Sportininkų namuose – unikumas
Lietuvos rinktinė, sustiprinta, aukštaūgio žaidžiančio trenerio, komandos kapitono, Berlyno olimpinių žaidynių nugalėtojo Prano Lubino ir kitų iš krepšinio tėvynės JAV atvykusių tautiečių, 1939 metais pašokdino į orą naujutėlėje Kauno sporto halėje susirinkusius žiūrovus – paskutinėmis minutėmis palaužė stiprią Latvijos rinktinę ir iškovojo Europos krepšinio čempionų medalius.
V.Ališausko rinkinio puošmena – lietuviams itin reikšmingo krepšinio turnyro ženkliukas, menantis šlovingą pergalę.
Kolekcininkas nežino, kiek jų nukaldinta Prancūzijoje pagal specialų užsakymą, tiražas tais laikais veikiausiai nebuvo didelis.
Dabar tai antikvarinė vertybė – šiaulietis neabejoja, kad tokių, kalyklos firminiu spaudu ir numeriais pažymėtų ženkliukų nedaug beliko.
Lietuvai istorinio Europos krepinio čempionato relikviją ir dar 1600 šiai sporto šakai skirtų ženkliukų V.Ališauskas šiuo metu eksponuoja Klaipėdos sportininkų namuose-muziejuje.
Paroda „Tas oranžinis krepšinio kamuolys“ skirta Lietuvos krepšinio šimtmečiui, traukia įvairaus amžiaus lankytojus, unikalų kolekcininko rinkinį smalsiai apžiūrinėja uostamiesčio sporto mokyklų auklėtiniai, moksleiviai.
„Kol kas įgyvendinta tik dalis mano svajonės – įsigijau mažesnį 1939 metų Europos krepšinio turnyro ženkliuką, o buvo nukaldintas dar ir kitas, didesnis. Ieškojau jo septynerius metus. Buvau atradęs viename užsienio aukcione, bet greitai dingo – nežinomas asmuo jį nupirko už 800 eurų“.
Ženkliukais nusagstė paklodę
Nors V.Ališausko krepšinio ženkliukų rinkinys jau peržengė 3000 egzempliorių ribą, kolekcininkas prisipažino, nusiraminsiąs ir jausis visiškai laimingas tik tuomet, kai į jo rankas pateks išsvajotasis, didesnio formato tarpukariu Kaune vykusio vyrų krepšinio čempionato ženkliukas.
Buvusios valstybinės konservatorijos Klaipėdos menų fakultetų absolventas V.Ališauskas yra profesionalus muzikantas – studijavo orkestrinį dirigavimą, įvaldęs klarnetą jau daug metų ir kitus mokina groti šiuo instrumentu. Jis dar ir pedagogas – vadovauja Šiaulių 1-ąjai muzikos mokyklai.
Be to, V.Ališauskas kartu su žmona Šiauliuose įkūrė visoje Lietuvoje žinomą ir pripažintą kultūros bei meno instituciją „Laiptų galeriją“, kurioje nuolat šurmuliuoja lankytojai, vyksta prestižinės dailės parodos. Derinti pomėgius ir darbą nėra lengva, bet Vygintas regis, susitvarko, visur spėja.
„Nuo vaikystės buvau smalsus, viskuo domėjausi – pirmąjį savo rinkinį sukaupiau su tėvais važinėdamas po Sovietų Sąjungą. Namuose prie sienos pritvirtintoje paklodėje segdavausi aplankytuose miestuose įgytus ženkliukus“, – pradžių pradžią prisiminė kolekcininkas.
Rūpėjo tik pliušiniai meškiai
Aistra krepšiniui jį užvaldė po Miuncheno olimpinių žaidynių (1972). Sovietų Sąjungos krepšinio rinktinėje tada žaidęs vienintelis lietuvis Modestas Paulauskas iškovojo aukso medalį ir sukėlė didžiulę susidomėjimo šia sporto šaka bangą.
Po septynerių metų, kai Vilniuje vyko SSRS Tautų spartakiada, Sporto rūmuose surengtą krepšinio turnyrą jau akylai stebėjo ir šiaulietis.
