J.Štreimikytė-Virbickienė tapo pirmąja lietuve krepšininke, kuri sulaukė tokios pagarbos. Šiame krepšinio olimpo žvaigždyne yra dar trys Lietuvos atstovai – Modestas Paulauskas (77 m.), Arvydas Sabonis (57 m.) ir Šarūnas Marčiulionis (58 m.).
Per stulbinamą karjerą Europos čempione, dukart Italijos, dešimt kartų Lietuvos moterų krepšinio lygos, penkiskart Baltijos moterų krepšinio lygos nugalėtoja, Eurolygos čempione tapusi J.Štreimikytė-Virbickienė neslėpė – ją iki paskutinės minutės kamavo abejonė, ar žinia apie FIBA Šlovės muziejaus nominaciją tikra.
„Vieno per karjerą neišmokau – pasidžiaugti. Man vis atrodė, kad šis laimėjimas – dar ne pats didžiausias, dar bus koks rimtesnis. Bet savąją karjerą tikrai kartočiau, nesigailiu nė dėl vieno pasirinkimo“, – emocingai kalbėjo iš pagerbimo ceremonijos Šveicarijoje sugrįžusi legendinė krepšininkė.
Kartu su lietuve į FIBA olimpą pateko Lisa Leslie (JAV), Robyna Maher (Australija), Catarina Pollini (Italija), Mame Maty Mbengue (Senegalas), treneriai Geno Auriemma (JAV), Antonio Barbosa (Brazilija), Milanas Vajoševičius (Serbija) ir Maria Planas (Ispanija).
Legendinė krepšininkė į Šveicariją vyko lydima sūnaus Tomo.
„Savaitgalio“ žurnalui – atviras pokalbis su J.Štreimikyte-Virbickiene apie pirmus žingsnius krepšinyje, įgimtą drovumą, gūdžią naktį į sostinę ją išsigabenusius trenerius, vyro auką dėl jos karjeros, troškimą šeimininkauti, alinančias vasaras JAV moterų krepšinio lygos (WNBA) klube, didžiausią karjeros pergalę.
– Dar prisimenate pirmus žingsnius krepšinyje? Kodėl krepšinis, o ne kita sporto šaka, muzika ar dailė?
– Laikas buvo toks, kad visi vaikai privalėjo po pamokų lankyti kokį nors būrelį. Muzikos gebėjimų tikrai neturėjau, be to, augau sportiškoje šeimoje. Tėvai mane ir brolius nukreipė į sportą.
Mane pirmyn stumtelėjo mama. Buvau uždaroka, daugiau bendravau su broliais, todėl ji sumanė, kad būtų naudinga lankyti komandinio sporto treniruotes. Kaip tik į Alytų atvažiavo ką tik studijas baigusi jauna krepšinio trenerė, pas kurią mane buvo nutarta leisti.
Tiesa, į pirmąją treniruotę nuvedė ne mama, o kaimynė, nes tądien susirgo mano mažasis broliukas.
– Kada supratote, kad krepšinis – jūsų sporto šaka?
– Tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, reikėjo krepšinį prisijaukinti. Buvau tylenė, rami, mėgau iš šalies stebėti. Vėliau trenerė prisipažino, kad pirmus dvejus metus net nepastebėdavo, ar esu treniruotėje.
Malonumas žaisti, pataikyti ir laimėti atėjo palaipsniui. Treniravausi, o pamažu pradėjau jausti, kad augu, tapau konkurencinga.
Vaikų krepšinyje žaisdavome dviem penketais, kad visi gautų galimybę. Vietą ir trenerės pasitikėjimą išsikovojau būdama 12 metų. Krepšinis mane užvaldė – aikštėje pamiršdavau viską, kas vyksta aplink.
– Kaip atsidūrėte Vilniuje? Tada daugumos jaunų krepšininkų akys krypo į „Žalgirį“, todėl rinkdavosi studijas Kaune, Kūno kultūros institute?
– Pirmasis pasiūlymas man, moksleivei, buvo į naujai atidarytą Panevėžio sporto mokyklą. Bet priešinausi, nes buvo per toli, nenorėjau palikti namų.
