Pirmosios Lietuvos krepšininkų rungtynės SSRS rinktinėje
1947 m. balandžio 27 d. Praha. Vyrai. Europos čempionatas. Pirmasis etapas
SSRS – Jugoslavija 50:11 (23:8).
SSRS: S.Butautas 18, V.Kulakauskas 2, O.Korkia 19, A.Moisejevas 9, J.Ušakovas 2.
Jugoslavija: B.Grkiničius 5, M.Marjanovičius 2, A.Gecas 2, B.Munčanas 2, T.Rochlitzeris 0, N.Popovičius 0, Z.Kovačevičius 0, A.Milojkovičius 0, S.Kalemberis 0, Z.Cvetkovičius 0, O.Olivieri 0.
1939 metais antrą kartą Europos vyrų krepšinio čempione tapusi Lietuvos rinktinė galimybės dar kartą ginti titulą nebegavo. Kitos Europos pirmenybės, numatytos 1941 metais, neįvyko dėl Antrojo pasaulinio karo, o karui pasibaigus politiniame žemėlapyje ir tarptautinėse organizacijose nebeliko Lietuvos valstybės. Po karo geriausi Lietuvos krepšininkai į Europos pirmenybes galėjo grįžti tik kaip SSRS rinktinės nariai.
Sovietų Sąjunga iki Antrojo pasaulinio karo buvo atsiribojusi nuo likusio pasaulio ir visai nedalyvavo tarptautiniame sporto gyvenime. Ši šalis nebuvo Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) narė, jos sporto šakų federacijos taip pat nepriklausė tarptautinėms federacijoms.
Suartėjimas prasidėjo per Antrąjį pasaulinį karą, o pasaulio galingiesiems grąžinus taiką, sovietų valdžia pakeitė požiūrį ir užmezgė platesnius sporto ir kultūros ryšius ne vien su Rytų bei Vidurio Europoje atsiradusiomis „socialistinėmis“ valstybėmis, bet ir su Vakarais.
Pirmosiose po karo surengtose Europos vyrų krepšinio pirmenybėse, kurios vyko 1946 metais, SSRS rinktinė dar nedalyvavo. Tarptautinės mėgėjų krepšinio federacijos (FIBA) nare Sovietų Sąjunga tapo 1947 metais. Tų metų pavasarį, balandžio 27 – gegužės 3 dienomis, SSRS krepšininkai pirmą kartą žaidė Europos pirmenybėse, kurios vyko Čekoslovakijos sostinėje Prahoje.
Šiame turnyre SSRS rinktinės aprangą vilkėjo ir Europos čempionais tapo keturi lietuviai: Stepas Butautas, Vytautas Kulakauskas, Justinas Lagunavičius ir Kazimieras Petkevičius. Šie keturi krepšininkai buvo pirmieji Lietuvos sportininkai, atstovavę SSRS tarptautinėse varžybose.
Prieš 1947 metų Europos pirmenybes paskutinė geriausių SSRS krepšininkų peržiūra buvo kovo 2–9 dienomis Maskvoje vykęs Aštuonių miestų turnyras.
Praėję metai Lietuvos krepšininkams buvo nesėkmingi. 1946-ųjų pavasarį Kauno rinktinė Aštuonių miestų turnyre užėmė tik šeštąją vietą, rudenį Lietuvos čempionu netikėtai tapęs Kauno „Žalgiris“ liko šeštas SSRS pirmenybėse.
Tačiau 1947 metais kauniečiai atsigriebė ir Aštuonių miestų turnyre užėmė antrąją vietą. Nors lemiamose rungtynėse Kauno rinktinė pralaimėjo Maskvos komandai 23:26 (10:17), visas lietuvių pagrindinis penketas – Kazys Petkevičius, Justinas Lagunavičius, Vytautas Kulakauskas, Stepas Butautas ir Vincas Sercevičius – sulaukė vien geriausių atsiliepimų.
„Septyniukė“, Kauno rinktinės žaidėjas Kazys Petkevičius, nusipelno dėmesio. Greitas, vikrus, su puikia reakcija, mirtinai pagriebiantis kamuolį ir labai taiklus – jis buvo labai pavojingas.
Ne mažiau pavojingas buvo puolimo centras Sercevičius, aukštas, judrus, puikiai išmokęs prasibrauti prie krepšio ir užtikrintai mėtantis į krepšį tiek viena, tiek dviem rankomis. Jo komandos draugas Butautas pasižymi sugebėjimu puikiai užsiimti metimo padėtį. Antras gynėjas Lagunavičius, kaip ir Petkevičius, buvo greitas ir ryžtingas, o sunkiu metu pats galėjo įmesti. Ir vis dėlto komandos siela buvo Kulakauskas, kuris nepasižymėdamas efektingais šuoliais ir veiksmais, buvo visur, protingai vadovavo žaidimui. Be to, Kulakauskas, sėkmingai pasirinkdavęs metimo vietą ir laiką, kiekvienose rungtynėse komandai duodavo po keletą taškų“, – po Aštuonių miestų turnyro Kauno krepšininkų geriausias savybes aprašė „Sovetskij sport“ laikraštis (1947 m. kovo 11 d.).
