Per šį laikotarpį Lietuvos krepšininkai viso pasaulio aikštėse išliejo marias prakaito, po rungtynių liedavo tai džiaugsmo, tai apmaudo ašaras.
Lietuvos krepšiniui įžengus į antrąjį šimtmetį, lrytas.lt primena svarbiausius ir įsimintiniausius mūsų krepšinio raidos įvykius, kurie iš Amerikos atkeliavusį žaidimą pavertė antra Lietuvos religija.
Antroji Kauno krepšininkų pergalė SSRS pirmenybėse
1951 m. rugsėjo 25 d. Odesa. Vyrai. SSRS pirmenybės. Papildomos rungtynės
Kauno „Žalgiris“ – Maskvos VVS 53:32 (29:10).
„Žalgiris“: S.Butautas, J.Lagunavičius, A.Nemcevičius, K.Petkevičius, S.Stonkus, J.Balakauskas, Z.Sabulis, L.Tendzegolskis, V.Timleris, V.Sercevičius (žaidžiantysis treneris).
VVS: A.Moisejevas, S.Tarasovas, G.Silinis, A.Konevas, G.Gupalovas, V.Kozlovas, G.Silinis.
Pirmaisiais pokario metais SSRS krepšinio pirmenybėse dalyvaudavo Lietuvos čempionai. Penktojo dešimtmečio antroje pusėje dauguma geriausių Lietuvos krepšininkų žaidė Kauno KKI (Kūno kultūros institutas) komandoje, kuri dažniausiai nesunkiai tapdavo Lietuvos čempione ir gaudavo teisę keliauti į sąjungines varžybas. Per jas KKI kartais būdavo sustiprinama kitų Kauno komandų žaidėjais, tačiau branduolys nesikeitė kelerius metus.
Penktojo dešimtmečio pabaigoje pajėgiausiems vyresnės kartos krepšininkams baigus institutą, jie būtų turėję pereiti į kitas komandas ir sunkiai įveikiamas penketas būtų iširęs. Suprantama, „Žalgirio“ sporto draugijos vadovybė norėjo to išvengti, todėl nusprendė visus geriausius suburti „Žalgirio“ komandoje.
1949-aisiais į SSRS pirmenybes dar vyko Kauno KKI ekipa, bet 1950-aisiais tie patys krepšininkai – Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius, Kazimieras Petkevičius, Vincas Sercevičius ir kiti – jau atstovavo Kauno „Žalgiriui“, kuris tapo savotiška Lietuvos rinktine.
1950 metais pirmasis pertvarkytos komandos blynas prisvilo – Vilniuje vykusiose SSRS pirmenybėse „Žalgiris“ užėmė tik ketvirtąją vietą. Tačiau jau 1951 metų rugsėjį „Žalgirio“ pavadinimas garsiai nuskambėjo visoje Sovietų Sąjungoje – Odesoje vykusiame turnyre „Žalgiris“ tapo SSRS čempionu. Tai buvo pirmieji „Žalgirio“ ir antrieji Kauno krepšininkų aukso medaliai Sovietų Sąjungos pirmenybėse.
1951 metų SSRS pirmenybės vyko Odesos „Charčovyk“ („Maistininkas“) stadione įrengtose krepšinio aikštėse. Turnyre turėjo dalyvauti po 24 vyrų ir moterų komandas, tačiau vyrų turnyro dalyvių skaičius sumažėjo, nes neatvyko Karelijos ir Kyrgyzstano čempionai.
„Žalgirio“ vyrai, kuriems pirmą kartą vadovavo žaidžiantysis treneris Vincas Sercevičius, per du pirmuosius etapus laimėjo visas šešerias rungtynes. Bet jei pirmajame etape Kišinevo „Ştiinţă“ („Mokslas“), Baku „Elm“ („Mokslas“) ir Maskvos „Lokomotiv“ komandos lietuviams nesukėlė jokių sunkumų, tai antrojo etapo pradžioje „Žalgiris“ neįvertino varžovų ir vos išvengė sensacingo pralaimėjimo.
Lietuvos čempionai Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) DO (Karininkų namai) komandą palaužė tik per antrąjį pratęsimą 44:42. Po to teko rimtai paplušėti dar ir žaidžiant su Rygos „Dinamo“ ekipa. Nors netikėtai Latvijos čempione tapusi „Dinamo“ buvo sudaryta daugiausia iš jaunų žaidėjų, kauniečiai tik antrajame kėlinyje sugebėjo padidinti skirtumą ir laimėjo 41:27.
Antrojo etapo pabaigoje „Žalgiris“ savo sąskaitą papildė eiline pergale prieš Odesos „Nauka“ („Mokslas“).