Po metų atidarė Ozo mokyklą Vilniuje. Man, keturiolikametei, teko kraustytis į sostinę. Bet Vilnius atrodė arčiau, be to, jaučiausi drąsiau, nes iš Alytaus išvažiavome keturios.
– Šis pasirinkimas nulėmė, kad Vilniuje sutikote būsimą vyrą Dainių?
– Pažintis su Dainiumi buvo atskira istorija ir lemtingi sutapimai.
Iš tiesų planavau studijuoti Kaune, jau buvau ir apsisprendusi. Bet vieną vėlų vakarą man į namus paskambino sostinėje dirbę treneriai Heino Lilis ir Algimantas Šatas.
Juodu išsyk pasakė, kad dar tą patį vakarą atvažiuos į Alytų ir išsiveš mane į Vilnių. Žinoma, netikėjau, bet po vidurnakčio treneriai pasibeldė į namus.
Mano būsimas vyras Dainius irgi planavo studijuoti Kaune, buvo net įstojęs. Bet galiausiai brolis atkalbėjo ir jis išvažiavo į Vilnių. Taip ir susitikome – mokėmės viename kurse, gyvenome tame pačiame bendrabutyje.
– Anksti, būdama vos 22-ejų, pradėjote legionierės kelią. Ar didelis buvo kultūrinis šokas išvažiuoti į Vakarų Europą iš neseniai nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos?
– Išvažiuoti galėjau ir anksčiau, nes buvo kalbinęs Slovakijos klubas. Bet nemaniau, kad jau esu pasiruošusi, todėl kelionę į užsienį atidėjau.
Prancūzijoje atsidūriau neplanuotai. Žaidžiau Kauno „Viktorijos“ komandoje ir su ja išvažiavome į turnyrą Prancūzijoje.
Žaidėme su Valansjeno komanda, ir man tikrai gerai sekėsi. Jų komandoje per turnyrą susižeidė mano pozicijos žaidėja, todėl man pasiūlė sutartį.
Prancūzijos komandos vadovai leido pagalvoti, bet vos tik sugrįžusi į Lietuvą susikroviau iš naujo lagaminą ir išvažiavau.
Šoko didelio nepatyriau, nes mes daug keliavome, kasmet skraidėme po 1–2 kartus į JAV, žaidėme su universitetų komandomis.
Be abejonės, atvažiuoti į turnyrą yra viena, o gyventi – kita. Žinoma, reikėjo apsiprasti, juolab kad kalbos nemokėjau. Bet pagelbėjo komandos draugės, klubas samdė mokytoją, todėl po kelių mėnesių prakalbau.
– Prancūzijoje šeimai teko priimti nelengvą sprendimą – maratono bėgikui Dainiui dėl jūsų karjeros teko aukoti savąją. Kaip į tai reagavo vyras?
– Tai jo reikėtų paklausti. Dainius pasirinko būti šalia. Jis tikrai daug prisidėjo, kad galėčiau sutelkti dėmesį tik į sportą. Esu dėkinga, kad vyras per visą mano karjerą buvo greta.
– Kas padėjo persikelti į dar pajėgesnę komandą Italijoje? Agentas?
– Ne, tai nebuvo agentas, nors jį turėjau. Patirtis ir prisiminimai – nekokie, nes pasirašiusi sutartį su pirmuoju agentu nusvilau, kaip ir dauguma jaunų patiklių žaidėjų. Vėliau turėjau kitą agentą, kuris gerai dirbo savo darbą.
Į Italiją persikėliau, nes pasikartojo ta pati istorija – pasiūlymą gavau po sėkmingai sužaisto turnyro. Mes su Komo komanda žaidėme Eurolygos atkrintamosiose varžybose. Žaidžiau tikrai gerai – vienose rungtynėse įsūdžiau 36, kitose – 34 taškus.
Tada išsyk gavau kvietimą. Jiems reikėjo puolėjos, nes komanda atsisveikino su dabar per ceremoniją Šveicarijoje kartu pagerbta C.Pollini. Buvome panašios ir sudėjimu, ir žaidimo stiliumi, todėl italai pasirinko mane.
– Buvote Europos žvaigždė, bet palyginti vėlai išvažiavote į WNBA. Negi tai nebuvo karjeros tikslas?