Visi penki pagrindiniai Kauno krepšininkai buvo pakviesti į SSRS rinktinę, kuri beveik iškart po Aštuonių miestų turnyro pradėjo ruoštis Europos pirmenybėms. Treniruočių stovykla buvo surengta Pamaskvyje. Joje, vadovaujant maskviečiams treneriams Pavelui Cetlinui ir Stepanui Spandarianui, kelias savaites prakaitą liejo 18 krepšininkų iš Kauno, Talino, Tartu, Tbilisio, Maskvos ir Leningrado.
Per Europos pirmenybes kiekviena komanda galėjo registruoti 14 žaidėjų, todėl treneriams reikėjo nuspręsti, kurie keturi krepšininkai liks namie.
Tarp keturių atkabintų krepšininkų pateko pagrindinis Kauno komandos vidurio puolėjas V.Sercevičius. Tačiau jis į rinktinę nepateko dėl priežasčių, visai nesusijusių su sportu. 1945 metų vasarą V.Sercevičius buvo ištremtas į Sibirą. Nors po metų vyras grįžo į Lietuvą ir vėl galėjo žaisti krepšinį bei dalyvauti sąjunginėse varžybose, sovietinis saugumas buvusiam tremtiniui neleido vykti į užsienio šalis, net ir į „draugiškas socialistines valstybes“.
Dėl to po pirmosios stovyklos V.Sercevičius ne keliavo į Europos pirmenybes, bet grįžo į Kauną, o vėliau visai nebuvo kviečiamas į SSRS rinktinę.
Toks pat likimas ištiko estą Arvo Putmakerį, 1946 metais Aštuonių miestų turnyrą laimėjusios Talino rinktinės lyderį. A.Putmakeris per karą buvo pašauktas į vokiečių kariuomenę, todėl šiam vidurio puolėjui SSRS rinktinės durys buvo užtrenktos net tvirčiau negu tremtiniui V.Sercevičiui.
Per 1947 metų Europos pirmenybes SSRS rinktinėje kartu su keturiais lietuviais žaidė du estai, du gruzinai ir šeši maskviečiai.
SSRS krepšininkai į Prahą atvyko balandžio 21 dieną, o pirmąsias rungtynes žaidė balandžio 27 dieną su Jugoslavijos rinktine. Kartu šios rungtynės buvo pirmosios 1947 metų Europos pirmenybių rungtynės.
Jugoslavijoje krepšinis tuo metu buvo vos pradėtas žaisti, todėl šios šalies rinktinė sovietų komandai pavojaus nekėlė. SSRS rinktinė pasiekė pergalę 50:11 (23:8).
Šiose rungtynėse žaidė du Lietuvos krepšininkai. S.Butautas pelnė 18 taškų, V.Kulakauskas – 2 taškus. S.Butautas pateko į sovietų krepšinio istoriją kaip žaidėjas, kuris pelnė pirmuosius SSRS rinktinės taškus oficialiose varžybose.
„Po nervingos pradžios paaiškėjo, kad fiziškai ir techniškai pranašesnė yra SSRS komanda, kuri ypač antrajame kėlinyje buvo visiška aikštės šeimininkė. Visas rungtynes žaidė tie patys penki krepšininkai (be geriausiais pristatytų Lõssovo ir Konievo). Švarus žaidimas, greiti perdavimai vos gavus kamuolį ir tikslūs metimai buvo jų didžiausi privalumai. Aukščiausias Korkija buvo ir rezultatyviausias žaidėjas, amerikietišką techniką parodė Moisejevas, gerais staigiais metimais pasižymėjo Butautas“, – po pirmųjų rungtynių apie SSRS rinktinę rašė Prahos dienraštis „Mlada Fronta“ (1947 m. balandžio 29 d.).
Gruzinas O.Korkia žaidė dar rezultatyviau negu S.Butautas ir į jugoslavų krepšį įmetė 19 taškų.
Po to SSRS rinktinė įtikinamai laimėjo visas kitas rungtynes: pirmajame etape nugalėjo Vengriją 62:33 ir Bulgariją 55:24, antrajame etape – Egiptą 46:32 ir Lenkiją 36:18, finale – Čekoslovakiją 56:37.
