1942 m. rugpjūčio 23 d. Kaunas. Vyrai. Lietuvos pirmenybių finalas
Kauno „Perkūnas“ – Telšių „Džiugas“ 32:13 (14:1).
„Perkūnas“: Z.Puzinauskas 16, V.Leščinskas 6, V.Norkus 4, S.Mackevičius 2, V.Puzinauskas 2, E.Pauliukevičius 2.
„Džiugas“: V.Grybauskas 5, J.Nakutis 4, B.Racevičius 4, S.Grybauskas 0, B.Kerpauskas 0, S.Ginčauskas 0, V.Sadauskas 0.
Sporto istorijoje yra nemažai paradoksų. Staigmenos nugriaudėja ne vien arenose, kuriose favoritai neretai patiria sunkiai paaiškinamas nesėkmes, o pergalėmis džiaugiasi sportininkai, net patys nesitikėję pasiekti gerų rezultatų. Sporto istorija kupina ir kitokių įvykių, kurie atrodo visiškai nedėsningi ir sunkiai telpa į logikos rėmus.
Vienas iš tokių paradoksų – Lietuvos krepšinio pirmenybių raida. Pirmosios visõs Lietuvos krepšinio pirmenybės buvo surengtos ne tada, kai šis žaidimas išgyveno pirmąją didelio pakilimo bangą, bet tada, kai visa šalis išgyveno vieną sudėtingiausių XX amžiaus laikotarpių – Antrojo pasaulinio karo metais.
Lietuvos krepšinis ypač sparčiai vystėsi ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje, kuomet šalies vyrų rinktinė dukart tapo Europos čempione, o moterų rinktinė – Europos vicečempione. Tačiau net tuo metu visõs Lietuvos krepšinio pirmenybės nebuvo surengtos nė karto.
Tarpmiestinės rungtynės Lietuvos čempionui išaiškinti per visą Nepriklausomybės laikotarpį apskritai buvo surengtos vos vieną kartą. 1925 metais šiose rungtynėse susitiko Kauno ir Šiaulių čempionai. Visais kitais metais Lietuvos čempionais būdavo skelbiami Kauno čempionai.
Miestų pirmenybės vyko daugelyje Lietuvos vietų. Tačiau Klaipėdos, Šiaulių, Telšių, Panevėžio, Marijampolės ar kitų miestų čempionai negaudavo teisės oficialiose rungtynėse mesti iššūkį kauniečiams. Žinoma, tarp laikinosios sostinės ir provincijos komandų buvo didelė meistriškumo praraja, kauniečiai tikriausiai būtų be vargo laimėję, kaip laimėdavo draugiškas rungtynes, bet kiti miestai ilgus metus neturėjo net teorinės galimybės.
Pirmosios Lietuvos krepšinio pirmenybės, kuriose dalyvavo kelių miestų komandos, įvyko 1942 metais – po to, kai šalis per trumpą laikotarpį dukart išgyveno didelius politinius pokyčius.
1940 metų vasarą Lietuvą užgrobė Sovietų Sąjunga, o po metų politinė padėtis dar kartą drastiškai pasikeitė. 1941 metų birželio 22 dieną Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Sovietų Sąjungą, vokiečių daliniai įžengė ir į Lietuvą.
Fronto linija į Rytus nuslinko labai greitai – jau po kelių dienų sovietų okupantų neliko nė kvapo. Juos pakeitė vokiečių okupantai. Vis dėlto pasikeitus valdžiai gyvenimas kai kuriais atžvilgiais tapo laisvesnis ir Lietuvoje greitai atsikūrė nemažai Nepriklausomybės metais veikusių institucijų ir organizacijų.
Jau birželio 26 dieną buvo atkurti Lietuvos sportui vadovavę Kūno kultūros rūmai (KKR), kurių direktoriumi buvo paskirtas Andrius Keturakis, 1941 metų vasarą vėl pradėjo veikti prieš kelis mėnesius sovietų uždaryti senieji Lietuvos sporto klubai.
Tiesa, ne visi. Atkurti Jaunalietuvių sporto organizacijos (JSO), kuri ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje buvo stipriausias Lietuvos sporto klubas, neleido ir vokiečių valdžia.
