Pirmosios Lietuvoje surengtos SSRS pirmenybės
1950 m. rugsėjo 10 d. Vilnius. Vyrai. SSRS pirmenybės
Kauno „Žalgiris“ – Tbilisio „Dinamo“ 20:25.
„Žalgiris“: S.Butautas, J.Lagunavičius, A.Nemcevičius, K.Petkevičius, Z.Sabulis, A.Dapkus, Z.Jakubauskas, S.Stonkus, V.Vygontas, V.Sercevičius (nežaidė dėl traumos). Treneris V.Kulakauskas.
„Dinamo“: O.Korkija, N.Džordžikija, V.Žgenti, L.Inckirveli, Š.Korkašvili, D.Godziašvilis, A.Meschi, D.Nižaradze, G.Ruchadze, S.Tortladze. Treneris G.Avališvili.
Sovietų Sąjungos sporto vadovai 5-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje buvo įsitikinę, kad krepšinis privalo būti žaidžiamas lauke. Didelių uždarų salių buvo nedaug, todėl manyta, kad populiarinant žaidimą visos svarbiausios varžybos bent šiltuoju metų laiku turi būti rengiamos atvirose aikštėse, kuriose krepšinio rungtynes galėdavo pamatyti daugiau žiūrovų.
Tiesa, Aštuonių miestų turnyrai vykdavo žiemą arba ankstyvą pavasarį, todėl krepšininkai žaisdavo salėse. Tačiau visos SSRS krepšinio pirmenybės tuo laikotarpiu buvo surengtos atvirose aikštėse, įrengtose futbolo stadionuose ar parkuose. Varžybos paprastai vykdavo rugsėjo mėnesį.
SSRS Valstybinis sporto komitetas sudarydamas 1948 metų svarbiausių varžybų tvarkaraštį numatė, kad tais metais SSRS krepšinio pirmenybės vyks Lietuvoje. Lietuviai galėjo priimti turnyrą Kauno sporto halėje ir Kūno kultūros instituto salėje (vienos arenos nebūtų užtekę dėl didelio vyrų ir moterų komandų skaičiaus), sporto halėje varžybas netgi būtų galėję stebėti daugiau žiūrovų negu atviruose aikštynuose, kuriuose vyko kitos šalies pirmenybės. Tačiau sovietų sporto vadovybei dėl griežto nusistatymo žaisti lauke šis variantas netiko. O įrengti didelį atvirą aikštyną lietuviai neketino.
Tinkama vieta priimti SSRS krepšinio pirmenybes Lietuvoje atsirado tik 1950 metais, kai Vilniuje buvo atstatytas per karą sugriautas Valstybinis stadionas (vėliau pavadintas „Žalgirio“ stadionu).
Jame įvyko 1950 metų SSRS vyrų ir moterų krepšinio pirmenybės, kuriose iki paskutiniųjų rungtynių dėl aukso medalių kovojo Kauno „Žalgirio“ vyrai. Deja, žalgiriečiams tais metais tapti čempionais nepavyko. Jie pralaimėjo lemiamas rungtynes Tbilisio „Dinamo“ komandai ir liko visai be apdovanojimų.
Nors 1950 metų SSRS krepšinio pirmenybės vyko Vilniuje, Lietuvos sostinės komandos – nei vyrų, nei moterų – turnyre nedalyvavo. Teisę varžytis SSRS pirmenybėse gavo tik Lietuvos čempionai, o čempionais – tiek vyrų, tiek moterų – 1950 metų vasarą tapo Kauno „Žalgirio“ krepšininkai. Stipriausia Vilniaus vyrų komanda „Spartakas“ respublikos pirmenybėse net nepateko tarp prizininkių.
Vilniaus krepšinis tuo metu dar nebuvo sustiprėjęs tiek, kad galėtų mesti rimtą iššūkį Kaunui. Penktojo dešimtmečio pabaigoje vilniečiams vis dar buvo sudėtinga varžytis net ir su Telšių ar Panevėžio komandomis. Tai buvo dėsninga, nes ir Vilniaus krepšinio tradicijos buvo gerokai silpnesnės.
XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, kai Lietuvoje krepšinio populiarumas augo kaip ant mielių, Lenkijos užimtame Vilniuje susidomėjimas šiuo žaidimu buvo labai menkas.
