1940 m. kovo 9 d. Talinas. Draugiškos rungtynės
Lietuva – Estija 38:40 (9:19).
Lietuva: Z.Puzinauskas 18, M.Ruzgys 12, V.Norkus 3, V.Leščinskas 2, V.Puzinauskas 2, Z.Ralkevičius 1, L.Baltrūnas 0. Treneris M.Ruzgys.
Estija: Veskila 14, Ugamas 11, Kaasikas 8, Kalbergas 4, Altosaaras 2, Tillemanas 1.
1939 metų gegužę Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės iškovotas antrasis Europos čempionės titulas normaliomis aplinkybėmis būtų tapęs dideliu šalies krepšinio postūmiu ir atvėręs bekraštes vystymosi galimybes. Deja, aplinkybės tuo metu nebuvo normalios, ir net geriausi norai atsitrenkė į išorinius veiksnius, kuriems Lietuva neturėjo jokios ar beveik jokios įtakos.
Svarbiausias išorinis veiksnys buvo 1939 metų rudenį Europoje prasidėję intensyvūs karo veiksmai. Nors pirmoji karo banga Lietuvos nepalietė, ji turėjo didelės įtakos šalies krepšiniui. Visų pirma, iš Lietuvos išvyko dauguma Amerikos lietuvių. 1939 metų rudenį Vokietijai ir Sovietų Sąjungai užpuolus bei pasidalinus Lenkiją, Amerikos lietuviai paklausė JAV vyriausybės, paraginusios savo piliečius grįžti iš Europos.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvoje liko tik vienas Amerikos lietuvis Mykolas Ruzgys. Jis, nepaisydamas Europoje grėsusių pavojų, pasiryžo gyventi Lietuvoje.
Be to, karas nutraukė beveik visus Lietuvos sportininkų, ne vien krepšininkų, tarptautinius saitus. Keliauti į Vakarų ar Vidurio Europą buvo neįmanoma, todėl lietuviai galėjo varžytis tik su vienos šalies – Estijos – sportininkais.
O kaip gi nuolatiniai mūsų varžovai latviai? Latvijos sporto valdžia po 1939 metų Europos pirmenybių oficialiai nutraukė visus santykius su lietuviais. Lietuvių ir latvių sporto santykiai buvo labai įtempti dar prieš trečiąsias Europos vyrų krepšinio pirmenybes, o po jų Latvijos sporto vadovybė pažėrė daug priekaištų lietuviams dėl lemiamo Prano Lubino metimo, kuris kaimynų manymu, neturėjo būti įskaitytas.
Nors padėtis pasikeitė, Lietuvos krepšinio gyvenimas nesustojo. Rudenį prasidėjo eilinės šalies pirmenybės, 1939 metų spalį treniruotes atnaujino pasikeitusi ir atjaunėjusi Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė.
Išvykus daugumai Amerikos lietuvių, naujuoju rinktinės treneriu buvo paskirtas vienintelis Kaune likęs užjūrio tautietis M.Ruzgys. O Krepšinio komitetas, siekdamas atrinkti į rinktinę labiausiai vertus žaidėjus, paskelbė atvirą atranką.
„Šiemet rinktinės kandidatų skaičius nusistatyta padidinti. Tam tikslui rugsėjo 26, 27 ir 30 d. Kūno Kultūros Rūmų salėje bus treniruotės – naujų kandidatų atrinkimas. Į šias treniruotes kviečiami atvykti visi krepšininkai, kurie jaučiasi galį jau įsiterpti į rinktinę. Į atrankos treniruotes neprivalo atvykti senojo rinktinės kadro žaidikai“, – Krepšinio komiteto kreipimąsi paskelbė „Lietuvos aido“ dienraštis (1939 m. rugsėjo 16 d.). „Senųjų kadrų“ sąraše buvo vienuolika anksčiau rinktinėje žaidusių krepšininkų.
Krepšinio rinktinė uoliai treniravosi, rudenį ir žiemą geriausi Lietuvos krepšininkai sužaidė kelerias viešas tarpusavio rungtynes, rungtyniavo su Kauno klubais ir kitų Lietuvos miestų rinktinėmis. Vis dėlto šios rungtynės nebuvo toks jėgų išbandymas, kokio reikėjo Lietuvos rinktinei.
Lietuvos rinktinė pirmąsias tarpvalstybines rungtynes po 1939 metų Europos pirmenybių žaidė tik 1940 metų kovo 9 dieną Taline su Estijos rinktine. Tuo metu niekas net negalėjo pagalvoti, kad šios rungtynės kartu bus ir paskutinės Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynės prieš prarandant Nepriklausomybę.
1940-ųjų pavasarį į Estiją žaisti draugiškų rungtynių išvyko septyni Europos čempionai. Tačiau Lietuvos komandoje jau nebuvo pagrindinių krepšininkų – keturių Amerikos lietuvių. Taip pat nežaidė Artūras Andrulis, o prie senbuvių prisidėjo rinktinės debiutantai Algirdas Norkus, Vytautas Puzinauskas ir Zigfridas Ralkevičius.
