Kauno rinktinės debiutas SSRS aštuonių miestų turnyre
1941 m. kovo 24 d. Leningradas. Vyrai. Aštuonių miestų turnyras
Kaunas – Tartu 20:37 (7:15).
Kaunas: A.Andrulis, V.Kulakauskas, V.Leščinskas, S.Mackevičius, V.Norkus, V.Puzinauskas, Z.Puzinauskas, S.Šačkus. Treneris L.Baltrūnas.
1940 metų vasarą Lietuvą, kaip ir kitas Baltijos valstybes, sukrėtė didelės politinės permainos. Du dešimtmečius vykęs integravimosi į Vakarų Europą procesas staiga nutrūko, ir šalis buvo priverstinai atgręžta į Rytus. Lietuvą prijungus prie Sovietų Sąjungos prasidėjo visuotinis sovietizavimas, kurio neišvengė ir sportas.
Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje buvo uždaryti visi senieji lietuviški sporto klubai, o naujoji valdžia vietoj jų kūrė sovietines sporto organizacijas. Lietuvoje pradėjo veikti „Dinamo“, „Spartako“, „Lokomotyvo“, „Spartuolio“ sporto draugijos, perėmusios buvusių sporto klubų turtą.
1940 metų pabaigoje buvo panaikinti nuo 1932 metų šalies sportui vadovavę Kūno kultūros rūmai. Juos pakeitė Lietuvos Respublikinis fizinės kultūros ir sporto komitetas (RFKSK).
RFKSK pirmininku buvo paskirtas Aleksas Šimanas, jo pavaduotoju – iš Maskvos atsiųstas sporto veikėjas Čudinovas, turėjęs prižiūrėti, kad Lietuvos sportas būtų pertvarkomas pagal sovietinį modelį.
Krepšinio gyvenimas nuo 1940 metų rudens iki 1941 metų pavasario buvo padrikas. Žiemą Kaune prasidėjo miesto pirmenybės, bet jos truko tik kelias savaites. Tiesa, stipriausi Kauno klubai, kaip ir anksčiau, palaikė glaudžius santykius su latviais ir estais. Lietuviai vyko į kitus Baltijos kraštus, kaimynai aplankė Lietuvą. Vis dėlto krepšininkai 1940–1941 metų sezone žaidė daug rečiau negu praėjusiais metais.
SSRS tuo metu nebuvo Tarptautinės mėgėjų krepšinio federacijos (FIBA) narė. Sovietai iki Antrojo pasaulinio karo apskritai nedalyvavo tarptautiniame sporto gyvenime, o SSRS sportininkai labai retai išbandydavo jėgas su užsieniečiais.
SSRS krepšinio varžybose netgi buvo žaidžiama pagal savas, o ne tarptautines taisykles. Keli skirtumai buvo labai žymūs. Pavyzdžiui, sovietų krepšinio varžybose per rungtynes buvo leidžiama keisti tik du žaidėjus, krepšininkui prasižengus keturis kartus (tuo metu keturių asmeninių pražangų limitas galiojo ir FIBA taisyklėse), nebuvo leidžiama vietoj jo įleisti kitą žaidėją, treneriai negalėjo prašyti minutės pertraukėlių.
Stipriausi sovietų krepšinio centrai buvo Maskva, Leningradas (dabar Sankt Peterburgas) ir Tbilisis. Šių trijų miestų komandos ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje išsidalindavo SSRS vyrų pirmenybių ir Aštuonių miestų turnyrų medalius. Moterų varžybose dominavo Maskvos ir Leningrado krepšininkės.
Pirmasis oficialus sąjunginis turnyras, į kurį keliavo Lietuvos krepšininkai, buvo 1941 metų kovo 24–30 dienomis Leningrade surengtas Aštuonių miestų turnyras. Tuo metu Sovietų Sąjungoje šios varžybos buvo ne mažiau svarbios negu SSRS pirmenybės (po Antrojo pasaulinio karo – net svarbesnės). Miestų rinktinėse susiburdavo visi geriausi krepšininkai, todėl varžybų lygis buvo aukštesnis negu per SSRS pirmenybes.