Vilniaus sportininkai ketvirtajame dešimtmetyje geriausius rezultatus pasiekė tinklinio aikštėse ir irklavimo takuose: istorinės Lietuvos sostinės klubai „Ognisko“ ir AZS (Akademinė sporto sąjunga) kelis kartus tapo Lenkijos vyrų tinklinio pirmenybių prizininkais, o 1938 metais AZS netgi iškovojo Lenkijos tinklinio čempiono vardą, „Śmigły“ klubo irkluotojai taip pat laimėjo nemažai Lenkijos pirmenybių apdovanojimų, šio irklavimo klubo nariai vilniečiai Bronislawas Karweckis ir Wladyslawas Zawadzkis dalyvavo Berlyno olimpinėse žaidynėse, o vilnietė Kamilla Plewako buvo laikoma viena iš geriausių Lenkijos irkluotojų (moterų rungtys į olimpinę programą tuo metu dar nebuvo įtrauktos).
Ketvirtajame dešimtmetyje Lenkijos pirmenybių medalius laimėjo keli Vilniaus lengvaatlečiai, Vilniaus AZS tinklininkės, Vilniaus „Ognisko“ ledo ritulininkai, Lenkijos aukščiausioje lygoje vieną sezoną žaidė Vilniaus „Śmigły“ futbolininkai.
Tuo tarpu Lenkijos krepšinio pirmenybėse, kurios pradėtos rengti 1928 metais, nė viena Vilniaus komanda nedalyvavo nė karto. Verta pažymėti, kad kitose Lenkijos dalyse krepšinis vystėsi daug sparčiau, o šios šalies rinktinė per Kaune vykusias 1939 metų Europos pirmenybes užėmė trečiąją vietą.
1939 metais Lietuvai atgavus Vilnių, šalies sporto vadovai iškart užsiėmė krepšinio sklaida susigrąžintoje sostinėje. Kauno klubai entuziastingai vykdavo žaisti draugiškų rungtynių su gerokai silpnesnėmis Vilniaus komandomis, gyventi į sostinę persikraustė Europos čempionai Artūras Andrulis ir Stasys Šačkus, dar keli pajėgūs buvę Kauno ir Klaipėdos krepšininkai, per karą Vilniuje apsigyveno buvęs Latvijos rinktinės krepšininkas Voldemaras Šmitas.
Vis dėlto pažanga buvo lėta. Po Antrojo pasaulinio karo pradėtuose rengti Lietuvos šešių miestų (vėliau Septynių miestų) turnyruose Vilniaus vyrų rinktinė net nepatekdavo tarp prizininkių ir į pirmąjį trejetą pirmą kartą įsiveržė tik 1951 metais.
Geriau sekėsi Vilniaus krepšininkėms. 1950 metais Vilniaus ASK (Akademinis sporto klubas) komanda pirmą kartą iškovojo Lietuvos taurę, o Lietuvos pirmenybėse antrąją vietą pirmą kartą užėmė Vilniaus „Žalgiris“, kuriam atstovavo tos pačios žaidėjos, kurios taurės turnyre rungtyniavo ASK komandoje.
Tikrasis Vilniaus krepšinio proveržis prasidėjo tada, kai 1950 metais į sostinę dirbti atvyko buvę Kauno „Žalgirio“ krepšininkai sutuoktiniai Vytautas Kulakauskas ir Elena Karnilavičiūtė-Kulakauskienė.
Nors per 1950 m. rugpjūčio 29 – rugsėjo 10 d. surengtas SSRS pirmenybes vilniečiai dar negalėjo palaikyti savo miesto komandų, šis renginys taip pat prisidėjo prie Lietuvos sostinės krepšinio vystymo. Vilniuje iki tol apskritai dar nebuvo vykęs toks didelis sporto renginys.
SSRS krepšinio pirmenybėse dalyvavo 24 vyrų ir 23 moterų komandos (neatvyko Karelijos moterų čempionės). Kelios komandos atkeliavo iš miestų, apie kuriuos lietuviai prieš keletą metų ko gero net nebuvo girdėję. Krepšininkai ir krepšininkės žaidė keturiose Valstybiniame stadione įrengtose aikštėse.
Varžybos vyko trimis etapais. Pirmajame etape buvo sudarytos šešios grupės po keturias komandas, antrajame etape – dvi grupės po šešias komandas, trečiajame etape keturios stipriausios komandos žaidė vienu ratu finalo grupėje.
