimėjimo daug prisidėjo ir „Barcelona“ žaidėjai. Iš Los Andželo sidabro medalius parsivežė trys „mėlyni-granatiniai: aragonietis Juanas Antonio San Epifanio, katalonas Ignacio Solozabalis ir Ispanijos pasą gavęs išeivis iš Argentinos Juanas Domingo de la Cruzas.

Ispanijos rinktinėje buvo įsitvirtinęs dar vienas „Barcelona“ žaidėjas – iš Dominikonų Respublikos kilęs Candido Sibilio. Tačiau jis dėl asmeninių priežasčių atsisakė vykti į Los Andželą.

Ispanijos rinktinei šis praradimas buvo milžiniškas, nes per 1983 metų Europos pirmenybes, kurių pusfinalyje ispanai ne mažiau sensacingai palaužė SSRS rinktinę ir iškovojo sidabro medalius, J.A.San Epifanio ir C.Sibilio buvo rezultatyviausi komandos žaidėjai.

Poolimpinį 1984–1985 metų sezoną jokių kliūčių nebeliko. „Žalgiris“ tų metų pavasarį antrą kartą iš eilės tapo SSRS vicečempionu ir vėl iškovojo teisę žaisti Europos taurių laimėtojų taurės turnyre. Skirtingai nei prieš metus, Kauno komandai niekas nesutrukdė šia teise pasinaudoti.

„Žalgiris“ per trejus metus, praėjusius nuo pirmojo tarptautinio sezono, pasikeitė. Keli veteranai – Liudas Žukaitis, Algirdas Linkevičius, Darius Laskys – atsisveikino su stipriausia Lietuvos komanda, tačiau subrendo jaunesnės kartos krepšininkai. O svarbiausia – joje jau spindėjo Arvydas Sabonis, kuriam 1984–1985 metų sezono viduryje sukako 20 metų.

Sergejui Jovaišai tuo metu buvo 30 metų, Valdemarui Chomičiui – 25-eri, Rimui Kurtinaičiui – 24-eri, Raimundui Čiviliui – 25-eri (visų žaidėjų amžius – 1985 metų pradžioje). Šie krepšininkai sudarė pagrindinį penketą, juos dažniausiai keisdavo 23-ejų Gintaras Krapikas ir 22-ejų Algirdas Brazys. Kitus žaidėjus – veteranus Vitoldą Masalskį ir Mindaugą Arlauską, jaunosios kartos talentus Mindaugą Lekarauską, Virginijų Jankauską ir Raimundą Valikonį – treneris Vladas Garastas į aikštę paprastai leisdavo tik tada, kai skirtumas būdavo didelis arba lyderiams prisirinkus pražangų.

Taurių laimėtojų taurės atrankos etape Kauno krepšininkai lengvai nupūtė Pleveno „Spartak“ komandą, po to jie laimėjo visas šešerias ketvirtfinalio grupės rungtynes. „Žalgiris“ po du kartus nugalėjo Salonikų PAOK, Saragosos CAI ir Vienos „Landis&Gyr“ klubus.

Pusfinalyje teko pasijaudinti. „Žalgiris“ pirmosiose rungtynėse namie nugalėjo Vilerbano ASVEL ekipą 84:78. Persvara prieš kelionę į Prancūziją buvo trapi, o atsakomųjų rungtynių antrajame kėlinyje (tuo metu buvo žaidžiami du kėliniai po 20 min.) ASVEL įgijo dviženklį pranašumą 65:52.

„Žalgiris“ prisivijo, bet paskutinė rungtynių minutė buvo labai karšta. Penkių taškų skirtumu pirmavę Vilerbano krepšininkai perėmė kamuolį ir dukart metė į krepšį. Kauniečių laimei rezultatas nepasikeitė – ASVEL laimėjo tik 93:88, o šis rezultatas reiškė, kad „Žalgiris“ dar sykį grįš į Prancūziją ir 1985 metų kovo 19 dieną žais Europos taurių laimėtojų taurės rungtynes su „Barcelona“.

„Barcelona“ krepšinio aukso laikai tuo metu dar nebuvo prasidėję. Galima sakyti, kad „mėlyni-granatiniai“ tuo metu išgyveno sidabrinį laikotarpį. Kita vertus, Katalonijos komanda jau stovėjo prie didelių pergalių slenksčio.