– Žaisti JAV nebuvo vienintelė svajonė. WNBA buvo gana nauja lyga, įkurta 1996-aisiais, į ją atvažiavau vėliau.
Nuvykau ten būdama 28 metų, krepšinyje jau turėjau vardą, savo stilių. Važiavau dėl noro pažinti, o ne dėl pinigų, nes Europoje krepšininkių sutartys nebuvo prastesnės. Ryžausi išbandyti save, nes kvietė mane pažįstanti trenerė, turėjau garantuotą vietą Indianos „Fever“ komandoje.
Ten geriausios Europos žaidėjos suvažiuodavo, bet mane stabdė rinktinė. Būtų tekę rinktis – ar WNBA, ar Lietuvos moterų krepšinio rinktinė. Juk atrankos būdavo gegužę–birželį, kai prasideda WNBA sezonas. Ar atstovauti savo šaliai, ar vasarą žaisti JAV – man nekilo tokių klausimų.
– Labai nusialindavote per metus žaisdama dviejuose čempionatuose?
– Kūnui tai – didelis iššūkis, nes po čempionatų Europoje poilsiui nuo gegužės vidurio likdavo vos savaitė. Pasibaigus WNBA kovoms likdavo tiek pat iki naujojo sezono pradžios.
Ne vienai krepšininkei dėl sekinančių krūvių teko anksčiau užbaigti karjerą. Kelios europietės sužaidė 4–5 tokius sezonus, ir jų karjera baigėsi anksčiau.
– Kaip viena geriausių Europos krepšininkių buvote priimta į WNBA klubą, kur iš anksto paskirstyti vaidmenys?
– Ten nesvarbu, kas yra Europoje, nes jiems stipriausia yra WNBA. Tie, kurie atvažiuoja, patenka į jų geriausią lygą. Nors mano karta europiečių įnešė ten labai daug. Tiesa, vietą ten tikrai reikia išsikovoti.
– Daugiausia laiko aikštėje gavote trečią sezoną. Tik tada pavyko išsikovoti pripažinimą?
– Pirmą sezoną mane pasikvietė viena trenerė, bet atvykusi radau kitą, kuri manęs nepažinojo.
Nebuvau jos pirmasis pasirinkimas, nes susižeidžiau, praleidau besigydydama traumą kelias savaites. Sezonas trumpas, todėl sugrįžti ir vėl išsikovoti vietą labai sunku.
Daugiausia laiko „Fever“ komandoje gavau trečiajame sezone. Buvo momentas, kai ėjome su Dainiumi pasikalbėti. Sezonas artėjo prie pabaigos, man minučių skirdavo nedaug, todėl kaip suaugę žmonės pasikalbėjome dėl sprendimo, ką daryti.
Per karjerą ne kartą galėjau važiuoti į komandą, kurioje būčiau žaidusi mažai, bet uždirbusi daug. Bet buvimas ant suolo – ne man, man norėjosi žaisti.
Indianos klubo vadovams atvirai pasakiau, kad esu apsisprendimo kryžkelėje. Jei vaidmuo lieka toks pats, renkuosi prisijungti prie Lietuvos moterų rinktinės. Buvau sugrąžinta į starto penketą, laimėjome šešerias rungtynes iš eilės.
– Su WNBA atsisveikinote būdama 33 metų. Nebesinorėjo tęsti?
– Ne, nes visus metus žaisti tapo per sunku, o atsiduoti 70 procentų nenoriu ir nemoku. Norėjau kokybiškai žaisti Eurolygoje.
– Kuris titulas, pergalė išliko svarbiausia, įsimintiniausia?
– Be abejonės, mylimiausias ir labiausiai šildantis yra 1997 metų Europos čempionato auksas. Juk daugiausia širdies atiduodame atstovaudami savo šaliai – kai žaidžiame ne už pinigus, o dėl garbės.
Buvome neseniai atgavę nepriklausomybę, tvyrojo ypatinga dvasia, kad galime atstovauti Lietuvai. Tie keleri metai mums buvo fantastiški, nes komanda susižaidė, užaugo.
Tiesa, niekas iš mūsų nesitikėjo, kad galime Vengrijoje pateikti staigmeną. Juolab kad atvažiavome ne stipriausios sudėties – negalėjo žaisti kelios merginos.
