Per šį laikotarpį Lietuvos krepšininkai viso pasaulio aikštėse išliejo marias prakaito, po rungtynių liedavo tai džiaugsmo, tai apmaudo ašaras.
Minėdamas gražią sukaktį lrytas.lt primena svarbiausius ir įsimintiniausius mūsų krepšinio raidos įvykius, kurie iš Amerikos atkeliavusį žaidimą pavertė antra Lietuvos religija.
Pirmieji SSRS pirmenybių aukso medaliai
1947 m. rugsėjo 30 d. Tbilisis. Vyrai. SSRS čempionatas.
Kauno KKI – Tbilisio OS 47:33.
KKI: V.Kulakauskas (žaidžiantysis treneris), S.Butautas, J.Lagunavičius, K.Petkevičius, V.Sercevičius, V.Dzenis, I.Kilšauskas, P.Liutkevičius, V.Majorovas, A.Vilimas.
1937 metais iškovotas ir 1939 metais apgintas Europos krepšinio čempionų vardas Lietuvoje sužadino naujų pergalių alkį. Nors po kelerių metų aplinkybės drastiškai pasikeitė ir beveik visi prieškario Europos čempionai buvo priversti išvykti iš gimtosios žemės, Lietuvos krepšinio apetitas niekur nedingo. Pokario metais ir sirgalių lūkesčiai, ir sporto vadovų reikalavimai buvo tokie patys dideli, kaip ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje.
Po Antrojo pasaulinio karo stipriausioms Lietuvos krepšinio komandoms teko žaisti Sovietų Sąjungos varžybose, bet dvejose pirmosiose SSRS pirmenybėse rezultatai nebuvo geri – Lietuvos čempionai dukart iš eilės užėmė tik šeštąją vietą. 1945 metais šešti buvo Kauno Akademinio sporto klubo (ASK) krepšininkai, 1946 metais šį rezultatą pakartojo Kauno „Žalgiris“, sustiprintas dviem Kauno Kūno kultūros instituto (KKI) komandos žaidėjais Vytautu Kulakausku ir Justinu Lagunavičiumi.
Šeštoji vieta netenkino nei krepšinio mėgėjų, nei sporto vadovų. Kad istorija nepasikartotų, Lietuvos sporto vadovybė pasistengė sutelkti geriausius krepšininkus vienoje komandoje. Kadangi dauguma sportininkų mokėsi 1945 metų rudenį įsteigtame Kūno kultūros institute, šios mokymo įstaigos komanda tapo Lietuvos krepšinio šerdimi. KKI komandoje žaidė beveik visi geriausi to meto Lietuvos krepšininkai: V.Kulakauskas, J.Lagunavičius, iš Telšių į Kauną atsikraustęs Kazimieras Petkevičius, iš Kauno „Dinamo“ komandos grįžę Stepas Butautas ir Vincas Sercevičius.
1947 metų rugsėjo pradžioje KKI krepšininkai užtikrintai tapo Lietuvos čempionais ir iškovojo kelialapį į SSRS pirmenybes, kurios vyko rugsėjo 21 – spalio 1 dienomis Tbilisyje.
Kadangi 1946 metais SSRS pirmenybių antrojoje grupėje antrąją vietą užėmė Kauno „Dinamo“, per 1947 metų pirmenybes pirmojoje grupėje galėjo žaisti dvi Kauno komandos. Antrasis kelialapis į Gruzijos sostinę buvo įteiktas Lietuvos vicečempionu tapusiam Kauno „Žalgiriui“.
Su „Žalgiriu“ didelės viltys nebuvo siejamos. Užtat reikalavimų kartelė KKI komandai buvo pakelta aukštai. Juo labiau kad 1947 metų pavasarį KKI krepšininkai sudarė Aštuonių miestų turnyre antrąją vietą užėmusios Kauno rinktinės branduolį, o keturi „institutininkai“ V.Kulakauskas, J.Lagunavičius, K.Petkevičius ir S.Butautas žaisdami SSRS rinktinėje tapo Europos čempionais.