Iki 1985 metų pavasario „Barcelona“ buvo vos triskart tapusi Ispanijos čempione (palyginti, Madrido „Real“ jau buvo iškovojęs 23 šalies čempiono titulus) ir nebuvo laimėjusi nė vieno tarptautinio prizo.

Generolo Franco valdymo metais Madrido „Real“ ir „Barcelona“ konkurencijos sąlygos apskritai buvo nelygios, o Barselonos klubo vadovai krepšinį kelis dešimtmečius vertino nelabai rimtai.

Nors 1957 metais „Barcelona“ dalyvavo pirmosiose Ispanijos pirmenybėse, o 1959 metais netgi tapo šalies čempione, paskui „mėlynų-granatinių“ požiūris į krepšinį buvo gana atsainus.

Septintojo dešimtmečio pradžioje „Barcelona“ net buvo uždariusi krepšinio padalinį. Tiesa, klubo vadovybė, spaudžiama sirgalių, greitai persigalvojo, bet atkurta krepšinio komanda visą septintąjį dešimtmetį tenkinosi kukliomis vietomis Ispanijos pirmenybių lentelės antroje pusėje.

Požiūris pasikeitė tik aštuntajame dešimtmetyje. „Barcelona“ pradėjo kviesti pajėgius JAV krepšininkus, sustiprino gretas žaidėjais iš Lotynų Amerikos, susitarė su buvusiu Jugoslavijos rinktinės treneriu Ranko Žeravica ir krepšinio aikštėse tapo pavojingiausia „Real“ klubo varžove. Vis dėlto visą aštuntąjį dešimtmetį „Barça“ geriausiu atveju rinko antrąsias vietas.

Ilgai laukta diena, kai Katalonijos pasididžiavimas nukarūnavo „karališkąjį“ klubą atėjo tik 1981-aisiais. Tų metų pavasarį „Barcelona“ po 22 metų pertraukos tapo Ispanijos čempione. 1983 metais „Barça“ trečiąjį kartą pasipuošė Ispanijos pirmenybių auksu, bet kitą sezoną titulą prarado.

1984 metų pavasarį Ispanijos čempionai pasikeitė skandalingomis aplinkybėmis. Per antrąsias finalo rungtynes, kurias Barselonos krepšininkai Madride po pratęsimo laimėjo 81:79, kilo didelės muštynės. Jas pradėjo „Barcelona“ amerikietis Mike‘as Davisas ir „Real“ žaidėjas Juanas Manuelis Lopezas Iturriaga, bet po kelių akimirkų kumščiais mosavo ir keli kiti krepšininkai.

Ispanijos krepšinio federacija tą patį vakarą paskelbė, kad pašalino M.Davisą šešerioms rungtynėms, bet J.M.Lopezas Itturiaga neturėjo praleisti nė vieno mačo. Šis sprendimas papiktino „Barcelona“ vadovus ir jie atsisakė žaisti lemiamas trečiąsias finalo rungtynes, kurios turėjo vykti kitą vakarą Madride.

„Real“ buvo paskelbtas Ispanijos čempionu ir iškovojo kelialapį į Čempionų taurės turnyrą, o „Barcelona“ kitą sezoną turėjo žaisti Taurių laimėtojų taurės turnyre, kuriame ir sutiko SSRS vicečempioną „Žalgirį“.

Mušeika M.Davisas liko „Barcelona“ komandoje. Prie jo prisidėjo kitas amerikietis Otisas Howardas. Šiedu krepšininkai, anksčiau žaidė po kelerias rungtynes NBA pirmenybėse, 1984–1985 metų sezone buvo vieni iš daugiausiai uždirbančių Ispanijos lygos žaidėjų. Katalonijos klubas O.Howardui mokėjo 90 tūkst. dolerių, M.Davisui – 85 tūkst. dolerių.

Tą sezoną daugiau uždirbo tik „Real“ puolėjas Brianas Jacksonas. Jam „Real“ klubas mokėjo 100 tūkst. dolerių.

Kartu su dviem amerikiečiais „mėlynų-granatinių“ pagrindiniame penkete žaidė Ispanijos rinktinės krepšininkai Juanas Antonio San Epifanio, Candido Sibilio ir Ignacio Solozabalis, jiems talkindavo Juanas Domingo de la Cruzas, bet „Barcelona“ suolas, kaip ir „Žalgirio“, buvo silpnas.

