Dešimtuko žaidynės
1944 m. birželio 14 d. Kaunas. Vyrai. Dešimtuko žaidynių finalas
Kauno KTK – Kauno „Grandis“ 33:22 (13:10).
KTK: V.Sercevičius 9, A.Norkus 9, S.Butautas 6, R.Bagdonas 5, J.Kučinskas 4, L.Baltrūnas (kapitonas) 0, A.Lukošaitis 0.
„Grandis“: V.Leščinskas 8, E.Pauliukevičius 6, V.Norkus 3, S.Mackevičius 3, V.Puzinauskas 2. Z.Puzinauskas (kapitonas) nežaidė.
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos sporto gyvenimas nenutrūko, bet buvo padrikas. Nuolat keičiantis padėčiai fronte, keitėsi okupacinės valdžios potvarkiai ir suvaržymai civiliams gyventojams, o Lietuvos sporto vadovams buvo sudėtinga atlikti visus renginių tvarkaraštyje numatytus darbus.
Vis dėlto 1944 metų vasarą, iš Rytų pusės vėl artėjant fronto linijai ir visuomenėje didėjant nerimo nuotaikoms, kauniečius nudžiugino didelis krepšinio renginys – Dešimtuko žaidynės. Jas surengė karo metais aktyviai veikęs Kauno teniso klubas (KTK).
Iki tol Lietuvoje buvo surengtas tik vienas didelis nacionalinis krepšinio turnyras. Jis įvyko 1938 metais, per Tautinę olimpiadą. 1944 metais Dešimtuko turnyras buvo antrosios Lietuvos krepšinio varžybos, kuriose dalyvavo ir visos stipriausios Kauno ekipos, ir geriausios provincijos komandos.
Vertinant vien krepšinio kontekste, Dešimtuko turnyras buvo daug svarbesnis įvykis negu 1942 metais pirmą kartą surengtos visõs Lietuvos vyrų krepšinio pirmenybes. 1942-ųjų pirmenybės turėjo vieną esminį trūkumą – kadangi dalyvavo tik miestų ir apygardų čempionai, nemažai geriausių Lietuvos krepšininkų, atstovavusių ne tuometiniam Kauno čempionui „Perkūnui“, bet kitoms šio miesto komandoms, liko užribyje.
Dešimtuko žaidynių idėja gimė Kauno teniso klube. KTK užsiėmė ne vien tenisu, bet ir kitais žaidimais, o krepšinio komandoje subūrė keletą pajėgių žaidėjų ir tapo lygiaverčiu konkurentu Lietuvos čempionui Kauno „Perkūnui“.
„Norėdamas uždegti naują krepšinio žaidimo aistrą ir suburti į krūvą geriausius Lietuvos krepšininkus, Kauno Teniso Klubas birželio 8–11 d. ruošia platesnio masto krepšinio žaidynes. Žaidynėse dalyvauti KTK kviečia 10 pajėgiausių komandų: keturias iš Kauno ir šešias iš kitų miestų. Šiemet kviečiama dalyvauti: Grandis, LGSF, ASK ir KTK (iš Kauno), Vilniaus LFLS, Šiaulių Šarūnas, Telšių Džiugas, Tauragės Tauras, Biržų Vilkas, Panevėžio LGSF. Atsakymų laukiama iki birželio 1 d. Jei kuri nors kviečiamų komandų negalės dalyvauti, jos vietoje kviečiama kita pajėgesnė ekipa“, – gegužės pabaigoje „Ateities“ dienraštyje (1944 m. gegužės 30 d.) paskelbė turnyro rengėjas KTK.
Biržų „Vilkas“ ir Panevėžio LGSF dalyvauti turnyre atsisakė. Vietoj šių komandų buvo pakviestos Alytaus „Dainava“ ir Marijampolės „Sūduva“. Marijampoliečiai iš pradžių priėmė kvietimą, bet į turnyrą neatvyko, tad pirmasis Dešimtukas tapo Devintuku.
