1939 m. gegužės 21 d. Kaunas. Moterys. Draugiškos rungtynės
Kaunas – Varšuva 29:28 (12:12).
Kaunas: S.Astrauskaitė 9, G.Miuleraitė 6, S.Markevičienė 3, J.Jazbutienė 3, E.Karnilavičiūtė 2, J.Makūnaitė 2, Bložytė 2, A.Vailokaitytė 2, G.Čypaitė 0.
Varšuva: H.Gruszczynska 10, I.Kamecka 7, H.Bruszkiewicz 5, Wardynska 3, Janicka 2, Prosynska 1.
1937 metais tapusi antrųjų Europos vyrų krepšinio pirmenybių nugalėtoja Lietuvos rinktinė kartu iškovojo Lietuvai teisę tapti trečiųjų Europos pirmenybių šeimininke.
Lietuvos sporto vadovai iškart pareiškė, kad norėtų 1939 metais surengti Europos čempionatą, bet gerus metus snūduriavo ir nesiėmė jokių veiksmų. Kūno kultūros rūmai (KKR) sukruto tik tada, kai 1938-aisiais į Tarptautinę mėgėjų krepšinio federaciją (FIBA) dėl galimybės priimti vyrų krepšinio pirmenybes kreipėsi kelios kitos šalys.
Lietuvius labiausiai išjudino rengti turnyrą pasisiūlę lenkai. Kaimyninių valstybių santykiai tuo metu vis dar buvo labai blogi, Lietuvoje buvo gana liguistai žvelgiama į bet kurią Lenkijos iniciatyvą (kaip ir Lenkijoje – į Lietuvos) ir lietuviai nieku gyvu nenorėjo atiduoti lenkams to, kas pagal visas rašytas ar nerašytas taisykles, turėjo priklausyti jiems patiems.
1938 metų vasarą Kūno kultūros rūmai suderino svarbiausias detales su Lietuvos vyriausybe ir liepos mėnesį išsiuntė oficialų prašymą FIBA, kad Lietuvai būtų leista tapti Europos pirmenybių šeimininke. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo – FIBA vadovai patenkino Lietuvos prašymą.
Nusprendusi rengti Europos pirmenybes, Lietuva ant savo pečių užsivertė begalę organizacinių rūpesčių. Didžiausias iš jų – kur žaisti čempionato rungtynes.
Tuo metu didžiausia Lietuvos uždara arena buvo Kūno kultūros rūmų salė (dabar – Lietuvos sporto universiteto salė). Bet joje tilpo vos apie pusantro tūkstančio žiūrovų, todėl tokiam svarbiam renginiui, kaip Europos pirmenybės, ši salė netiko. 1938 metais lietuviai kelerias krepšinio varžybas surengė po atviru dangumi Valstybės stadione (dabar – Dariaus ir Girėno stadionas) įrengtoje aikštėje. Stadiono tribūnose krepšinio mačus stebėdavo iki aštuonių tūkstančių žiūrovų, ir Lietuvos sporto vadovai ne tik rimtai svarstė stadione rengti Europos pirmenybes, bet ir gavo FIBA sutikimą.
Galbūt Europos pirmenybės ir būtų įvykusios stadione, jei ne varžybų terminas. Pirmenybės turėjo vykti gegužės mėnesį, kai orai Lietuvoje būna labai permainingi ir lietingi. Vis dėlto KKR vadovai rado išeitį – jie sumanė uždengti krepšinio aikštę laikinu brezento stogu.
Sumanymo buvo atsisakyta įvertinus darbų kainą. Specialistai paskaičiavo, kad stadiono rekonstrukcija įrengiant laikiną stogą kainuotų apie 100 tūkstančių litų. Šie pinigai faktiškai būtų paleisti vėjais, nes po Europos pirmenybių konstrukciją būtų reikėję vėl išardyti. Tuo tarpu pastatyti naują areną, pagal kartu atliktus skaičiavimus, būtų kainavę apie 400 tūkst. litų.
Skaičiavimai ir svarstymai užtruko kelis mėnesius. Tik 1938 metų lapkritį buvo galutinai nuspręsta šalia Valstybės stadiono statyti naują sporto halę.
Nusprendus statyti naują sporto halę, dar pusantro mėnesio reikėjo, kad inžinierius Anatolijus Rozenbliumas paruoštų statinio projektą. Tad statybos darbai prasidėjo tik 1938 m. gruodžio 29 d. – iki numatytos turnyro pradžios likus mažiau nei penkiems mėnesiams. Kadangi laikas smarkiai spaudė, statybininkai visą žiemą ir pavasarį turėjo dirbti ir savaitgaliais, ir naktį.