Vokiečių okupacinė valdžia į tiesioginius sporto reikalus beveik nesikišo, todėl Kūno kultūros rūmai, bent Lietuvos ribose, galėjo tvarkytis savarankiškai. Tiesa, labai smarkiai buvo suvaržytos kelionės – Lietuvos sportininkai negalėjo nukeliauti į Latviją ar Estiją, net ir judėjimas tarp Lietuvos miestų buvo apribotas.
Pasikeitus okupacinei valdžiai sporto gyvenimas atgijo per kelias savaites. Jau 1941 metų liepos antrojoje pusėje Kaune vėl buvo rengiamos viešos krepšinio, futbolo rungtynės, po to surengtos ir kitų sporto šakų varžybos.
Rudenį įvyko Kauno krepšinio rudens turnyras, kurio nugalėtoju tapo „Perkūnas“ – naujas klubas, įkurtas buvusio CJSO klubo pagrindu ir subūręs daugumą geriausių Lietuvos krepšininkų.
„Perkūnui“ atstovavo Europos čempionai Zenonas Puzinauskas, Vytautas Norkus, Vytautas Leščinskas, jau po Europos pirmenybių Lietuvos rinktinėje debiutavę Vytautas Puzinauskas ir Stasys Mackevičius.
Keli Europos čempionai žaidė kitose Kauno komandose: Leonas Baltrūnas, Stasys Šačkus ir Eugenijus Nikolskis – KTK (Kauno teniso klubas), Pranas Mažeika, Leonas Petrauskas ir Mindaugas Šliupas – LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga).
Dar vienas Europos čempionas Artūras Andrulis išvyko gyventi į Vilnių. Įdomu, kad į Vilnių persikraustė ir 1939 metų Europos vicečempionės Latvijos rinktinės lyderis Voldemaras Šmitas. Jis taip pat žaidė Vilniaus pirmenybėse ir Vilniaus rinktinėje.
1942 metų sausio mėnesį prasidėjo eilinės Kauno pirmenybės, kurių L pakopoje (stipriausioje) dalyvavo šešios vyrų ir aštuonios moterų komandos, žemesnėse pakopose varžėsi 15 vyrų komandų.
Pavasarį prasidėjo ir kitų miestų pirmenybės, o KKR nusprendė pasibaigus miestų bei apygardų pirmenybėms surengti Lietuvos vyrų krepšinio pirmenybes, kuriose dalyvautų visų regionų čempionai.
Lietuva buvo suskirstyta į septynias sporto apygardas: Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Žemaitijos (Telšių), Suvalkijos (Marijampolės), Aukštaitijos (Panevėžio) ir Ukmergės. Visų apygardų nugalėtojai gavo teisę žaisti Lietuvos pirmenybėse.
Kauno čempionu tapo geriausiu šalies krepšininkus subūręs „Perkūnas“. Nors „Perkūnas“ taip pat neišvengė pralaimėjimo, birželio 2 dieną lemiamose rungtynėse atsiskaitė su Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos (LGSF) komanda 36:24 (21:11) ir užėmė pirmąją vietą.
„Šių metų Kauno krepšinio pirmenybės buvo bene pats didysis sporto įvykis, trukęs ilgesnį laiką ir sukėlęs didelio susidomėjimo. Tai visai suprantama, nes karo meto sąlygos suvaržė sportinį gyvenimą ir teko tenkintis kuklesniais įvykiais, kurių fone, ypatingai žiemą, buvo populiarusis krepšinis“, – pasibaigus Kauno pirmenybėms rašė „Į laisvę“ dienraštis (1942 m. birželio 20 d.).
Pasibaigus apygardų pirmenybėms prasidėjo Lietuvos pirmenybės. Ketvirtfinalio ir pusfinalio rungtynės buvo sužaistos birželio pabaigoje ir liepos pradžioje. Ketvirtfinalyje Telšių „Džiugas“ nugalėjo Šiaulių „Batą“ 19:16, Vilniaus „Universitetas“ – Ukmergės „Perkūną“ 32:23, Kauno „Perkūnas“ – Marijampolės „Sūduvą“ 37:24.
Pusfinalyje „Džiugas“ įveikė Biržų Valstybinę gimnaziją 32:16, Kauno „Perkūnas“ – „Universitetą“ 49:25.