Tarp turnyro dalyvių nebuvo 1942 metų Lietuvos čempiono Kauno „Perkūno“. „Perkūno“ komanda buvo panaikinta, bet jos krepšininkai perėjo į kitą Kauno klubą „Grandį“.
KTK tikėjosi Dešimtuko žaidynes rengti kiekvienais metais ir paskelbė, kad nugalėtojams skirtą taurę po trečiojo turnyro visam laikui gaus komanda, kuri per tris turnyrus surinks daugiausiai taškų.
„Taškai skaičiuojami tokia tvarka: pirmos vietos laimėtojas gauna 3 taškus, antros – 2 taškus ir trečios – 1 tašką. Jei dvi komandos surinktų po lygiai taškų, tarp tų komandų būtų papildomos rungtynės taškų sistema“, – paaiškino „Ateitis“ (1944 m. birželio 6 d.).
Pagrindinį prizą turnyro nugalėtojams įsteigė „Ateities“ dienraštis. Čempionai gavo skulptoriaus Juozo Zikaro skulptūrą „Krepšininkas“. Antrosios vietos laimėtojams „Savaitės“ savaitraštis padovanojo Šv.Jurgio keramikos dirbinį, trečiąją vietą užėmusiai komandai buvo įteikta „Dailės“ kooperatyvo skirta vaza.
Dešimtuko žaidynės buvo didžiausias krepšinio turnyras Lietuvoje nuo 1939 metų Europos pirmenybių. Šį palyginimą pasitelkė ir „Ateities“ redaktorius Bronius Daunoras, prasidedant Dešimtuko turnyrui vedamajame pakvietęs Kauno sporto mėgėjus ateiti į KTK aikštę ir palaikyti krepšininkus.
„Šiandien vėl pradedame gražiųjų krepšinio žaidynių pynę, kurios ne vienam maloniai primins anas didžiąsias krepšinio dienas, įvykusias taip pat pavasario žydėjime prieš penketą metų. O gražūs ir malonūs tų dienų atsiminimai... Tada ne vienam geležim žvilganti halė šimtą kartų buvo malonesnė už savąjį butą, nuo džiaugsmingų ovacijų skaudėjo rankas, dužo laikrodžiai... Kažin anų dienų gimnazistė ar tebeturi autografų prirašytus blokus? Dažnai prisiminimų amžius ilgesnis už ištikimybę... O Lietuvos vardas dar kartą plačiai nuskambėjo ir mūsų krepšinio garbė dar gražiau sužibo. Krepšinis įaugo į mūsų jaunuomenės kūną ir kraują, o visiems lietuviams pavirto mūsų sportinės garbės reikalu.
Praėjo penkeri metai, karo ir kraujo metai, pamiršę grožį ir džiaugsmą. Bet pragiedruliai švysteli ir apsiniaukusiame danguje. Šiandien prasidedančios krepšinio žaidynės taipgi gražus pragiedrulis, skaisčiau nušvitęs po ilgesnio laiko. Tiesa, šį kartą susirenka tik savo krašto visų kampelių krepšinio garbės kėlėjai, bet kas sava, tas dar labiau miela, nes kiekvienas savas žiburėlis gražiau žiba.
Krepšinio mylėtojai šiandien jau nuo ankstaus ryto gyvena krepšinio žaidynių dvasia. Krepšinio žodis skamba dažno žmogaus lūpose. Mergaitės, kurios taip mėgsta kalbėti apie kino filmas ar pasivaikščioti panemuniais, šiandien turės pakeisti savo tradicinę dienotvarkę, nes KTK krepšinio aikštelė turės daugiau magiškos galios. O įstaigų tarnautojai, vietoj įprasto atsisveikinimo darbą baigus, spausdami rankas pasakys: Na, tai iki pasimatymo krepšinio žaidynėse...“ – rašė B.Daunoras (1944 m. birželio 8 d.).
