Tai buvo paskutinės M.Kalniečio rungtynės atstovaujant „Žalgiriui“. Tačiau pats 36-erių krepšininkas tikino, kad nori vis tiek dar pabūti prie ekipos.
„Rungtynės ir emocijos yra du skirtingi momentai, – paskutinėje savo spaudos konferencijoje kaip krepšininkas kalbėjo M.Kalnietis. – Emocijas per tas paskutines 24 valandas buvo sunku sutramdyti. Miegojau gerai, tačiau nuo pat ryto jaučiausi kaip nesavas.
Patirties baigti karjerą neturiu. Su emocijomis nelabai pavyko susitvarkyti – tai visokios istorijos prisiminė, tai įvykiai. Dėl rungtynių, tai nelabai ką pasakysiu – nesusikoncentravome. Kaip sakiau, negaliu normaliai pabaigti ir atsisveikinti – turiu su komanda prisicirkinti".
– Kuris sezonas „Žalgiryje“ jums buvo įsimintiniausias?, – buvo paklaustas M.Kalnietis.
– Nežinau. Yra tų įsimintinų sezonų gerąja prasme ir bloga... Bet jei reikėtų išsirinkti vieną, su nuotykiais ir istorijomis, tai būtent tas sezonas, kuriame Gintaras Krapikas sakė „penkios minutės iki katastrofos“.
Čia tas sezonas, kai „Žalgiris“ vos neiširo, bet kovojo su tik lietuviška chebra – tas sezonas buvo iš širdies, o ne dėl kažkokių materialinių dalykų.
– Ar Gerrardo Pique pavyzdys buvo jums svarbus? Jis taip pat atsižvelgė į klubo reikalus ir viduryje sezono pareiškė apie pasitraukimą, o ne laukė kontrakto pabaigos.
– Ne. Tai nesusiję. Aš pats pajaučiau... Aš noriu būti svarbus komandai, o dabar pajaučiau, kad net per treniruotes niekas nepajuto, kad manęs nėra.
Supratau, kad jei nesi reikalingas ekipai, kaip bebūtų skaudu, turi ją palikti ir taip duoti kažką gero klubui. Esu laimingas, kad kažkokiu tokiu būdu galėjau „Žalgiriui“ padėti.
– Šiandien arenoje verkė 10 tūkst. žmonių. Kaip pats jautėtės, kai sakėte paskutinę savo kalbą?
– Buvo sudėtingiausias dalykas, nes žinojau, kad reikės kažką pasakyti. Turbūt negalvojau, kad gausis, kaip gavosi ir išgirsiu tiek daug pagyrimų iš širdies, o ne iš reikalo.
– Virginijus Šeškus po mačo atskleidė, kad neišpildėte pažado – dar jaunystėje pasakėte, kad užbaigsite karjerą jo komandoje.
- – Pusiau išpildžiau. Ne pas jį užbaigiau, o prieš jį. Buvo tokia istorija. Senai. Tada pažadėjau, kad baigsiu pas Virginijų karjerą Prienuose. Bet ir jis neišpildė pažado – jis ne Prienuose dabar, o Jonavoje.
– Kaip dabar atrodys Manto Kalniečio rytojus?
– Rytojus atrodys labai gerai, nebus laiko daug galvoti. Su Pauliumi Jankūnu ir Gediminu Navicku turiu ryte vadybos paskaitą. Keliausime toliau gyvenimu.
– Kiek dar žadate būti šalia „Žalgirio“?
– Nenoriu užbėgti įvykiams už akių, nes su Pauliumi Motiejūnu ir Pauliumi Jankūnu kalbėjome apie sekančius žingsnius. Pirmiausia, buvo noras baigti tą krepšininko karjerą ir nesimėtyti.
Kaip ir minėjau, dalyvauju ir futbolo veikloje, susirinkimuose ir panašiai. Rytoj susėsime ir dėliosime gaires, kaip toliau atrodys mano gyvenimas.
Kadangi man tas „Žalgiris“ toks mielas, dar įsiprašiau, kad galėčiau sezone tiek pas juos kažkada pasirodyti, tiek pasportuoti šalia komandos, nuvažiuoti kartu į rungtynes. Tai, ką dariau šiemet - palaikyti ekipą nuo atsarginių suoliuko, paraginti atsisėdus šalia Pauliaus žaidėjus, kokį patarimą duoti.
Labai tikiuosi, kad tas sezonas baigsis gerai, bus gerų akimirkų, bus ką pašvęsti: tai irgi gerai moku, kai reikia.
– Paulius Jankūnas, baigęs karjerą, tikino, kad pasiilgs treniruočių, būvimo su ekipa rūbinėje. Ko labiausiai jūs pasiilgsite?