Ilgiau reikėjo laukti finalo rungtynių. Kūno kultūros rūmai norėjo jas surengti Žemaitijos sostinėje, bet dėl nesutvarkytos Telšių krepšinio aikštės, lemiamos rungtynės buvo nukeltos į vasaros pabaigą.
„Kūno kultūros Rūmai, telšiečių prašomi, sutiko paskirti krepšinio pirmenybių finalą Telšiuose. Finale susitiks jauni „Džiugo“ krepšininkai su Kauno „Perkūnu“, kurio eilėse matysime beveik visą dabartinę Lietuvos krepšinio rinktinę. Beveik po trijų metų telšiečiai vėl galės pamatyti savo mieste pajėgiausius Europoje krepšininkus. Šį kartą jie žais ne draugiškas rungtynes, bet gins savo garbingą vardą prieš mažiau patyrusius, bet atkaklius žemaičius. Sporto mėgėjams tai bus didelė diena, jie galės pasigrožėti puikiu kauniečių žaidimu, o taip pat pasidžiaugti, kad ne kas kitas, o žemaičiai yra jų priešininkai finalinėje kovoje“, – džiaugėsi Telšiuose leistas „Žemaičių žemės“ savaitraštis (1942 m. liepos 18 d.).
Telšiečiai džiaugėsi per anksti. Žemaitijos sporto apygardos vadovai per kelias savaites nesugebėjo pasirengti finalo rungtynėms, todėl jos buvo perkeltos į Kauną. Lemiamas mačas įvyko rugpjūčio 23 dieną KKR lauko aikštėje (šalia dabartinio Lietuvos sporto universiteto).
Kaip ir reikėjo tikėtis, varžovų jėgos buvo nelygios. „Perkūnas“ be didelio vargo nugalėjo „Džiugo“ krepšininkus 32:13 (14:1).
„Vakarykštės rungtynės praėjo gyvai ir įdomiai. Iki pusės pirmo puslaikio Telšių Džiugas buvo visai lygiavertis varžovas, tik toliau atkaklūs žemaičiai kiek pasimetė, neįstengė uždengti Puzinausko I, ir krepšių skaičius pradėjo žymiai didėti. Džiugui vakar labai nesisekė mėtyti, net ir iš geriausių padėčių.
Perkūno ekipa taipgi neparodė geresnio žaidimo. Komandos ramstis, kaip ir visada, buvo Puzinauskas I, kurs ir daugiausia taškų pasiekė, ir kitiems daug progų sudarė. Geriausiai Perkūnas sužaidė pirmojo puslaikio antrą pusę“, – rungtynes aprašė „Į laisvę“ dienraštis (1942 m. rugpjūčio 24 d.).
Lietuvos vicečempionu tapęs „Džiugas“ kitą dieną žaidė draugiškas rungtynes su Kauno vicečempionu LGSF. Šios rungtynės patvirtino, kad „Džiugas“ vertas šalies vicečempiono vardo – žemaičiai laimėjo 24:21 (10:7).
Kito sezono KKR renginių tvarkaraštyje taip pat buvo numatytos Lietuvos vyrų krepšinio pirmenybės. Jos turėjo vykti 1943 metų vasarą, pasibaigus septynių apygardų pirmenybėms.
Provincijos krepšinis per metus smarkiai žengė į priekį ir apygardų pirmenybėse dalyvavusių komandų skaičius žymiai padidėjo. 1943 metų pirmoje pusėje Aukštaitijos apygardos pirmenybėse varžėsi net 15 komandų, Šiaulių apygardos – 14, Suvalkijos ir Ukmergės apygardų – po 10. Komandos žaidė daugiau rungtynių, varžybos vyko sklandžiau, o KKR vadovai dėl prasto organizavimo priekaištų turėjo tik Vilniaus apygardai.
Paaiškėjus apygardų čempionams, 1943 metų vasarą prasidėjo Lietuvos pirmenybės. Tačiau jose buvo sužaistos tik dvejos ketvirtfinalio rungtynės.
Lietuvos gyvenimui lemiamos įtakos turėjo įvykiai fronte. Sovietų kariuomenei sustabdžius vokiečių puolimą ir apsukus fronto liniją, okupacinė valdžia sugriežtino ribojimus ir krepšinio pirmenybės nebuvo baigtos. Kitos Lietuvos krepšinio pirmenybės įvyko tik sovietų okupacijos metais.