Barselonos komandai tą sezoną toli gražu ne viskas klostėsi taip, kaip norėjo jos gerbėjai. Ypač sunkus buvo 1985 metų sausio mėnuo, kuomet „Barça“ per porą savaičių pralaimėjo Taurių laimėtojų taurės rungtynes Vilerbano ASVEL komandai, „El Clasico“ mūšyje nusileido Madrido „Real“ krepšininkams ir po kelių dienų neįtikėtinu 36 taškų skirtumu pralaimėjo Badalonos „Circulo Catolico“ ekipai 75:111.

Triuškinamas pralaimėjimas nebuvo labai didelė staigmena. Niekam nebuvo paslaptis, kad keli pagrindiniai krepšininkai prastai sutarė su treneriu Antonio Serra, todėl žaidėjai, matyt, paaukojo rungtynes, kad atsikratytų trenerio.

Taip ir atsitiko. Po kelių dienų „Barcelona“ atleido A.Serrą, kuriam vadovaujant komanda tapo 1981 ir 1983 metų Ispanijos čempione, ir į jo vietą paskyrė neseniai žaidėjo karjerą baigusį 33 metų Manolo Floresą. M.Floresas beveik neturėjo trenerio patirties – jis iki tol tik kelis mėnesius buvo A.Serros padėjėjas.

Jei „Barcelona“ bandė atsigauti po žiemos sukrėtimų, tai „Žalgiris“ į Grenoblį keliavo pakilios nuotaikos. 1985 metų kovo 10 dieną Kauno komanda SSRS pirmenybių finalo serijoje antrą kartą nugalėjo Maskvos CSKA klubą ir po 34 metų pertraukos iškovojo aukso medalius.

Tą sezoną „Žalgirio“ krepšininkams SSRS pirmenybėse išvengti pralaimėjimų nepavyko. „Žali-balti“ laimėjo 29 iš 31 rungtynių. Tačiau visą Lietuvą labiausiai džiugino tai, kad kauniečiai per penkerias rungtynes nė karto nenusileido CSKA komandai. Dvi nesėkmės buvo patirtos žaidžiant su Rygos VEF ir Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) „Spartak“.

Finalo serijoje su čempiono vardą gynusiu CSKA klubu kauniečiai vos ne idealiai žaidė pirmąsias rungtynes Maskvoje, kur nugalėjo 86:71 (51:36). Kaune buvo sunkiau, bet ir sporto halėje buvo pasiekta pergalė po pratęsimo 77:75 (34:38, 69:69).

Antrųjų rungtynių didvyriu tapo S.Jovaiša. Jis baudos metimais pelnė paskutiniuosius antrojo kėlinio taškus (tiesa, tuo metu dar buvo likę žaisti daugiau nei dvi minutes, per kurias į krepšį nepataikė nė viena komanda), o pratęsimo paskutinę minutę įmetė auksinį tritaškį.

„Žalgiris“ – nauja sovietų alternatyva Europoje“, – taip prieš finalo rungtynes Kauno komandą pristatė Katalonijos sporto dienraštis „El Mundo Deportivo“. Šis leidinys „Žalgiriui“ skyrė kelis puslapius, kuriuose papasakojo Kauno klubo istoriją, išsamiai pristatė krepšininkus ir trenerį V.Garastą.

Deja, „Žalgirio“ padangę aptemdė vienas tamsus debesėlis. Per antrąsias SSRS pirmenybių finalo rungtynes susižeidė S.Jovaiša. Labiausiai patyręs žaidėjas kartu su komandos draugais keliavo į Grenoblį. Treneris V.Garastas netgi įtraukė jį į rungtynių paraišką, bet gerai žinojo, kad 30-metis puolėjas eiti į aikštę negalės. Tai tebuvo varžovams skirtas klaidinantis manevras.

Europos taurių laimėtojų taurės finalo rungtynės 1985 metų kovo 19 dieną vyko Grenoblio sporto rūmuose. Nors komandos susitiko niekieno aikštėje, Barselonos krepšininkai galėjo jaustis kaip namie. Šešių ar septynių valandų kelionė iš Katalonijos sostinės į Prancūzijos Alpių žiemos kurortą keliems tūkstančiams „mėlynų-granatinių“ aistruolių nesudarė didelių sunkumų.

