„Sezonas istorinis, gera atmosfera prideda. Nuo pat pradžių turėjome neeilinę rūbinę. Nežinau, per karjerą turbūt viena iš geriausių, kokią turėjau. Mes labai daug laiko leisdavome ne tik kaip komandos draugai, bet ir šiaip kaip draugai. Ir prieš, ir po treniruočių, per laisvas dienas.
Tas vizitas į Belgradą buvo planuojamas nuo Kalėdų, džiaugiuosi, kad pavyko nuvažiuoti, pamatyti kitą šalį. Vis tiek ją kitaip pamatai, kai ją vietiniai parodo. Su Nikola ir Džordže iki šiol palaikome ryšį, pasiskambiname.
Gal kažkiek gaila, kad nepavyko taip susidėlioti, jog jie liktų, bet visokeriopos sėkmės jiems jų naujuose etapuose ir kas žino – gal dar suves mus keliai“, – kalbėjo žaidėjas.
Krepšininką didžiąją karjeros dalį lydi 10-uoju numeriu pažymėti marškinėliai. Istorija, kaip pirmąkart jam atiteko būtent šis numeris – kuriozinė.
„Atsitiktinumas. Saboninės laikais buvo pirmas turnyras ir treneris neklausė, kuris numeris, o tiesiog padėjo maišą. Vaikai griebė marškinėlius ir man gavosi dešimtas.
Nuo to laiko žaidžiau šiuo numeriu. Buvo bandymų jį pakeisti, bet pagalvojau, kad tas tęstinumas visai gražiai atrodo“, – pasakojo puolėjas.
V. Lipkevičių jau galima priskirti lygos veteranams – jis vienas iš nedaugelio krepšininkų, dar rungtyniavęs senose lygos salėse ir aikštėje susidūręs su jau nebeegzistuojančiais klubais.
„Visų pirma, salių kokybė, – esminį pasikeitimą nuo savo karjeros pradžios įvardino 33-ejų krepšininkas. – Kai aš pradėjau, mums atrodė visai neblogai. Bet dabar jaunimą suleistum į Kėdainių, Prienų, „Sakalų“ seną salę, jie galvotų: „Vau, kaip čia galima žaisti krepšinį?“
Aš manau, infrastruktūra stipriai šovė į priekį. Kai pradėjau, tritaškio linija buvo arčiau. Dabar paartinus tą liniją būtų daug lengviau visiems.“
„Tada „Žalgiryje“ buvo DeJuanas Collinsas, Sonny Weemsas. Prisimenu, kad mums buvo šalta. Atėjus į rūbinę, jie dušuose atsuko karštą vandenį, kad pradėtų eiti garai ir būtų truputį šilčiau“, – juokingą situaciją su legionieriais iš JAV prisiminė V. Lipkevičius.