Karo metais Kauno krepšininkai negalėjo naudotis uždaromis sporto salėmis, kuriose vykdavo varžybos iki 1941 metų vasaros. Okupacinė valdžia savo reikmėms iš pradžių perėmė Kauno sporto halę, paskui – ir Kūno kultūros rūmų salę. Mieste buvo kelios mažos salės, kuriose krepšininkai šaltuoju metų laiku rengė treniruotes ir draugiškas rungtynes, bet dideliam turnyrui šios salės netiko.
Dėl to Dešimtuko žaidynės vyko šalia Kūno kultūros rūmų (dabartinio Lietuvos sporto universiteto pastato) įrengtose KTK klubo lauko aikštelėse. KTK prieš pat turnyrą įrengė antrą aikštelę, bet abiejose aikštelėse buvo grunto danga, todėl krepšininkai buvo priklausomi nuo gamtos malonės. Grunto aikštelės lyjant pažliugdavo ir žaisti jose būdavo neįmanoma.
O gamta tomis dienomis buvo negailestinga. Visas Dešimtuko žaidynių dienas oras buvo žvarbus ir lietingas, daug rungtynių buvo nukeltos ir turnyras baigėsi keliomis dienomis vėliau nei planuota – birželio 14-ąją.
Pirmąją turnyro dieną įvyko tik vienerios iš šešerių numatytų rungtynių. Kitas dienas oras buvo truputį geresnis, bet turnyras trūkčiojo visą savaitę. Lyjant kelerios rungtynės buvo sužaistos „Grandies“ klubo aikštelėje (Vytauto parke). Šios aikštelės danga buvo betoninė, todėl lietus jos nesugadindavo.
„Pirmosios krepšinio žaidynių dienos praėjo lietaus ženkle. Nė vienas rengėjas debesims nebuvo įteikęs jokio kvietimo, bet jie atėjo nekviesti ir nelaukti, kaip tie žiūrovai be bilieto, kurie labai maloniai sekė rungtynes pro tvorą ir džiaugėsi, kad mūsų krepšinis gražiai bujoja ir be jų įėjimo bilieto paramos“, – rašė „Ateitis“ (1944 m. birželio 12 d.).
Nepaisant prasto oro, į Dešimtuko žaidynes kiekvieną dieną ateidavo daugiau nei tūkstantis žiūrovų. Netrūko ir garbingų svečių. Krepšinio varžybas stebėjo Kauno burmistras Steponas Kenstavičius, keli aukšti valstybės pareigūnai, didelis sporto entuziastas Kipras Petrauskas.
Krepšinio aikštėse žiūrovai pamatė nemažai visiems lietuviams puikiai pažįstamų veidų. Dešimtuko žaidynėse rungtyniavo 1937 ir 1939 metų Europos čempionai Zenonas Puzinauskas, Vytautas Norkus, Vytautas Leščinskas („Grandis“), Leonas Baltrūnas (KTK), Vilius Variakojis (Šiaulių „Šarūnas“).
Taip pat žaidė nemažai jaunų krepšininkų, kurių pavardės tuo metu dar nebuvo labai garsios, bet plačiai nuskambėjo po karo. Dešimtuko turnyre žaidė pokario metais šlovingas Lietuvos krepšinio tradicijas tęsę Stepas Butautas, Vincas Sercevičius (KTK), Vytautas Kulakauskas (LGSF), Kazimieras Petkevičius (Telšių „Džiugas“), Antanas Kudzys (Alytaus „Dainava“), Romualdas Ivaškevičius (ASK).
Turnyras buvo rengiamas dviejų minusų atkrintamųjų varžybų sistema. Pastaraisiais dešimtmečiais ši varžybų sistema primiršta, bet savotiška jos atmaina iki šiol taikoma imtynių turnyruose. Praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje ši sistema buvo plačiai paplitusi, ji taikyta ir per olimpines žaidynes. Svarbiausia šios sistemos ypatybė – pralaimėjusios komandos neiškrenta iškart, bet gauna antrą šansą.
Dešimtuko žaidynėse dviejų šansų neužteko Vilniaus LFLS ir Šiaulių „Šarūno“ krepšininkams. Jie iš turnyro iškrito pirmieji – patyrė po du pralaimėjimus ir nelaimėjo nė karto.