Tačiau lietuviai žaidė nedaug. Per rungtynes su vengrais į aikštę buvo įleisti K.Petkevičius (1 taškas) ir J.Lagunavičius (0), per rungtynes su lenkais – K.Petkevičius (0).
SSRS rinktinės treneriai laikėsi taktikos kuo rečiau keisti žaidėjus. „Manėme, kad keitimas tolygus kelių taškų praradimui, ypač tada, kai pakeitęs žaidėjas dar tik prisitaiko prie ritmo ir žaidimo braižo. Keitimą atlikdavome tik tada, kai žaidėjas būdavo pašalinamas dėl asmeninių pražangų, traumos arba jam labai nesisekdavo žaisti. Bet nė vieno žaidėjo nepakeitėme dėl nuovargio“, – paaiškino vienas iš rinktinės trenerių S.Spandarianas („Sovetskij sport“, 1947 m. gegužės 17 d.).
Nors SSRS rinktinė visus varžovus nugalėjo įtikinamai, sporto vadovai reikalavo, kad krepšininkai kiekvienose rungtynėse „parodytų sovietų sporto galybę“ ir laimėtų kuo didesniu skirtumu, todėl treneriams buvo brangus kiekvienas taškas.
Nė vienas krepšininkas nežaidė visų šešerių rungtynių. Po penkerias rungtynes žaidė estas Joannas Lõssovas, gruzinas Nodaras Džordžikia ir rusai Jevgenijus Aleksejevas bei Anatolijus Konevas.
„TSRS, Egiptas, Belgija, Prancūzija ir Čekoslovakija pasirodė vienos iš pajėgiausių komandų. Likusios ne tik sukovojo silpnai, bet teik techniškai, tiek taktiškai buvo žemo lygio. Tik Belgijos ir Egipto komandos tiek taktiškai, tiek techniškai buvo aukšto lygio. Kamuolio valdymas momentais buvo beveik virtuoziškas, tačiau fizinis pajėgumas, kondicinis pasiruošimas buvo menkas – žaidėjas, pažaidęs 10 minučių, buvo tuoj keičiamas, kas ypatingai atsiliepė į jų rezultatus. Beveik visų komandų žaidimų stilius panašus į 1939 m. Europos pirmenybių stilių. Žaidimas vykdavo per centrą, įvairiais variantais bei kombinacijomis, kas, esant geram dengimui, būdavo anuliuojama. Visos komandos gynėsi zoniniu dengimu. Tačiau šis zoninis dengimas būdavo su spragom, labai lengvai apeinamas.
Mūsų komanda, nors nemokėjo virtuoziškai valdyti kamuolio, tačiau ištvermė, taiklūs mėtymai, apgalvotas kolektyvinis susižaidimas privertė visus priešininkus nuleisti rankas“, – po turnyro įspūdžiais dalinosi vienas labiausiai patyrusių rinktinės žaidėjų V.Kulakauskas, kuris prieš karą ne tik matė 1939 metų Europos pirmenybių rungtynes, bet ir treniravosi su geriausiais prieškario Lietuvos krepšininkais, tarp jų – Amerikos lietuviais („Tarybų Lietuva“, 1947 m. gegužės 23 d.).
Nors per 1947 metų Europos pirmenybes pirmosios pokario kartos Lietuvos krepšininkams teko nežymūs vaidmenys, vėliau jie buvo nuolat kviečiami į SSRS rinktinę, buvo vieni iš svarbiausių jos žaidėjų ir iškovojo daug Europos pirmenybių bei olimpinių žaidynių medalių (dvejose pirmosiose pasaulio pirmenybėse, kurios vyko 1950 ir 1954 metais Pietų Amerikoje, SSRS rinktinė nedalyvavo).
1951 metais Europos čempionais tapo S.Butautas ir J.Lagunavičius, 1952 metų Helsinkio olimpinių žaidynių sidabro medalius laimėjo S.Butautas, J.Lagunavičius, K.Petkevičius ir Stanislovas Stonkus, 1953 metais Europos čempionais tapo S.Butautas, J.Lagunavičius, K.Petkevičius ir Algirdas Lauritėnas, 1955 metų Europos pirmenybių bronzos medalius iškovojo A.Lauritėnas, K.Petkevičius ir S.Stonkus, 1956 metų Melburno olimpinių žaidynių sidabro medalius laimėjo A.Lauritėnas, K.Petkevičius ir S.Stonkus, 1957 metais Europos čempionais tapo A.Lauritėnas ir S.Stonkus.
Lietuviška linija SSRS rinktinėje nutrūko per 1959 metų pasaulio pirmenybes. Po to kelerius metus rinktinėje nežaidė nė vienas Lietuvos krepšininkas. Tik septintojo dešimtmečio viduryje Lietuvos krepšinio tradicijas atgaivino Modestas Paulauskas.