– Man norisi nepalikti tos rūbinės, tų žaidėjų, kaip Paulius minėjo. Labiausiai pasiilgstama tų bajerių rūbinėje, chebros.
- Kai pasipylė traumos ekipoje, nebuvo minčių atidėti atsisveikinimą su komanda?
– Ne, nebuvo. Esu toks žmogus. Kai pernai buvo priimtas sprendimas dėl pasitraukimo iš rinktinės, taip ir dabar tai nebuvo spontaniškas sprendimas.
Buvo analizuojama, žiūrima, kaip ir kas vyksta. Tikrai ramiai priėmiau šį sprendimą. Kai jį priėmiau, lyg emocijos virė, bet kai jau paskelbiau, supratau, kad nėra ko laukti tik dėlto, kad laukčiau.
Nemačiau prasmės. Tokioje organizacijoje kaip „Žalgiris“ tu turi duoti naudos, o pamačiau, kad neduodu. Nenorėjau būti inkaru.
– Edgaras Ulanovas tikno, kad bandė jus perkalbėti. Kokių dar reakcijų sulaukėte kad ir iš užsienio?
– Buvo visokiausių klausimų. Tas pirmas įspūdis, kai pasakai, kad baigi, tai kitiems reikia su tuo susigyventi.
Kai jie suprato, suvirškino mano sprendimą, jį palaikė. Ypač šiandien buvo smagus įvykis, kuris man paliko ne tik įspūdį, bet vos nesugraudinau prieš rungtynes.
Vienas draugas iš Milano žaidimo laikų atsiuntė žinią, kad yra nusipirkęs bilietą internetu ir sakė „aš esu su tavimi, čia niekas nesėdės, nes čia yra mano vieta“.
Visokiausių sveikinimų buvo, draugai skambino: vakar paskambino Marko Popovičius, Krunoslavas Simonas puikiai suprato mane.
Kalbant apie lietuvius, daug sulaukiau sveikinimų ir pats dėkojau visiems, kurie prisidėjo prie mano karjeros.
– Kaip naują gyvenimo etapą įsivaizduojate, ką keisite? Feisbukas, atsisakysite miego?
– Kol kas negalvoju, tik žinau, kad sportuosiu, žinau, kad daugiau laiko pasistengsiu skirti vaikams. Turbūt reikės to pereinamojo etapo, kai reikės prisitaikyti prie naujų dalykų.
– Kiek aktyviai ketinate įsitraukti į futbolo klubo veiklą? kai bus gandų, galėsime skambinti jums dėl naujokų?
– Pirmas dalykas, nebūsiu tas žmogus, kuris bus atsakingas už sporto sritį, tikrai nesugebu rinkti futbolininkų.
Mano pagrindinis noras futbole, kad „Kauno Žalgiris“ vertybėmis pamažu priartėtų prie krepšinio klubo.
Reikia bandyti įdiegti tuos dalykus, kurie veikia krepšinio klube.
Tai yra daugiau vadybinis darbas. Tikrai nebūsiu tas, kuris atsakys už sporto reikalus, nes tai yra visai kita sritis.
– Nebuvo minčių pereiti prie treniravimo ir ten perkelti savo žinias?
– Buvo, bet vėl... Nesu uždėjęs kryžiaus ant krepšinio, nes tuo gyvenau 30 metų. Man labai brangus Kaunas ir jei brendi į trenerio darbą, turbūt, atsiduodi šimtu procentų ir dažniausiai kažkur reikia iškeliauti.
Su tarpais pragyvenau užsienyje 10 metų ir labai pasiilgau Kauno, Lietuvos. Turbūt šis sprendimas su futbolu buvo priimtas tam, kad likčiau savo mieste, savo šalyje ir nekeliaučiau į kažkokius naujus krepšinio klubus.
Niekada nesakau „niekada“. Jei ateityje kažkas apsivers, gal man pradės trūkti krepšinio... Turiu pasiūlymų, nesakysiu iš kur - dabar nors eik ir treniruok, bet kol kas nuo to susilaikau.
– Nemaža dalis profesionalų pereina į mėgėjų krepšinį. Vasarą komandos jau gali suklusti ir pradėti jus kviesti?
– Nežinau, gal į savo komandą norite įtraukti. Negalvoju apie tai. Su Pauliumi Jankūnu pasitarsime, ką čia veiksime ir kokios sporto šakos komandą kursime.
– Po Pauliaus Jankūno marškinėlių iškėlimo teigėte, kad pats nesijaučiate vertas tokio pagerbimo. Ar pasikeitė nuomonė šiuo klausimu?
– Vienareikšmiai ne. Kad ir kaip viskas gražiai atrodo, bet man būtų nesmagu, jei taip įvyktų. Nesu nusipelnęs to. Tai yra visiškai išskirtiniai žmonės.