„Žiūrovai galėjo prieiti prie garsių krepšininkų, keistis suvenyrais. Paskui Vilniuje surengtame kosmonauto Jurijaus Gagarino taurės turnyre žaidė Meksikos, Kubos komandos, tais laikais į Lietuvą buvo atvykusi ir JAV rinktinė – prrmosios krepšinio kregždės iš užsienio šalių.
Jokios įtampos nejautėme – apie Maskvos olimpinių žaidynių boikotą niekas dar negalvojo“, – pasakojo Lietuvos olimpinės kolekcininkų asociacijos narys V.Ališauskas.
Jam įsirėžė į atmintį ir pirmoji JAV moterų krepšininkių viešnagė Lietuvoje – amerikietės aistruoliams dosniai dalijo autografus su širdelėmis, už Maksvos žaidynių simbolį pliušinį meškį ženkliukus žerdavo saujomis. Taip elgėsi ir Vilniuje vykusio pasaulio moterų krepšinio čempionato grupės turnyro (1986) dalyvės.
Bendraudamas su Lietuvos, Rusijos, kitų šalių krepšinio žvaigždėmis V.Ališauskas nesidrovėdavo juos užkalbinti, susirinko pirmuosius autografus – dažniausiai ant varžybų programėlių, bilietų, kitokių spaudinių.
Namuose vis gausėjo ženkliukų, laikraščių ir žurnalų iškarpų, visokiausių su krepšinio pasauliu vienaip ar kitaip susietų daiktų. Sporto atributika tais laikais nebuvo gausi.
Krepšinio bendruomenė narys
Nauji vėjai į kolekcininko bures padvelkė po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę: Kauno „Žalgirio“, kitų miestų komandos praėjo dalyvauti tarptautiniuose krepšinio turnyruose, o nacionalinė rinktinė – Senojo žemyno, pasaulio čempionatuose, nuraškė tris bronzos medalius olimpinėse žaidynėse.
V.Ališauskas renka ne tik Europos turnyruose žaidžiančių Lietuvos, bet ir kitų šalių klubinių krepšinio komandų ženkliukus, kitokią atributiką.
Kinta rėmėjams, keičiasi komandų vardai – pagal juos galima atsekti klubų istoriją, trenerius, žaidėjus. Dalį rinkinio sudaro ženkliukai su įvairių pasaulio šalių krepšinio federacijų, net šiaurės Korėjos simbolika.
Šiaulietis– dažnas svečias krepšinio arenose vykstančių Lietuvos ir Europos turnyrų rungtynėse, tad daugelis žaidėjų ir trenerių jį kuo puikiausiai pažįsta.
Žinodami apie kolekcininko aistrą oranžiniam kamuoliui krepšininkai jam mielai dovanoja jam ne tik savo klubų ženkliukus, gaireles, bet ir kitus firmine simbolika pažymėtus suvenyrus.
„Bendraujame geranoriškai – sportininkams aš esu tos pačios krepšinio šeimos narys, jų istorijos saugotojas.
Didesnę dalį mano rinkinio sudaro ne pirkti, o žmonių, vienaip ar kitaip susietų su krepšiniu, padovanoti daiktai. Tų, kurie mane geriau pažįsta, žino apie mano pomėgius“, – tvirtino mažiausiai tris kartus per savaitę krepšinio arenose pasirodantis V.Ališauskas.
Sporto relikvijas – į šiukšlyną
Kai kurios dovanos kolekcininką verčia rimtai susimąstyti. Vienas vilnietis jam perdavė fotografijų negatyvus su istorine Kauno „Žalgirio“ pergale Argentinoje, tarpkontinentinės Villiamo Joneso taurės varžybose (1986) – kauniečiai tąkart tapo pasaulio klubinių komandų čempionais. Jie atrasti šiukšlių konteineryje.
Ten pat atsidūrė ir senos kasetės su vaizdajuostėmis, kuriose užfiksuotos prieš pat Seulo olimpines žaidynes (1988) jauno SSRS rinktinės lyderio Arvydo Sabonio traumos (trūko Achilo sausgyslė) gydymo procedūros.