„Mūsų rinktinė dabar jauna, iškaišyta jaunosiomis jėgomis, kurios įrodė savo gabumus ir, svarbiausia, didelį entuziazmą dirbti, tobulėti. Šalia jaunųjų, rinktinėje tebėra ir keli „senieji vilkai“: Ruzgys, Puzinauskas ir Baltrūnas, kurių patyrimas, taktinis apdairumas turėtų būti pagrindas, arba cementas, jaunųjų energingam polėkiui ir pastangoms.
Greta to, griežtai ir aiškiai reikia nustatyti: rinktinė, kuri žais Estijoje, šiuo metu yra pačios geriausios sudėties, geresnės mes negalime sudaryti, nes neturime iš ko. Buvo galima įjungti į ją dar vieną ar kitą žaidiką, bet, deja, nenoras dirbti, nenoras pasiduoti drausmei juos iš rinktinės išstūmė. Tai yra aiškiai pareiškęs pasikalbėjime treneris Ruzgys“, – išlydėdamas rinktinę į Estiją rašė „Lietuvos aido“ dienraštis (1940 m. kovo 8 d.).
Atjaunėjusi Lietuvos rinktinė pralaimėjo Estijos krepšininkams 38:40 (9:19). Lietuviams labai prastai susiklostė pirmojo kėlinio antroji pusė – nors kėlinio viduryje rezultatas dar buvo lygus 8:8, estai iki pertraukos įgijo dešimties taškų persvarą. Antrajame kėlinyje Lietuvos rinktinė pavijo šeimininkus ir išlygino rezultatą 23:23, o paskui žaidimas beveik visą laiką vyko taškas į tašką. Vis dėlto paskutinėmis minutėmis estai vėl nutolo 40:35, o lietuviai pavyti nebespėjo.
„Šioms rungtynėms mūsų rinktinė stropiai ruošėsi. Rinktinės sudėtis buvo sudaryta daugiausia iš mūsų jaunųjų jėgų, ryškiau pasireiškusių tik šįmet. Periodinėje spaudoje buvo kilę dėl rinktinės sudėties didelių abejonių ir didelis nuomonių įvairumas. Tačiau krepšinio komiteto ir jo techninio vadovo M.Ruzgio sudaryta rinktinė, nors ir pralaimėjo, bet aikštėje save visai pateisino. Tai buvo pirma kova, kurią turėjo jaunieji rinktinės vyrai savo jėgomis pakelti. Kiek iš estų spaudos, o taip pat ir iš objektyvių mūsų pačių korespondentų stebėjimų matyti, kad mūsų rinktinė sukovojo gerai, o antrąjį kėlinį net puikiai“, – rašė Kūno kultūros rūmų leistas „Fiziško auklėjimo“ žurnalas (1940 m. Nr. 3).
„Mūsų rinktinė tiek techniškai, tiek taktiškai buvo pranašesnė. Mūsų rinktinės pralaimėjimą nulėmė pirmas kėlinys, kuris baigėsi Estijos naudai net 10 taškų persvara. Šitokia pasekmė estų naudai tegali būti pateisinta ta aplinkybe, kad mūsų rinktinės vyrus, atsižvelgiant į nepatyrimą, apėmė „visuotinis“ nervingumas, dėl kurio, anot pačių žaidikų, buvo „pamestos galvos“. Nors vėliau ir smarkiai buvo susiimta ir grįžta atgal prie savo įprasto žaidimo, buvo jau per vėlu, nes pasekmę išvesti savo naudai nebeužteko laiko“, – pralaimėjimo priežasčių ieškojo „Fiziškas auklėjimas“.
„Pirmasis kėlinys viską ir nulėmė. Čia mūsiškiai parodė didelį nervingumą, didelį skubumą ir nepakankamą dengimą. Ta proga paaiškintina, kad tą viską lėmė nervingumas. Antrasis kėlinys jau buvo visiškai kitoks. Mūsiškiai jau žaidė darniau, atsargiau ir sugebėjo privyti viso pirmojo kėlinio skirtumą“, – rašė „Lietuvos aido“ dienraštis (1940 m. kovo 11 d.).
Kitą dieną Tartu įvyko tarpmiestinės Tartu ir Kauno rinktinių rungtynės. Kaunui jose atstovavo tie patys krepšininkai, kurie išvakarėse žaidė Lietuvos rinktinėje. Estai laimėjo ir šias rungtynes 37:24 (12:14).
Ši išvyka į Estiją buvo paskutinė Lietuvos krepšininkų kelionė į užsienį prieš sovietų okupaciją. Lietuvių ryšiai su Baltijos kaimynais nenutrūko ir vėliau, tačiau kitus penkis dešimtmečius krepšinio aikštėse susitikdavo ne nepriklausomų valstybių, o sovietinių respublikų komandos.