Prieš patirdamos antrąją nesėkmę, po vieną pergalę iškovojo Alytaus „Dainavos“, Tauragės „Tauro“ ir Kauno LGSF komandos. Netikėtai anksti pasitraukė 1942 ir 1943 metų Kauno vicečempionė LGSF, kuriai nepavyko įveikti Kauno ASK ir Telšių „Džiugo“ krepšininkų.
„Džiugas“ ir ASK pasiekė po dvi pergales. „Džiugui“ buvo skirta ketvirtoji vieta, tačiau telšiškiai namo išvyko ne tuščiomis. Jie gavo ir geriausiai provincijos komandai skirtą prizą, ir taikliausiai baudas mėčiusios komandos prizą (žemaičiai per dvejas pirmąsias rungtynes pataikė 12 iš 19 baudos metimų).
Prizu už trečiąją vietą džiaugėsi ASK krepšininkai, pralaimėję būsimiems finalininkams KTK ir „Grandies“ klubams.
KTK iki finalo nepatyrė nė vieno pralaimėjimo. Tuo tarpu „Grandis“ neišvengė nesėkmės, kurią patyrė trečiajame rate žaisdama su KTK krepšininkais.
Birželio 13 dieną įvyko pirmosios finalo rungtynės. Nors „Grandžiai“ negalėjo padėti susižeidęs Z.Puzinauskas, ši komanda netikėtai dominavo visas rungtynes ir pasiekė pergalę 30:19 (15:11).
Kadangi KTK pralaimėjo pirmą kartą, pagal dviejų minusų sistemą buvo paskirtos antrosios finalo rungtynės. Birželio 14 dieną išvadas padariusi KTK komanda buvo pranašesnė ir įveikė be Z.Puzinausko žaidusią „Grandį“ 33:22 (13:10). Beje, Z.Puzinauskas, per šešerias rungtynes įmetęs 64 taškus, tapo rezultatyviausiu Dešimtuko žaidynių krepšininku.
„Abu varžovai tikrai buvo verti baigmininkų vardo. Rungtynės praėjo įtemptai ir abi komandos į žaidimą įdėjo visą savo krepšiniškąją išmintį. Dėl atidaus dengimo taškus rinkti buvo sunku ir čia abu penketukai švystelėdavo gražiais deriniais. Gana didelis taškų kapitalas buvo surinktas mėtant iš tolo“, – rungtynes aprašė „Ateitis“ (1944 m. birželio 16 d.).
„Ir taip krepšinio „Dešimtuko“ žaidynės, visą savaitę džiuginusios tūkstančius kauniečių, buvo baigtos. Buvo praleista eilė nuotaikingų popiečių, žaidynės išjudino paskutiniu laiku kiek aptingusį krepšinį, daugelyje įsižiebė nauja krepšinio aistra, kuri tikėkime, mūsų žaidikus išves į aukštumas ir Europos krepšinio meisterio vardas ir toliau liks vertingose rankose. Privačios iniciatyvos, šį kartą Kauno Teniso Klubo, dėka išjudėta iš sustingimo ir reikia laukti, kad dabar visų bus noriai dirbama mūsų krepšinio ateičiai“, – pasibaigus turnyrui rašė „Ateitis“ (1944 m. birželio 16 d.).
Sporto vadovai ketino išjudinti ir moterų krepšinį. Buvo numatyta birželio 28–30 dienomis Telšiuose surengti moterų krepšinio Aštuoneto žaidynes, į kurias buvo pakviestos keturios Kauno ir keturios provincijos komandos.
Tačiau fronto linijai nenumaldomai artėjant, šis turnyras neįvyko. Taip pat, kaip ir nebuvo baigtos 1944 metų birželio viduryje, iškart po Dešimtuko žaidynių, pradėtos Kauno vyrų ir moterų krepšinio pirmenybės bei kitos varžybos.
Nuo 1944 metų liepos mėnesio Lietuvos žemę siaubė ilgas savaites trukę kruvini Antrojo pasaulinio karo mūšiai.