Ši nelaimė sukrėtė ne tik Lietuvos sporto aistruolius – pašokdino Maskvos CSKA ir sovietinės krepšinio rinktinės trenerį Aleksandrą Gomelskį, Kremliaus funkcionierius.
„Gerai, kad žmonės pastebėjo į šiukšlyną išmestas kasetes, perdavė man – pavyko išgelbėti dalį lietuvių „nacionaline religija“ vadinamo krepšinio istorijos“, – džiaugėsi tokia sėkme ir tuo pat metu liūdėjo, kad vertybės vos nenukeliavo į sąvartyną, dar ir dokumentinę medžiagą, fotografijas su ryškiausių Lietuvos, pasaulio krepšinio žvaigždžių autografais kolekcionuojantis šiaulietis.
V.Ališauskui dizaino požiūriu patys gražiausi yra NBA krepšinio klubų ženkliukai: „Jų yra gausybė, amerikiečiai suvenyrus gamina ir platina tokiais tiražais, kad jų su kaupu užtektų visiems milžiniškose krepšinio arenose susirenkantiems sporto aistruoliams.
Dailūs Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, Graikijos, Slovėnijos, Vokietijos, kitų krepšinio šalių ženkliukai.
Didesnę šiauliečio rinkinio dalį sudaro autografai – jau surinkta apie 7000 Lietuvos ir užsieno krepšininkų parašų.V.Ališauskas jų neprašo, kaip būdavo anksčiau, pasirašinėti, kur papuola, ant varžybų programėlių, bukletų. Nugulę į specialiai sumaketuotus vienodo formatų popieriaus lakštus ištisų komandų autografai segami į aplankus ir saugomi namuose.
Kolekcininkas pamečiui renka visų Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), tarptautiniuose turnyruose, Europos pasaulio čempionatų atrankos varžybose dalyvaujančių komandų narių parašus. Jų sudėtys nėra stabilios, todėl Vygintas dažniausiai autografus pradeda medžioti įpusėjus krepšinio sezonui.
Žalgirietis pagailėjo autografo
„Patogiau prašyti autografų prieš ar po treniruočių, kai sportininkų dar neslegia įtampa. Daugelis mielai pasirašo. Užsieniečiai, net garsiausios žvaigždės neretai padėkoja – mano, kad šitaip jiems ir komandoms išreiškiama pagarba“, – autografų medžioklės taktiką atskleidė V.Ališauskas.
Tiesa, pasitaikė ir aikštingų krepšininkų, kurie stebėjosi, net pyko, nesuprasdami, kodėl Vygintas ne pirmą kartą prašo jų pasirašyti. Kai kurie kolekcininkui net rėžė į akis: – kam tau reikia tiek daug autografų, ką su jais darai, gal kitiems, kurie tingi prie mūsų prieiti ir paprašyti, pardavinėji?“
Vienas niurgzlys, pasak V.Ališausko, atlyžo po to, kai išvydo aplanką su iš jo ir buvusių komandos draugų prieš dešimtmetį gautais autografais: „Šie į Lietuvos rinktinę pakviesti krepšininkai tada puikiai pasirodė Europos jaunimo čempionate. Pagaliau ir jis suprato, kodėl kolekcininkai renka, datuoja, kitaip klasifikuoja visų krepšinio komandos narių parašus“.
Tik vienas krepšininkas žalgirietis Raimundas Valikonis atgręžė nugarą Vygintui: „Kiek kartų jo prašiau autografo, kategoriškai atsisakydavo. Gal todėl, kad atvykdavau į rungtynes, kuriose jam nelabai sekdavosi – greitai prisirinkdavo baudų, kiek meta, kamuolis vis išsuka iš lanko“.
Garsenybių parašus galima suklastoti, o paskui siūlyti kitiems, siekiant kažkokios įsivaizduojamos naudos. V.Ališauskas tik pats renka autografus – jokių tarpininkų nereikia. Jis negirdėjo, kad kolekcininkai bandytų užsidirbti pardavinėdamas lakštus su falsifikuotais sportininkų parašais.