„Žalgirio“ starto penkete Sergejų Jovaišą pakeitė jaunasis Algirdas Brazys. Rungtynių pradžioje netgi atrodė, kad A.Braziui pavyks užpildyti spragą – 22 metų gynėjas žaidė aktyviai, pelnė taškus. Kita vertus, vien tai, kad taškus rinko atsitiktinai į starto penketą patekęs krepšininkas, nebuvo geras ženklas. Lyderiai rungtynes pradėjo vangiai: Valdemaras Chomičius pirmajame kėlinyje kelis kartus prarado kamuolį, Rimas Kurtinaitis nepataikė keturių baudos metimų, Raimundas Čivilis neįmetė iš mėgstamų vietų.

R.Čivilis dažnai likdavo nedengiamas, nes „Barcelona“ nusprendė rizikuoti. Prie Arvydo Sabonio prilipo du varžovai, todėl kitas „Žalgirio“ aukštaūgis buvo laisvesnis.

Kauniečiams tuo pasinaudoti nepavyko. Pirmajam kėliniui nė neįpusėjus „Barça“ pradėjo tolti. 6-ąją minutę rezultatas dar buvo lygus 10:10, bet po kelių minučių Katalonijos komanda pirmavo 21:12, pirmąjį kėlinį laimėjo 51:35. „Mėlyniems-granatiniams“ pirmajame kėlinyje beveik pusę taškų – 25 iš 51 – pelnė 200 cm ūgio Candido Sibilio.

Nuotaika pabjuro, bet „Žalgiris“ rankų nenuleido. Komandoms grįžus į aikštę intrigą sugrąžino tritaškių benefisą surengęs R.Kurtinaitis. Varžovai nerado jam jokių priešnuodžių ir žalgiriečiai greitai sumažino skirtumą. Jau 31-ąją minutę Kauno komandai tetrūko dviejų taškų – rezultatas buvo 61:63.

Vis dėlto sugrąžinti pusiausvyrą kauniečiai nesugebėjo. Paskutinę galimybę likus žaisti apie 10 sekundžių turėjo R.Kurtinaitis. Jis, „Žalgiriui“ atsiliekant 73:75, kairiuoju kraštu prasiveržė palei galinę liniją ir metė iš maždaug dviejų metrų atstumo. Nors „Žalgirio“ gynėjas tą vakarą pataikė kelis sudėtingesnius metimus ir pelnė 36 taškus, paskutinis metimas tikslo nepasiekė.

Po kelių akimirkų Juanas Domingo de la Cruzas dėjimu į „Žalgirio“ krepšį padėjo paskutinį tašką, švieslentėje įsižiebė galutinis rezultatas 77:73 ir į aikštę plūstelėjo „mėlynus-granatinius“ į Grenoblį atlydėjusių sirgalių minia.

„Mums nepavyko iškovoti Europos šalių taurės dėl keturių pagrindinių priežasčių: 1. Komandai ypač trūko traumuoto S.Jovaišos, 2. Beveik nieko nežinojom apie „Barcelonos FC“ žaidimą, tuo tarpu varžovai turėjo „Žalgirio“ – „Saragosos KAI“ rungtynių įrašą, 3. Per trumpa buvo pertrauka tarp Sovietų Sąjungos pirmenybių superfinalo ir Europos taurės lemiamų rungtynių, 4. Ne visi krepšininkai Grenoblyje žaidė pagal savo galimybes.

Žinoma, tos priežastys viena kitą sąlygoja. Jei turėtume daugiau laiko pasirengti Europos taurės finalui, visi sužaistų geriau. Geriau krepšininkai rungtyniautų ir tada, jei varžovai apie mus taip pat nieko nežinotų. Juk antrą kėlinį, kai pamatėm, ką jie sugeba, žaidėm daug geriau...“

Taip apie pirmąjį Kauno „Žalgirio“ finalą Europos turnyruose pasakojo Vladas Garastas, kurio prisiminimus 1997 metais išleistoje knygoje užrašė sporto žurnalistė Marytė Marcinkevičiūtė.