Pirmenybėse dalyvavo visų šešiolikos respublikų krepšininkai. Kai kuriose respublikose krepšinis buvo smarkiai atsilikęs, todėl komandų lygis labai skyrėsi ir pirmajame etape nemažai rungtynių baigėsi triuškinamais rezultatais.
Pavyzdžiui, vyrų turnyre Tartu USK (Universiteto sporto klubas) nugalėjo Kišinevo „Ştiinţă“ 143:20, Maskvos VVS (Karinės oro pajėgos) – Petroskojaus (rusiškai Petrozavodskas) „Spartak“ 111:7.
Moterų turnyrą sukrėtė kitokio pobūdžio skandalinga istorija – Rygos LVU (Latvijos valstybinis universitetas) ir Maskvos „Lokomotiv“ komandos buvo nubaustos dėl negarbingo elgesio. Šios komandos susitiko pirmojo etapo paskutiniajame ture, jau žinodamos, kad pateks į antrąjį etapą. Ir LVU, ir „Lokomotiv“ krepšininkės paskaičiavo, kad pralaimėjusios tarpusavio rungtynes patektų į silpnesnę grupę, todėl visai nesistengė laimėti. Žaidimui tapus farsu, teisėjai rungtynes nutraukė, o teisėjų kolegija abiejų klubų vadovams skyrė papeikimus ir nušalino abiejų komandų kapitones.
Rungtynės kitą dieną buvo žaidžiamos iš naujo. Pergalę pasiekė rygietės 36:25.
Kauno „Žalgirio“ vyrai pirmąjį etapą įveikė vienu ypu. Lietuvos čempionai be vargo nugalėjo Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) „Dinamo“, „Sverdlovsk“ (dabar Jekaterinburgas) ir Minsko „Bolševik“ komandas. Antrąjį etapą žalgiriečiai pradėjo dar viena triuškinama pergale prieš Odesos „Nauka“ krepšininkus.
Po šios pergalės lengvų pasivaikščiojimų metas baigėsi – kiti varžovai buvo daug stipresni. Antrojo etapo antrajame ture „Žalgiris“ įveikė Rygos LVU komandą 34:27, bet trečiajame ture patyrė pirmąjį pralaimėjimą žaisdamas su 1949 metų SSRS čempione, legendinio įžaidėjo Joanno Lossovo vedama Tartu USK ekipa.
Kauno komanda per dvi paskutines antrojo kėlinio minutes pavijo trimis taškais pirmavusius estus (du taškus pelnė Zenonas Sabulis, likus žaisti 10 sek. baudos metimu rezultatą išlygino Stanislovas Stonkus), bet per pratęsimą „Žalgiris“ turėjo žaisti be Stepo Butauto, Kazimiero Petkevičiaus ir Zenono Jakubausko, kurie gavo po keturias pražangas (tuo metu galiojo 4 pražangų limitas). Šių nuostolių susilpninta Kauno komanda pralaimėjo 34:35 (14:20, 32:32).
Po to „Žalgiris“ nebeturėjo teisės klysti. Kauniečiai ir neklydo – jie jau kitą dieną įspūdingai nugalėjo kitą labai pavojingą varžovą Tbilisio OS (Karininkų namai) klubą 47:19. Penktojo turo rungtynės su Charkivo TU (Technikos mokykla) krepšininkais tapo formalumu, kurį antruoju penketu žaidęs „Žalgiris“ sutvarkė į savo sąskaitą užtikrintai įsirašydamas dar vieną pergalę.
Antrojo etapo grupėje visas penkerias rungtynes laimėjęs USK ir keturias pergales iškovojęs „Žalgiris“ pateko į finalo grupę.
Finalo grupėje visų komandų galimybės buvo vienodos, nes praėjusio etapo rezultatai nebuvo įskaityti.
Lemiamos dalies pradžia nuteikė kartu ir optimistiškai, ir pesimistiškai. „Žalgiris“ pirmajame ture įtikinamai nugalėjo Maskvos VVS komandą 45:36, bet prarado du pagrindinius krepšininkus. Rungtynėms vos įsibėgėjus susižeidė S.Butautas, o paskutinėmis minutėmis traumą patyrė Vincas Sercevičius.