– 1997-ieji iki šiol aukso raidėmis įrašyti Lietuvos moterų krepšinio istorijoje. Ko trūksta dabar? Atrodo, turime žvaigždžių, perspektyvaus jaunimo, bet moterų krepšinyje pergalių seniai nebuvo.
– Kad tai įvyktų, moterų sporte reikia daug dedamųjų. Mergaitės rečiau renkasi sportą, todėl reikalinga ištisa mozaika. Juk talentų apskritai užauga vienetai, o besirenkančių krepšinį mergaičių kelis kartus mažiau nei berniukų.
Beje, ir 1997 metais niekas nesitikėjo, kad galime kažką laimėti. Išvažiavome ne tik be didelių lūkesčių, bet ir be spaudimo. O įtampa kartais pakenkia.
– Karjerą buvo pristabdžiusi motinystė, bet labai trumpam. Kiek buvo mažajam Tomui, kai nusprendėte grįžti į aikštę?
– Išvažiavau iš Italijos pačiame pakilime. Su „Pool Commense“ komanda pasiekėme nuostabių rezultatų. Bet tuo metu supratau, kad man reikia sustoti.
Buvo finansiškai gerų pasiūlymų, bet man visko buvo per daug. Tada man reikėjo motinystės: svajojau, kaip būsiu namie, gaminsiu valgį, auginsiu vaikus.
Deja, tai netruko ilgai, nes besilaukdama penktą mėnesį sapnavau, kaip vėl žaidžiu, kaip aunuosi sportbačius, įeinu į viešbutį.
Dainius juokėsi, kad man reikia daugiau veiklos, nes namai susprogs.
Besilaukdama ėmiau sportuoti, o motinyste mėgavausi pusmetį – vėl ėmiau treniruotis.
Su pustrečių metų sūnumi ant rankų trečią kartą išvažiavome į WNBA.
– Treniruojate Vilniaus „VKM-Kibirkštis-MRU“ jaunimo komandą, kuri žaidžia Lietuvos moterų lygos B divizione. Ar sunku dirbti su dabartiniu jaunimu?
– Dabar reta mergaitė nori tik žaisti krepšinį, daugumai reikia ir gero universiteto. Mano tikslas – auginti aukšto meistriškumo mergaites ateičiai, rinktinėms.
Iš kiekvienos kartos vienetai lieka krepšinyje, bet tai normalu, nes profesionalo kelias sunkus. Auklėtinėms kartoju, kad galiu tik sudėti savo žinias, įgūdžius, patirtį į kiekvienos turimą vagonėlį. O jį po 12 klasės reikės stumti pačioms. Be to, viskas priklauso nuo to, kiek mergaitė dar pati norės pasiimti.
Neslėpsiu, kad nemėgstu tinginių, tų, kurie anksti nuleidžia rankas. Tada pasakau aštresnį žodį. Visada skatinu kovoti iki galo, gerbti ir save, ir varžovą. Sportininkas turi turėti aistrą, nes ji padeda įveikti sunkumus, pasiekti užsibrėžtą tikslą.
Kai mano karta pradėjo savo kelią, niekas nekalbėjo apie uždarbį, galimybė uždirbti atsirado vėliau. Dabar dažnai į pirmą vietą iškeliama įsivaizduojama šlovė, uždarbis. Bet neaišku, ar tai tikrai bus, nes ne visi turi gebėjimų. Kai atsimuša į realybę, tampa sunku.
Žinoma, ne kiekvienas vaikas užaugs profesionalus sportininkas. Bet kiekvienam labai svarbu komandinis sportas, kad įgytų bendravimo įgūdžių, patirtų konkurenciją, išmoktų pasiaukoti.
Didžiausia bėda, kai iškart klausia: o ką man duosi? Tada jų klausiu: o ką esate pasiryžę aukoti dėl komandos?
– Gegužę sulaukėte 50-mečio, graži proga pasižvalgyti atgal. Ką nors keistumėte karjeroje?
– Tikriausiai nieko nekeisčiau, nes patinka manoji karjera. Gimus sūnui Tomui dar galėjau važiuoti į užsienį, bet metai Lietuvoje buvo puikūs.