Šešių komandų finalo grupės varžybas „Žalgiris“ pradėjo dviem pergalėmis prieš silpniausius varžovus. Rygos „Dinamo“ buvo įveiktas 42:31, Maskvos „Dinamo“ – 57:41.
Trečiajame ture kauniečiai susitiko su trečia „Dinamo“ komanda, bet kur kas pavojingesne, sumanesne ir labiau įgudusia – praėjusių metų SSRS čempione iš Tbilisio. Kauno ir Tbilisio krepšininkai tą dieną sužaidė rungtynes, kurios į metraščius pateko kaip vienos iš nerezultatyviausių SSRS pirmenybių istorijoje.
„Žalgiris“ aktyviai pradėjo mačą ir 9-ąją minutę pirmavo 8:1. Tačiau „Dinamo“ ne tik pavijo, bet ir 15-ąją minutę išsiveržė į priekį 10:8. Po to abi komandos tiesiog sustojo ir aikštėje prasidėjo ilgų apmąstymų metas. Tiek kauniečiai, tiek tbilisiečiai labai brangino kamuolį, ilgai ieškojo galimybių mesti į krepšį ir vengė bent truputį rizikuoti.
Antrojo kėlinio pradžioje „Dinamo“ beveik 8 minutes varinėjosi kamuolį (tuo metu atakai skiriamas laikas dar nebuvo ribojamas), bet „Žalgiris“ nebandė spausti varžovų ir laukė ryžtingesnių Gruzijos krepšininkų veiksmų.
Ryžtingų veiksmų nebuvo ir galiausiai „Dinamo“ taktika pasiteisino. Tbilisio krepšininkai per antrąjį kėlinį vos kartą metė į krepšį žaidžiant, prie taiklaus Otaro Korkijos dvitaškio pridėjo tris taiklius baudos metimus ir nugalėjo 15:13.
„Žalgiris“ visiškai kitokį veidą parodė kitose rungtynėse, kuriose aiškiai pranoko iki tol nė sykio nepralaimėjusią Maskvos VVS (Karinės oro pajėgos) komandą. Kauno krepšininkų antpuoliai užgriuvo varžovus jau pirmosiomis minutėmis ir Lietuvos čempionai pasiekė pergalę 34:26.
Prieš paskutinį finalo grupės turą keturios komandos – „Žalgiris“, Tartu USK (Universiteto sporto klubas) , Maskvos VVS ir Tbilisio „Dinamo“ – turėjo po tris pergales. Paskutiniajame ture lyderiai žaidė tarpusavyje, tad jau tuo metu buvo aišku, kad dvi komandos surinks vienodai pergalių ir čempionai paaiškės per papildomas rungtynes.
Teisę žaisti papildomas rungtynes iškovojo „Žalgiris“ ir VVS. Kauniečiai penktajame ture įtikinamai nugalėjo Tartu komandą 35:27, maskviečiai po atkaklios kovos įveikė Tbilisio klubą 37:34.
Antradienį, rugsėjo 25 dieną, Odesos stadiono tribūnas užpildė apie 10 tūkst. atkaklios „Žalgirio“ ir VVS kovos laukusių žiūrovų. Tačiau atkaklios kovos per papildomas rungtynes dėl SSRS čempiono vardo gausiai susirinkę sirgaliai nepamatė – krepšinio aikštėje nuo pirmųjų iki paskutiniųjų minučių šeimininkavo lietuviai, sutriuškinę Maskvos ekipą 53:32 (29:10).
Papildomose rungtynėse komandos draugams negalėjo padėti žaidžiantysis treneris Vincas Sercevičius. Todėl starto penkete kartu su sunkių kovų užgrūdintais Stepu Butautu, Justinu Lagunavičiumi ir Kazimieru Petkevičiumi į aikštę žengė Antanas Nemcevičius ir 19-metis Stanislovas Stonkus.
Būtent S.Stonkus, tik prieš metus atvykęs į Kauną iš Žemaitijos sostinės Telšių, nutupdė ant žemės Maskvos „lakūnus“.
„Nuo pirmųjų minučių dėmesį prikaustė visai neseniai į pagrindinę sudėtį prasibrovusio jaunojo Stonkaus žaidimas. Stiprus ir judrus Stonkus nudžiugino puikiais ir taikliais metimais. Atlikdamas metimus iš įvairiausių padėčių, dažniausiai viena ranka, pašokęs arba pasisukęs, Stonkus, nepaisydamas visų Tarasovo pastangų, vieną po kito pataikė penkis metimus. Nei Tarasovas, nei kuris nors kitas „lakūnų“ žaidėjas nesugebėjo sutrukdyti jaunam varžovui.