Pagal A.Rozenbliumo projektą, sporto halė turėjo būti universali, pritaikyta įvairioms sporto šakoms. Inžinierius numatė, kad išardžius grindis halėje būtų galima įrengti net ir čiuožyklą arba baseiną.
Statant sporto halę buvo panaudota 150 tūkstančių silikatinių plytų, 500 kubinių metrų gelžbetonio, 1000 kubinių metrų medienos, 240 tonų geležies, 400 kvadratinių metrų stiklo. 200 tonų geležies lietuviai užsakė Lenkijoje. Atkūrus diplomatinius santykius, tai buvo pirmas tokio didelio masto Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo pavyzdys.
„Aikštelė halėje bus medinio, lentinio grindinio, nes kork-linoleumo per brangus, o su lėšomis reikia skaitytis. Bus garsiakalbiai žiūrovams informuoti, pasekmių žymėjimo lenta, laikrodis laikui sekti. Krepšiai bus visai nauji, tokie, kurie kuo mažiausiai kliudytų žiūrovams, ypač iš galų sekti visas kovas.
Tai yra mūsų techninio pajėgumo puikus įrodymas, nes halė statoma rekordiniu laiku, su nepaprastu jėgų įtempimu, kurį gražų rodo ir savi rangovai, ir savi darbininkai. Halė iki galo nebus išdailinta, bet rungtynes vykdyti bus galima be jokio priekaišto“, – 1939 m. gegužės 2 d. apie sporto halės statybos darbų eigą specialiai surengtoje spaudos konferencijoje pasakojo Europos krepšinio pirmenybėms ruošti komiteto pirmininkas J.Navakas.
„Atėjusiems prie statomos halės šiuo metu yra visai aiškus šio naujojo sporto pastato galutinis vaizdas. Tai milžiniškas trobesys, kurio monumentalumas sukelia pasigėrėjimo ne tik kauniečiams, bet ir užklydusiam į statybos vietą užsieniečiui.
Dar dvi savaitės, ir naujasis pastatas aidins žaliąjį ąžuolyną ir tolimąsias jo apylinkes triukšmingomis ovacijomis, iškilmingai skambančiais ir rimtimi nuteikiančiais himnais, nesibaigiamu jaunimo klegesiu, ginčais, džiaugsmu ir nepasitenkinimu... Žodžiu, prasidės Europos krepšinio pirmenybių kovos“, – likus kelioms savaitėms iki sporto halės atidarymo rašė Kūno kultūros rūmų leistas „Fiziško auklėjimo“ žurnalas (1939 m. Nr. 4).
Kauno sporto halė turėjo būti pastatyta iki 1939 m. gegužės 15 d. Visą žiemą ir pavasarį vyko intensyvios lenktynės su laiku, tačiau net Europos pirmenybių atidarymo dieną ne visi darbai buvo baigti. Statybininkai nespėjo įrengti vandentiekio, šildymo ir vėdinimo sistemos, kelių rūbinių. Šildymas sporto halėje buvo įrengtas tik 1961 m., o iki tol rengti varžybas buvo galima tik šiltuoju metų laiku.
„Vyriausybė dėl suprantamų priežasčių negalėjo pridėti nė vieno lito daugiau, tuo tarpu statybos medžiaga pabrango iki 30%. Halė išaugusi per dideles kančias. Nebuvo numatytos net grindys, kurios šiaip taip sudėtos. Naujomis lentomis įstengta tik aikštelė iškloti. Be abejo, reikia įvesti vandentiekį, kanalizaciją, bufetą, pasipuošti – bet tam reikia tūkstančių. Šiuo atveju buvo neįmanoma. Pakanka, kad tokio didelio masto gelžbetoninius darbus atliko savi, labai punktualiai. Būtų gera ir labai naudinga tribūnas taip pat statyti gelžbetonines, kartu išsprendžiant turistinių namų klausimą, bet... Be to, nebus jau taip bloga. Vandens žaidikams bus. Bufetas bus ore. Ąžuolyne taip pat bus staleliai su užkandžiais ir gėrimais“, – prieš pat sporto halės atidarymą rašė „XX amžiaus“ dienraštis (1939 m. gegužės 19 d.).
Lietuvos krepšinio rinktinė pirmąją treniruotę sporto halėje surengė gegužės 15 d. Net tuo metu už kelių žingsnių – ir pagalbinėse patalpose, ir pagrindinėje salėje, kurioje buvo baigiamos įrengti tribūnos – vis dar išsijuosę triūsė darbininkai.
„Rengėjų pats didysis rūpestis buvo – kaip pastatydinti sporto salę, kurioje pirmenybės eitų nepriklausomos nuo oro užgaidų. Sunkus dabar metas, išlaidas tenka siaurinti net būtiniausiems valstybės reikalams, dėl to salės statybai lėšų rasti nebuvo lengva. Atėjo talkon vyriausybė, kuri jautriai suprato pirmenybių rengimo ir propagandinę sportinę reikšmę, kartu numatydama, kad salė jaunajai kartai bus žymi sveikatingumo, grūdinimosi šventovė.
