„SKM-I“ (0/3) ekipa varžosi U12 čempionate, o jaunosioms krepšininkėms vadovauja trenerė Vitalija Miežytė.
Pasak SKM mergaičių programos vyr. trenerės V. Miežytės, šiuo metu pergalės nėra pagrindinis ekipos tikslas:
„Mes turime savo pradžią, ateities planus ir mums dabar nėra būtina laimėti. Daug kartų mergaitėms miniu, kad mes norėsime laimėti, kai busime 14–16 metų amžiaus. Dabar mums reikia tiesiog daug ką išmokti. Sėkmė ateis, jeigu pasidarysime savo darbus. Jokio streso“, – SKM podkaste kalbėjo trenerė.
SKM mergaičių debiutas MKL čempionate žymi naują mokyklos plėtros kryptį – pasitelkiant charizmatiškus ir inovatyvius trenerius į krepšinį įtraukti kuo daugiau mergaičių ir taip skatinti jų sveiką gyvenimo būdą. Tikimasi, kad pačios perspektyviausios merginos ateityje papildys jaunimo ir moterų rinktines.
Mokyklos steigėjo Andriaus Čerškaus vedamame podkaste kartu su savo auklėtine Mante Kaščiukaityte apsilankiusi trenerė V. Miežytė pasidalijo mintimis apie treniruočių procesą, psichologijos svarbą ir daugelį kitų svarbių moksleivio krepšinio niuansų.
– Kaip jaučiatės SKM mergaičių programos vyr. trenerės pareigose?
– Tai yra nuostabu. Aš mėgstu iššūkius ir esu labai laiminga būdama kažko naujo pradininke. Turiu labai daug vizijų ir norų. Tikiu, kad mes einame teisingu keliu.
- Kokios jūsų atsakomybės?
- Pirmiausia, tai būti tuo žmogumi, kuris parodo, kad krepšinis yra įdomus dalykas. Jaučiu, kad šiai dienai krepšinis tapo mažiau populiarus negu buvo anksčiau. Galbūt dėl to, kad paskutiniai 5–7 metai yra be didelių pergalių.
Be visų krepšinio dalykų, man labai patinka, kad galiu būti jauno žmogaus gyvenimo dalimi, matyti, kaip mano mergaitės auga. Duoti patarimų, kuriuos mergaitės galbūt pritaikys mokykloje, yra labai didelė atsakomybė.
– Kaip siekiate vaikus sudominti ir įtraukti į krepšinį?
– Bandau save „įdėti“ į jų kūnelius ir jų galvas. Pažiūrėti, ar pratimus, kuriuos parenku, man būtų įdomu daryti, jeigu būčiau jų amžiaus ir atitinkamų sugebėjimų.
Siekiu, kad treniruotė būtų kuo įdomesnė, bet kartu į kažkur vestų, būtų naudinga ateityje. Čia kaip ir mokykloje, kur tu mokaisi, o vėliau būna egzaminas. Kiekviena akimirka atneša naują emociją.
– Kada supratote, kad norite būti krepšinio trenere?
– Viskas prasidėjo prieš daug metų – treniravimas ir mokymas manyje yra ilgą laiką. Didžiausias pokytis turbūt įvyko praėjusį sezoną, kai buvau pagalbinė trenerė ir iš arti mačiau mergaičių įgūdžius.
Pamačiau, kad turiu tiek daug idėjų, minčių ir labai noriu padėti mergaitėms. Paskutinis taškas buvo supratimas, kad aš ateinu į salę, pasidalinu savo žiniomis, patarimais, suteikiu gerą emociją, mergaitės klauso, viską priima.
Bet išėjusi iš salės pagavau save mąstančią, kad tai vis tiek nėra mano komanda, ji priklauso kitam treneriui. Aš noriu savo komandos, kur atėjus į treniruotę rasčiau tas pačias merginas, kurias auginčiau, kurių nereiktų atiduoti kitiems.
– Ką galvojate apie psichologinį krepšininkų rengimą ir jo svarbą?
– Tai yra kiekvieno trenerio atsakomybė. Treneris turi nuolat tobulinti savo žinias, kaip bendrauti su žaidėjas. „Nebūk paskutiniu žaidėjo treneriu“ – šitas sakinys man yra labai įstrigęs ir jį stengiuosi su savimi nešiotis kiekvieną dieną. Nesuteik vaikui tokios patirties, po kurios jam nesinorėtų daugiau niekur žaisti.
Parodyk vaikui, kiek daug gėrio ir grožio gali būti krepšinyje. Kiekvieną vaiką tu treniruosi šiek tiek skirtingai. Komanda yra sudaryta iš dalelių – su vienu vaiku galiu kalbėti vienaip, su kitu – kitaip. Turiu matyti vaiko reakciją, jo emocijas, jausmus ir prisitaikyti prie to.
Dienos pabaigoje vaikui turi būti gera. Gal ne kiekvieną dieną, bet bent jau kas antrą dieną iš treniruotės vaikas turi išeiti laimingas.
Esu laiminga, kad šiuo metu turime super gerai sutariančią komandą ir super tėvelių palaikymą.
– Šį sezoną MKL pirmenybėse pirmą kartą dalyvauja SKM mergaičių komanda. Kaip vertinate pirmąją sezono pusę?
– Mergaitės labai liūdėjo, kai pralaimėjo pirmas rungtynes, bet viskas yra gerai. Save tam ruošiau psichologiškai ir stengiuosi tą perteikti mergaitėms, kad mums dabar nebūtina laimėti.
Mes turime savo pradžią, ateities planus ir daug kartų miniu tai, kad mes norėsime laimėti, kai busime 14–16 metų amžiaus. Dabar mums reikia tiesiog daug ką išmokti.
Mūsų sezono startas nėra sėkmingas, bet tai nereiškia, kad mes esame nesėkmingos. Sėkmė ateis, jeigu pasidarysime savo darbus. Jokio streso.
– Ką pakeistumėte, jeigu būtumėte visos Lietuvos mergaičių krepšinio programos vadove?
– Mes visi gal ir žinome, bet neakcentuojame, kad mergaitės ir berniukai turėtų būti lygūs ir vienas ar kitas judesys krepšinio aikštelėje turėtų būti mokomas vienodai. Kodėl vieną judesį berniukas gali mokytis, o mergaitė – ne?
Neturėtų būti išskiriama „mergaičių“ krepšinis, dėmesys turėtų būti kreipiamas į jaunimo krepšinį, neišskiriant berniukų ar mergaičių. Kai tai suprasime, jau bus geriau.
– Kas labiausiai jus motyvuoja?
– Mane motyvuoja mano jaunosios žaidėjos, mano darbas. Motyvuoja tai, kad jeigu ryte atsibudusi iškart neišlipsiu iš lovos, kažko nespėsiu, kažko nepadarysiu, kažkam nepasiruošiu.
Šiuo metu esu toje karjeros stadijoje, kurioje yra tiek daug ko išmokti, peržiūrėti, kad motyvacija tiesiog trykšta. Yra labai daug reikalų, darbų, svajonių ir norų.