Septintoji rungtynių minutė. Atlikdami derinį prie vidurio linijos, „Žalgirio“ krepšininkai akylai stebi, kaip juda komandos draugai prie krepšio. Ištaikęs progą Butautas perduoda kamuolį atsidengusiam Stonkui. Šis truputį pritūpia ir ruošiasi mesti. Paskutinę akimirką Stonkus pastebi, kad Tarasovas nori uždengti metimą ir taip pat ruošiasi pašokti. Lietuvis lyg niekur nieko tęsia judesį ir, atrodo, tuoj paleis kamuolį. Tarasovas, bandydamas sukliudyti, pakyla į orą. Tą pačią akimirką supratęs, kad gali apeiti atramos taško ir pusiausvyros netekusį varžovą, Stonkus „neria“ po Tarasovu ir atsiduria vienui vienas prie krepšio. Rezultatas tampa 13:3“, – S.Stonkaus žaidimu žavėjosi „Sovetskij sport“ (1951 m. rugsėjo 27 d.).
Nei VVS trenerio paprašyta minutės pertraukėlė, nei karštligiški keitimai nieko nepakeitė – „Žalgiris“ tą dieną buvo žymiai stipresnis.
„Žalgirio“ krepšininkai iškovojo garbingą Sovietų Sąjungos čempiono vardą. Kolektyvo pergalė visiškai pelnyta, jis tikrai buvo stipriausias. Brandus taktikos meistriškumas, suderintas su aukšta krepšininkų technika, puolamasis braižas, kuris remiasi žaibiškais deriniais – tai naujojo čempiono skiriamieji bruožai“, – Kauno komandą įvertino „Sovetskij sport“.
Keturi Kauno krepšininkai – Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius, Kazimieras Petkevičius ir Vincas Sercevičius – antrą kartą tapo SSRS čempionais. Šie keturi vyrai 1947 metais buvo auksinės Kauno KKI komandos pagrindinio penketo žaidėjai.
1951 metais prie veteranų ketveriukės prisidėjo Juozas Balakauskas, Antanas Nemcevičius, Zenonas Sabulis, Stanislovas Stonkus, Liudgardas Tendzegolskis ir Vytautas Timleris.
Nors po lemiamų rungtynių ypatingų pagyrimų sulaukė jaunasis S.Stonkus, svarbiausi „Žalgirio“ vedliai buvo vyresnės kartos žaidėjai: 26-erių S.Butautas, 27-erių J.Lagunavičius, 24-erių K.Petkevičius, 26-erių V.Sercevičius.
„Du komandos draugai iš Kauno Kūno kultūros instituto – Stepas Butautas ir Justas Lagunavičius – judrūs ir techniški krepšininkai, gerai susigaudantys įvairiose aikštėje kylančiose padėtyse. Butautas pasižymi taikliais metimais. Jis ypač gerai pataiko greitai prasiveržęs. Lagunavičius patikimai dengia pavojingiausius varžovų puolėjus“, – apie senuosius Kauno komandos lyderius truputį anksčiau rašė „Sovetskij sport“ (1951 m. gegužės 17 d.).
Šie krepšininkai tuo metu jau buvo labai patyrę, bet kartu – anaiptol ne veteranai. Todėl Lietuvos sirgaliai pagrįstai tikėjosi, kad prisidėjus gabiems jaunesnės kartos žaidėjams, „Žalgiris“ dar ne kartą lips ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio.
Deja, didžiausios viltys neišsipildė. Po to SSRS pirmenybių aukso medalių reikėjo laukti net 34 metus – iki Arvydo Sabonio laikų. „Žalgiris“ kitą kartą čempionu tapo tik 1985 metais.
Europos krepšinio klubų turnyrai tais laikais dar nebuvo rengiami (pirmasis Europos čempionų taurės turnyras įvyko po kelerių metų – 1958-aisiais). Objektyviai palyginti skirtingų šalių klubų lygį sudėtinga, bet nėra abejonės, kad penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo dešimtmečio pradžioje Kauno „Žalgiris“ buvo viena iš stipriausių Europos komandų.
1951 metais SSRS rinktinė antrą kartą tapo Europos čempione. Antruosius aukso medalius iškovojo ir du žalgiriečiai Stepas Butautas, kuris buvo rezultatyviausias Europos pirmenybių žaidėjas, bei Justinas Lagunavičius.
Krepšininkai tais laikais žaisdavo savo šalies klubuose, Europos komandose dar nerungtyniavo legionieriai iš JAV, tad žemyno pirmenybių lentelė maždaug atspindėjo nacionalinių pirmenybių pajėgumą. Stipriausių Europos rinktinių krepšininkai žaidė stipriausiuose SSRS, Čekoslovakijos, Prancūzijos, Italijos, Vengrijos, Bulgarijos klubuose, tarp kurių buvo ir „Žalgiris“.