Nors komanda buvo stipri, priežasčių nerimauti taip pat netrūko, o silpnosios vietos buvo gerai žinomos. Stipriu pagrindiniu penketu pasižymėjusiems kauniečiams labai trūko atsarginių indėlio bei ištvermės. Anksčiau komanda ne kartą pralaimėjo rungtynes, kuriose ilgai pirmavo, ir silpniau žaisdavo turnyro pabaigoje. Istorija pasikartojo per 1947 metų Aštuonių miestų turnyrą, kuriame kauniečiai kovojo dėl pirmosios vietos, bet pralaimėjo dvejas paskutiniąsias rungtynes.
„Labai netikėtai kauniečiai prakišo Rygai – 18:21. Šį pralaimėjimą, kaip ir prieš maskviečius, tenka priskirti dideliam mūsų žaidėjų fiziniam išsisėmimui. Mūsų sporto vadovybė ateityje turėtų rimčiau žiūrėti į tokius svarbius tarprespublikinius susitikimus ir sudaryti sportininkams reikiamas buitines sąlygas varžybų metu“, – pavasarį po Aštuonių mietų turnyro rašė „Tarybų Lietuvos“ dienraštis (1947 m. kovo 21 d.).
Lietuvos sporto vadovai ir Kauno krepšininkai pasimokė iš savo klaidų. Rudenį Kauno komandos į Tbilisį išvyko labai anksti ir likus savaitei iki pirmųjų rungtynių jau buvo varžybų vietoje. Krepšininkai galėjo ir pailsėti po varginančios kelionės, ir pasitreniruoti, ir apsiprasti naujoje atviroje krepšinio aikštėje, kuri buvo įrengta Tbilisio Kirovo parke (dabar Verio sodas).
Nepaisant visų pasiruošimo darbų, pirmosios iš Kaukazo į Lietuvą atskriejusios žinios buvo labai netikėtos. Galingasis KKI penketas pirmajame ture 29:41 pralaimėjo Maskvos „Dinamo“ komandai, anaiptol ne pirmenybių favoritei.
„Šiose rungtynėse mūsų komanda nepilnai susikaupė ir neįvertino priešo, vedė prastą tiek taktiniu, tiek komandiniu atžvilgiu nedarnų žaidimą“, – atidarymo rungtynėse padarytas klaidas pripažino žaidžiantysis treneris V.Kulakauskas („Tarybų Lietuva“, 1947 m. spalio 11 d.).
Kitas dvi dienas KKI irgi nežaidė taip, kaip tikėtasi – nors iškovojo dvi pergales, du autsaiderius nugalėjo nedideliu skirtumu: iš vyresnės kartos žaidėjų sudarytą Leningrado LDO (Leningrado Karininkų namai) įveikė 37:29, silpniausią turnyro komandą Charkivo VATU (Karinė aviatechnikos mokykla) – 42:34.
O sunkiausi išbandymai dar buvo priešakyje.
Kad yra pasirengę dideliems žygiams, KKI krepšininkai parodė ketvirtajame ture, rugsėjo 24 dieną. Nors kitoje aikštės pusėje išsirikiavo viena iš pavojingiausių varžovių Maskvos CDKA (Centriniai raudonosios armijos namai) komanda, darniai žaidę kauniečiai pasiekė pergalę 38:30.
„Ketvirtose rungtynėse prieš CDKA (Maskva), kuri buvo skaitoma pirmenybių favoritu, mūsų komanda pradėjo žaisti savo įprastu žaidimu vis didindama tempus. Nors CDKA stengėsi tiek tolimais, tiek trumpais mėtymais viršyti mus, tačiau dėka gero mūsų komandos dengimo nepavyko jiems palaužti mūsų komandos. Šis laimėjimas paskatino mūsų komandą su nauja energija stoti kovon prieš likusias komandas“, – svarbią, gal net lemiamą pergalę įvertino V.Kulakauskas.