Rinkoje plinta padirbiniai
„Kai kurie nesąžiningi autografų rinkėjai galbūt ir puoselėja naivią viltį iš klastočių susikrauti kapitalą, tačiau parašo autentiškumas nesunkiai nustatomas – aukcionuose grafologai viską kruopščiai patikrina. Tokie klastūnai neverti kolekcininko vardo“, – įsitikinęs Vygintas.
Kur kas daugiau rūpesčių jam kelia kitokie sporto klubų simboliais išmarginti padirbiniai. Niekam ne paslaptis, kad falsifikuoti ženkliukai masiškai štampuojami Kinijoje, Ukrainoje, kitose trečiosiose šalyse. Tiražuojami ir Lietuvoje, kartai atrodo netgi geriau, nei originalūs gaminiai.
„Tai intelektinė vagystė, nusikaltimas – teisė naudotis prekiniais ženklais, logotipais priklauso tik sporto klubams, federacijoms, visuomeninėms organizacijoms ir niekam kitam. Atėnų žaidynėse kilo nemenkas triukšmas, kai ten įkliuvo lietuviai, prekiavę ženkliukais su padirbtais žiedais – Tarptautinio olimpinio komiteto simbolika“, – nemalonią istoriją prisiminė V. Ališauskas.
Vyginto bute jau ankšta – krepšinio atributiką jis saugo spintose, stalčiuose, dažniau eksponuojamiems ženkliukams pats sukonstravo specialius kilnojamus stendus. Juos patogu pergabenti į kitas vietas, kuriose rengiamos parodos
Šiaulietis eksponatų neaprašinėja, bet net pažadintas ir miegų pasakytų, kur ir kaip gavo olimpiečių Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Valdemaro Chomičiaus, Rimo Kurtinaičio, buvusio FIBA genaralinio sekretoriasu Bronislavo Stankovičias, NBA komisaro Davidoo Sterno, Latvijos krepšinio žvaigždės „New York Knicks“ žaidėjo Kristapo Porzingio autografą.
Malonūs jausmai ir atgaiva
Per daugiau kaip 40 metų sukaupęs, ko gero, rekordinį krepšininkų autografų skaičių Vygintas nemano esąs ir didžiausio krepšinio ženkliukų rinkinio Lietuvoje savininkas. Pasak jo, šioje srityje sunku pralenkti kitą kolekcininką, vilnietis Valdą Gecevičių – žinomo krepšininko, dukart Eurolygos čempiono Martyno Gecevičiaus tėvą.
„Jam daugiau galimybių – gausinti rinkinį padeda daug šalių aplankęs sūnus. Valdas dirbo Lietuvos krepšinio federacijoje, treniravo Vilniaus „Kibirkšties“ moterų komandą, šalies vyrų golbolo rinktinę. Savo kolekcijai jis paskyrė pirmąjį gyvenamojo namo aukštą“, – kalbėjo V.Ališauskas.
Ne viską nulemia kiekybė – jeigu šiauliečiui pavyktų įsigyti ir kitą Kaune tarpukariu vykusio Europos vyrų krepšinio čempionato ženkliuką, dar gauti geriausiu visų laikų NBA ir pasaulio krepšininku tituluojamo Michaelio Jordano autografą, nieko daugiau jam ir nereikėtų.
V.Ališauskas, paklaustas, kaip meilę oranžiniam kamuoliui vertina jo žmona Janina, tik šypsojosi: „Ji sako, kad esu ligonis. Bet ar ne geriau, kai žmonės serga tokiomis, sielai atgaivą, malonias emocijas teikiančiomis ligomis, nei būna priklausomi nuo kitų pavojingesnių negalių?“.
Aistringo kolekcininko galvoje jau seniai krebžda dar viena mintis – išleisti katalogą su nuotraukomis ir aprašais, kuriome būtų parodyta bent dalis jo surinktų krepšinio ženkliukų ir autografų. Kas žino, gal kada nors išsipildys ir ši Vyginto svajonė.