1941 metų pradžioje sovietų sporto vadovai surengti šį turnyrą pirmiausiai pasiūlė Lietuvos fizinės kultūros ir sporto komitetui. Tačiau lietuviai neturėjo kur priimti geriausias SSRS komandas: buvusių Kūno kultūros rūmų salė buvo per maža, o šaltuoju metu laiku rengti varžybas Kauno sporto halėje buvo neįmanoma, nes joje dar nebuvo įrengta šildymo sistema (beje, tą žiemą sporto halėje vykdavo ledo ritulio rungtynės, į kurias susirinkdavo keli tūkstančiai žiūrovų).
Lietuviams atsisakius priimti Aštuonių miestų turnyrą, jį planuota surengti Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas), bet galiausiai varžybos įvyko Leningrade.
Lietuvos krepšininkai pirmajam sąjunginiam turnyrui ruošėsi ne mažiau kruopščiai, negu anksčiau ruošdavosi tarptautinėms rungtynėms. Kovo 12 dieną prasidėjo Kauno vyrų ir moterų rinktinių stovyklos. Abi komandas treniravo 1937 ir 1939 metų Europos čempionas Leonas Baltrūnas.
Vyrų rinktinėje žaidė net penki Europos čempionai: Artūras Andrulis, Vytautas Leščinskas, Vytautas Norkus, Zenonas Puzinauskas ir Stasys Šačkus. Prie jų prisidėjo jaunesnės kartos žaidėjai Vytautas Puzinauskas, Stasys Mackevičius ir Vytautas Kulakauskas.
Moterų rinktinėje buvo trys 1938 metų Europos vicečempionės: Stefanija Astrauskienė, Genovaitė Miuleraitė ir Aldona Vailokaitytė. Kartu su jomis Kauno garbę gynė V.Balčiūnaitė, G.Čypaitė, E.Karnilavičiūtė, B.Motiejūnaitė ir O.Palionytė.
„Mūsų krepšininkai turnyrui kruopščiai ruošėsi. Rinktinės treneris drg. Baltrūnas pareiškė: „Rinktinę pradėjau rengti tik prieš 10 dienų. Nors šis laikas kruopščiam ir nuosekliam pasiruošimui per trumpas, tačiau buvo padaryta nemažai.
Su moterimis bus daugiau vargo, nes draugiškų respublikų krepšininkės yra ištvermingesnės ir greitesnės. Gintis bus žymiai sunkiau negu pulti, kur mūsiškės viršija technika. Rinktinės nuotaika kuo geriausia. RFSK rūmuose surengta krepšininkų stovykla, kuri truko 8 dienas, turėjo savo gerų ir blogų pusių. Krepšininkai priprato prie aplinkumos, kuri bus Leningrade, prie maisto, gerai pasilsėjo ir sustiprėjo fiziškai, bet liuoslaikis turėjo būti naudingiau išnaudotas“. Įdomi taip pat ir rinktinės kapitono, vieno geriausių mūsų žaidėjų drg. Andrulio nuomonė: „Rungtynės, be abejo, bus labai kietos. Varžovai yra veik vienodo pajėgumo. Didžiausiu mūsų varžovu laikau Rygos ekipą. Jei bus tinkamai kovota, tai galimas ir laimėjimas“, – prieš krepšininkams išvykstant į Leningradą rašė „Tiesos“ dienraštis (1941 m. kovo 22 d.).
Nors ryžto kovoti dėl aukščiausių vietų netrūko, Kauno rinktinei koją pakišo ne vien varžovai. Leningrade persišaldė ir visa jėga žaisti negalėjo V.Norkus, jau per pirmąsias rungtynes su Tartu komanda kojos traumą patyrė kitas Europos čempionas, ko gero, geriausias to meto Lietuvos krepšininkas Z.Puzinauskas.
Negandų užklupti kauniečiai atidarymo rungtynėse nelauktai dideliu skirtumu pralaimėjo Tartu krepšininkams 20:37 (7:15). Kitą dieną Kauno krepšininkai iškovojo pirmąją pergalę, bet žaisdami su Baku komanda turėjo smarkiai paprakaituoti. Šios rungtynės buvo laimėtos tik 29:26 (18:10).