Didelės energijos reikėjo jau kitame ture, kuriame Lietuvos čempionai iškovojo ne mažiau svarbią pergalę. Kauniečiai pranoko vieną iš dviejų turnyro šeimininkių Tbilisio „Dinamo“ komandą 34:27.
Kiti du varžovai buvo aiškiai silpnesni. Vis dėlto jauniausia turnyro komanda Talino „Kalev“ nelauktai aršiai priešinosi KKI krepšininkams ir buvo įveikta tik 24:17. Užtat dviejų Kauno komandų rungtynėse įtampos nebuvo – KKI nugalėjo „Žalgirio“ krepšininkus didžiausiu skirtumu 57:34.
Paskutinė rimta kliūtis KKI krepšininkų kelyje buvo 1946 metų SSRS čempionė Tbilisio OS (Karininkų namai, gruziniškai – Oficerta sachalis) komanda.
Nors OS gynė prieš metus iškovotą čempionės vardą, savo aikštėje nežaidė kaip čempionė. Patyrę porą pralaimėjimų tbilisiečiai pradėjo jaudintis, pyktis tarpusavyje ir jų žaidimas išsiderino. Šaltakraujai lietuviai pasinaudojo varžovų silpnomis vietomis ir pasiekė dar vieną pergalę 47:33.
„Pastarosiomis dienomis įsižaidę lietuviai lemiamose rungtynėse su šalies čempionais Tbilisio Karininkų namais parodė aukšto lygio krepšinį. Žiūrovai pamatė veiksmus suderinusį kolektyvą, stiprų ne tik technika bei taktika, bet ir valia. To negalima pasakyti apie jų temperamentingus varžovus. Antrajame kėlinyje tbilisiečiai pirmavo trimis taškais. KKI, paprašęs minutės pertraukėlės, pakeitė žaidimą. Jis tapo skaidresnis. Sekindami varžovus perdavimų įvairove ir greitai judėdami aikštėje, kauniečiai privertė „armiečius“ užsidaryti savoje aikštės pusėje. Nepaisydami kamšaties ir kliūčių, lietuviai sugebėdavo atlikti taiklius metimus. Ypatingai veiksmingi buvo Petkevičiaus metimai. Jis kartu su Lagunavičiumi ne tik gerai žaidė gynyboje, bet ir aktyviai padėjo puolėjams“, – po rungtynių, kuriose KKI komanda užsitikrino SSRS čempionės vardą, rašė „Sovetskij sport“ laikraštis (1947 m. spalio 4 d.).
Paskutiniajame ture pirmąją vietą užsitikrinę kauniečiai vos nepatyrė antrojo pralaimėjimo. Atsipalaidavę KKI krepšininkai po pirmojo kėlinio atsiliko nuo Maskvos „Strojitel“ komandos 10:21, bet per pertrauką susikaupė ir nugalėjo 32:25.
Per devynerias rungtynes aštuonias pergales iškovojusioje KKI komandoje žaidė ir SSRS čempionais tapo Vytautas Kulakauskas, Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius, Kazimieras Petkevičius, Vincas Sercevičius, Jonas Kilšauskas, Algirdas Vilimas, Vytautas Majorovas, Viktoras Dzenis ir Pranas Liutkevičius.
Antrąją vietą užėmė septynias pergales pasiekęs Tbilisio „Dinamo“, trečiojoje vietoje liko šešis kartus laimėjęs Maskvos CDKA.
Beje, turnyras turėjo baigtis rugsėjo 30 dieną. Tačiau penktąją pirmenybių dieną Tbilisį užklupo smarki liūtis, dėl kurios rengėjai nukėlė lauko aikštėje vykusias rungtynes ir pastūmė likusių turų tvarkaraštį viena diena.