Per antrąsias rungtynes su Tartu komanda ypač trūko vidurio puolėjo V.Sercevičiaus – jį pakeitęs Antanas Nemcevičius nepajėgė pristabdyti USK aukštaūgio Ilmaro Kullamo. Pirmąjį kėlinį kauniečiai šiaip ne taip priešinosi, bet antrojo kėlinio pradžioje ketvirtąsias pražangas gavus K.Petkevičiui ir Z.Sabuliui, „Žalgiris“ visai subyrėjo ir pralaimėjo 24:48 (10:16). Iki tol Kauno komandos SSRS vyrų pirmenybėse didesniu skirtumu buvo pralaimėjusios tik kartą.
Nepaisant nesėkmės, „Žalgiris“ prieš paskutiniąsias rungtynes vis dar išsaugojo galimybę tapti SSRS čempionu. Jei Kauno krepšininkai būtų nugalėję Tbilisio „Dinamo“ komandą, būtų paskirtos papildomos rungtynės dėl pirmosios vietos.
Tikėdamiesi geriausios baigties, Valstybinio stadiono tribūnas užpildė apie 6000 vilniečių. Sirgalių užnugaris buvo užtikrintas, bet didžiausios „Žalgirio“ problemos liko neišspręstos: S.Butautas dėl kojos skausmo žaidė puse jėgos, V.Sercevičius žaisti negalėjo. O per lemiamas rungtynes su gruzinais, kaip ir per praėjusią dvikovą su estais, didžiausią grėsmę taip pat kėlė varžovų aukštaūgis – smogiamoji „Dinamo“ jėga buvo vidurio puolėjas Otaras Korkija.
Kauno komandos treneris Vytautas Kulakauskas rungtynių pradžioje nurodė O.Korkiją dengti dviese. Šis sprendimas iš vienos pusės pasiteisino, nes „Dinamo“ lyderis buvo atkirstas nuo komandos draugų. Tačiau nedengiamas likdavo kuris nors kitas Tbilisio komandos žaidėjas. Net jei O.Korkija gaudavo kamuolį, jis beveik nežiūrėdavo į krepšį ir stengdavosi kuo greičiau atlikti perdavimą. Tuo geriausiai pasinaudojo V.Žgenti ir L.Inckirveli, kurių taškai nulėmė „Dinamo“ pergalę 25:20.
Tbilisio komanda finalo grupėje laimėjo visas trejas rungtynes ir pirmą kartą tapo SSRS čempione. Kitos trys komandos pasiekė po vieną pergalę. Dėl geresnio taškų skirtumo sidabro ženklelius iškovojo Tartu USK, bronzos – Maskvos VVS. „Žalgiris“ tenkinosi ketvirtąja vieta. Viltis tapti SSRS čempionais teko atidėti kitiems metams.
Kartu vykusiose SSRS moterų pirmenybėse Kauno „Žalgirio“ krepšininkės užėmė penktąją vietą. Lietuvos krepšinio kontekste šis rezultatas džiugino labiau nei ketvirtoji vyrų vieta. Kauno moterų komandos SSRS pirmenybėse tokios aukštos vietos iki tol nebuvo užėmusios.
1950 metais Vilniuje vykusiose pirmenybėse žalgirietės pirmąją varžybų dieną pralaimėjo Kijevo BO (Karininkų namai) komandai 17:18, bet kitose pirmojo etapo rungtynėse sutriuškino Almatos „Spartak“ ir Taškento „Dinamo“ ekipas ir nesunkiai pateko į antrąjį etapą.
Antrojo etapo pradžioje „Žalgiris“ nudžiugino sunkia pergale prieš vieną iš favoričių Maskvos „Strojitel“ komandą 30:25, po to įveikė Rygos LVU bei Kazanės „Spartak“ krepšininkes, tačiau dideliu skirtumu pralaimėjo dviem kitoms Maskvos komandoms „Dinamo“ bei MAI. Šios dvi nesėkmės lėmė, kad Lietuvos čempionės į finalo grupę nepateko.
Paskutiniajame etape „Žalgiris“ žaidė dėl 5–8 vietų ir per trejas rungtynes iškovojo dvi pergales. Kosto Birulio treniruojamos kaunietės nugalėjo Leningrado „Nauka“ ir Baku BTI (Kūno kultūros institutas) komandas, o pralaimėjimas Maskvos „Strojitel“ ekipai nesukliudė šioje ketveriukėje užimti aukščiausią vietą.