Po to Kauno vyrai pralaimėjo Maskvai 18:36 (9:14), bet ketvirtajame ture pagaliau parodė jėgą ir žaisdama su stipriais varžovais – įveikė iki tol nė karto nesuklupusį Leningradą 24:21 (14:12). Kitų rungtynių rezultatas buvo toks pat, tačiau ne lietuvių naudai – penktajame ture ilgai pirmavusi Kauno komanda 21:24 (11:5) nusileido Rygai. Per dvi paskutines dienas kauniečiai įveikė Odesą 34:26 (18:17) ir pralaimėjo Tbilisiui 26:31 (18:12).
Rygai ir Tbilisiui – būsimiems Aštuonių miestų turnyro prizininkams – pralaimėta labai apmaudžiai. Likus žaisti kelias minutes Kauno krepšininkai pirmavo prieš rygiečius 18:12, prieš tbilisiečius – 24:20, tačiau rungtynių pabaigoje geriau žaidė varžovai.
Kauno vyrų rinktinė per septynerias rungtynes iškovojo tris pergales ir Aštuonių miestų turnyre užėmė šeštąją vietą. Žemiau liko tik Baku ir Odesos komandos.
Turnyro nugalėtoja tapo Tartu rinktinė, kurioje žaidė dauguma 1939 metų Europos pirmenybėse dalyvavusių Estijos rinktinės krepšininkų. Antrąją vietą užėmė Tbilisis, trečiąją – Ryga.
Kauno moterų komanda taip pat laimėjo trejas rungtynes, bet užėmė aukštesnę ketvirtąją vietą. Kaunietės pralaimėjo Rygai 19:21 (9:5) ir Maskvai 12:37 (7:17), nugalėjo Rostovą prie Dono 27:13 (12:10) ir Sverdlovską 20:18 (13:10), pralaimėjo Kijevui 20:25 (7:11), nugalėjo Baku 34:24 (13:7) ir pralaimėjo Leningradui 28:40 (7:23).
Moterų turnyro nugalėtojomis tapo maskvietės. Antrąją vietą užėmė Leningradas, trečiąją – Kijevas.
Nors „Tiesos“ dienraštis turnyro rezultatus skelbė pirmajame puslapyje, Lietuvą pasiekė nedaug informacijos iš Leningrado. Kaip sekėsi krepšininkams, žiniasklaida daugiau papasakojo tik po turnyro.
„Kauniečiai leningradiečius pribloškė savo amerikonišku „megztiniu“, kuriuo visiškai suardė jų dengimą. Už tai kauniečiams labai nesisekė kitose rungtynėse. Jau pat pradžioje, rungtynėse su Tartu, kurias pralaimėjome didžiausiu rezultatu, turėjome nesėkmę. Puzinauskas išsinarino koją, jį pavaduoti neturėta galimybės ir jis tebuvo statistu. Negalėdamas pabėgti, jie negalėjo uždengti Viksteno, kuris vienas sumetė mums didesnę pusę estų pasiektų krepšių. Neturėjome laimės ir tolesnėse rungtynėse. Pvz., su Tbilisi vedėme 13:2 savo naudai, kėlinį baigėme 6 taškų skirtumu, bet visai į galą teko pralaimėti. Tas pats buvo su Maskva ir Ryga. Su pastarąja 6 min. prieš galą vedėme 8 taškų persvara, bet dviejų paskutinių minučių laikotarpyje laimingi Šmito metimai davė savo ekipai laimėjimą“, – krepšininkams grįžus namo, pasakojo „Tarybų Lietuvos“ dienraštis (1941 m. balandžio 4 d.).
„Jos žaidė neblogai ir užėmė 4-tą vietą tik dėl to, kad buvo labai stipri konkurencija“, – apie moterų pasirodymą „Tarybų Lietuva“ rašė daug trumpiau (1941 m. balandžio 4 d.).
Kalbant apie atskirus mūsų dalyvius, tenka iškelti iš vyrų Kulakauską ir iš moterų Vailokaitytę ir Karnilavičiūtę. Jie prašoko visas jiems teiktas viltis“, – pažymėjo „Tarybų Lietuva“.
„Ryga, Tartu ir Kaunas pasižymi geresne žaidimo sistema ir kamuolio valdymo technika, bet pagrindiniai turnyro favoritai Leningradas, Tbilisis ir Maskva pranoksta Baltijos TSR krepšininkus greičiu ir metimų taiklumu“, – turnyro viduryje komandas lygino Latvijos laikraštis „Sarkanais sports“ (1941 m. kovo 29 d.).