„Žymios ir reikšmingos yra pergalės, suteikusios Kauno kūno kultūros instituto krepšininkams Tarybų Sąjungos čempionų vardą. Ir čia ne tik pačiose rungtynėse parodytos valios ir meistriškumo, ištvermės ir sugebėjimo egzaminas. Labai gerai išlaikytas egzaminas, pagaliau juk yra įdėto darbo pasekmė. Štai kodėl, kalbat apie laimėjimus, reikia pažvelgti į tuos kelius, kuriais prie jų einama.
Kas užtikrino krepšininkų laimėjimus? Galima papasakoti apie jų pasiruošimą: jie dirbo nepaprastai atkakliai ir atsidavusiai. Skaudėdavo kojos ir rankos, degdavo raumenys, o jie ir nemanydavo užbaigti treniruotės. Kokia tai skatinanti jėga, daug didesnė už sporto pamėgimą, buvo jaučiama tose jų pastangose“, – sveikindamas KKI krepšininkus su pergale, rašė „Tiesos“ dienraštis (1947 m. spalio 5 d.).
„Garbingas tai vardas, bet ir labai daug įpareigojantis. Čempionas, auksinio medalio laimėtojas – pavyzdys visiems. Šį vardą reikia mokėti išlaikyti aukštumoje, garbingai jį apginti. Čempionas – sportininkų masių mokytojas. Šį vardą reikia pateisinti, reikia eiti į jaunimą, padėti jam taip pat pasiekti meistriškumo. Krepšinis, nors ir populiarus, bet turėtų apimti žymiai platesnes mases. Dar bloga pas mus su moterų krepšininkių lygiu. Dar atsilieka Vilniaus ir periferijos sportininkai. Kokia plati darbo dirva atsiveria Tarybų Sąjungos čempionams, pagrindiniam KKI penketukui – Kulakauskui, Sercevičiui, Petkevičiui, Lagunavičiui, Butautui. Didžiai įpareigojantis yra šalies čempiono vardas!“ – tęsė „Tiesa“.
„Bet nereikia ant šio laimėjimo užsnūsti. Pasisavinkime ir tobulinkime visa tai, kas prisidėjo teigiamai prie rezultato pasiekimo“, – ragino KKI komandos žaidžiantysis treneris V.Kulakauskas („Tarybų Lietuva“, 1947 m. spalio 11 d.).
1947 metais SSRS pirmenybėse Kūno kultūros instituto (dabar Lietuvos sporto universitetas) krepšinio komandos iškovotą pergalę vėliau pasisavino Kauno „Žalgirio“ klubas. „Žalgiris“ dabar prisistato kaip penkiskart SSRS čempionas. Pirmasis jo istorijoje įrašytas būtent 1947-ųjų titulas.
Šis teiginys neatitinka tikrovės ir yra viena iš Lietuvos sporto istoriografijos klaidų. Iš tikrųjų, nors KKI sporto klubas (1962 m. pavadintas „Atletu“) priklausė „Žalgirio“ sporto draugijai, tuo metu veikė visiškai savarankiškai. KKI ir „Žalgirio“ komandos aikštėse buvo tokios pačios varžovės, kaip „Dinamo“, „Spartakas“ ar ASK.
Pirmoji KKI pergalė „Žalgiriui“ buvo priskirta dar sovietmečiu, matyt, siekiant pagražinti Kauno ir Lietuvos „reprezentacinės komandos“ istoriją.
Ironiška, kad per 1947 metų SSRS pirmenybes „Žalgiris“ taip pat žaidė pirmojoje grupėje, bet pasiekė tik vieną pergalę prieš Charkivo VATU komandą ir užėmė priešpaskutinę devintąją vietą. Dėl šios nesėkmės Lietuva kitais metais SSRS vyrų krepšinio pirmenybių pirmojoje grupėje galėjo registruoti nebe dvi, bet tik vieną komandą.