Mes dukart prasibrovėme į Eurolygos ketvertą, tarp grandų iškovojome trečiąją vietą. Tai fantastiška. Be to, buvo gražus tarpsnis Lietuvos moterų krepšinio istorijoje – sulaukėme pilnų salių sirgalių.
Gal pažvelgusi atgal norėčiau labiau pasitikėti savimi, mokėti pasidžiaugti mažomis pergalėmis. Man visada atrodė, kad turiu daugiau padaryti, o reikėjo mokėti labiau pasidžiaugti.
– Turite jau pilnametį sūnų. Gal jis pasekė kurio nors – mamos krepšininkės ar tėvo bėgiko – pėdomis?
– Tomas išties užaugo krepšinio salėje, visada buvo greta. Jis tikriausiai yra matęs visas mano Eurolygos rungtynes, kai žaidžiau Vilniaus komandoje.
Kai sulaukė aštuonerių, jis pareiškė, kad niekada nežais krepšinio, nes nenori. Sūnus bėgiodavo su tėčiu krosiukus, sportavo. Vėliau buvo sumanęs iš Trakų važinėti į krepšinio treniruotes Vilniuje, ir tai tęsėsi ketverius metus. Tomas kantriai lankė, bet profesionalu netapo – krepšinis liko pomėgiu.
– Kada sužinojote, kad būsite viena FIBA legendų? Ar tikėjotės tokio pripažinimo?
– Sužinojau rudens pradžioje. Pirma sulaukiau skambučio, paskui – oficialaus laiško. Bet prisipažinsiu, kad maža abejonė kirbėjo, kol nebuvau pakviesta ant scenos.
Be abejonės, tai buvo netikėta, visiškai nelaukta, bet malonu. Apie FIBA Šlovės muziejų žinojau, juk į jį pateko M.Paulauskas, A.Sabonis, Š.Marčiulionis. Tarp jų pakliūti nesitikėjau, nes esu iš mažos šalies, kurios moterų komanda nežaidė pagrindiniame turnyre – olimpinėse žaidynėse.
Šis pripažinimas – ir atsakomybė. Tikiu, kad moterų krepšinio atgimimas nebe už kalnų – rezultatai gerėja, auga puiki jaunoji karta.
Apie karjerą – skaičiais
- J.Štreimikytė-Virbickienė gimė 1972 m. gegužės 14 d. Alytuje.
- Per karjerą atstovavo Vilniaus „Ryšininko“ (1990–1993 m.), Kauno „Viktorijos“ (1993–1994 m.), Valansjeno USO (1994–1998 m.), Komo „Pool Commense“ (1998–2002 m.), Indianos „Fever“ (2000, 2001, 2005 m.), Vilniaus „Lietuvos telekomo“ (2002–2003, 2005–2006 m.), Šoprono „Basket“ (2003–2004 m.), Vilniaus TEO (2006–2009 m.), Maskvos regiono „Spartak“ (2009 m.).
- Krepšininkė 16 metų (1990–2006 m.) žaidė Lietuvos moterų krepšinio rinktinėje. Dalyvavo dviejuose pasaulio (1998, 2006 m.) ir keturiuose Europos čempionatuose (1995, 1997, 1999, 2005 m.) ir savo komandai per 157 rungtynes pelnė 2101 tašką.
- Eurolygos turnyre žaidė 12 sezonų, šešis kartus kovojo finalo ketverto etape. Iš viso Eurolygos turnyre pelnė 2802 taškus.
- Per karjerą 10 kartų tapo Lietuvos moterų krepšinio lygos (1991–1994, 2004–2009 m.), 5 kartus Baltijos moterų krepšinio lygos (2003–2007 m.) čempione, 2 kartus (1999, 2002 m.) laimėjo Italijos čempionatą, 3 kartus (1996–1998 m.) iškopė į Prancūzijos lygos finalą, kartą (2009 m.) pasidabino Eurolygos čempionės medaliu.
- J.Štreimikytė-Virbickienė yra viena iš dviejų WNBA žaidusių lietuvių krepšininkių. Šios elitinės lygos duris pirmajai praverti pavyko Anetai Kaušaitei (Detroito „Shock“, 1998–1999 m.).