Salė augo ne dienomis, bet valandomis, nuolat stebima rūpestingų pirmenybių rengėjų akių, ir pagaliau išaugo į puikų pastatą, puošiantį Kauną ir liudijantį, be viso kito, apie didelį tiesiog amerikinį mūsų statybinės technikos pajėgumą.
Teisybė, lėšų ribotumas ir statybos skubotumas salėje paliko geroką žiupsnį nepadarytų būtinų priedų, tačiau visa tai bus galima ilgainiui papildyti ir pagerinti. Dabar mes su pasididžiavimu galime pasakyti, kad tokios puikios salės neturi nė viena sostinė Europoje“, – didžiavosi „Fiziškas auklėjimas“ (1939 m. Nr. 5–6).
Garbė atidaryti naujutėlaitę Kauno sporto halę gegužės 21 d. buvo suteikta Kauno ir Varšuvos moterų krepšinio rinktinėms.
Prieš porą metų abiejose šalyse niekas negalėjo nė įsivaizduoti, kad Lenkijos sportininkai viešės Lietuvoje. Juo labiau – tokia svarbia proga.
Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo labai įtempti dėl Vilniaus krašto, tačiau keičiantis Europos geopolitinei padėčiai kaimyninės valstybės pradėjo ieškoti sąlyčio taškų. Adolfo Hitlerio režimui gviešiantis ir Klaipėdos krašto (jį Vokietija perėmė pagal 1939 m. kovo 23 d. pasirašytą sutartį), ir Gdansko bei šalia jo esančių žemių, tiek Lietuva, tiek Lenkija jautė didelę Vokietijos grėsmę ir stengėsi plėsti sąjungininkų ratą.
Nesutarimai dėl Vilniaus krašto buvo nustumti į antrą planą. Lietuva ir Lenkija užmezgė kultūros ir ūkio santykius, o kone geriausiai atšilimą atspindėjo 1939 metų gegužės pradžioje įvykusi Lietuvos kariuomenės vado Stasio Raštikio viešnagė Varšuvoje.
Lietuvos ir Lenkijos sporto vadovai taip pat jautė laikmečio dvasią. 1939 m. pavasarį Varšuvą aplankė mūsų šalies stalo tenisininkai ir futbolininkai, o Kūno kultūros rūmai artėjant Europos pirmenybėms išsiuntė kvietimą kaimyninės šalies krepšinio sąjungai, kuriai pasiūlė per Kauno sporto halės atidarymą surengti Lietuvos ir Lenkijos moterų krepšinio rinktinių rungtynes. Lenkai iš pradžių atsisakė, pasiteisinę, kad tuo metu krepšininkės nebus pasiruošusios žaisti tarpvalstybines rungtynes. Tačiau jau po kelių dienų atskriejo kitas atsakymas – lenkai, galbūt ir dėl politinių motyvų, sutiko žaisti, bet paprašė, kad rungtynių statusas būtų sumažintas nuo tarpvalstybinio iki tarpmiestinio.
Šis pakeitimas buvo formalus. Kauno ir Varšuvos rinktinėms atstovavo tos pačios krepšininkės, kurios žaidė Lietuvos ir Lenkijos rinktinėse.
„Pasikeitus mūsų politiniams santykiams su mūsų pietų kaimynu, sportininkai pirmieji pradėjo ieškoti kontakto tarpusaviam bendradarbiavimui. Dabar atrodo, kad šis sportinis bendravimas jau yra įvykęs faktas. Iš savo pusės mes galėtume tik palinkėti, kad šie santykiai plėstųsi tikrai draugiškai. Niekas dabartiniais laikais taip neapkartina sportinių santykių, kaip nedžentelmeniškas elgesys savo partnerio atžvilgiu tiek atskirų sportininkų, tiek vadovybės ir tiek sportinės spaudos. Šito nedžentelmeniškumo pasekmių ir mums nereikia toli ieškoti. Pažymėtina, kad kartą sugadinus bičiuliškus sportinius santykius, juos atitaisyti yra labai sunku, ar net ir visai negalima, todėl pradedant sporto santykius su mūsų pietų kaimynu, mes šitai turime gerai įsidėmėti, kad vėliau šiltai pradėti, bičiuliški sporto santykiai neišsilietų į neapykantą. Tokius reikalavimus mes statome saviems sportininkams ir visiems kitiems su sportu turintiems reikalų. Tikėsime, kad ir mūsų naujasis partneris to paties trokšta iš pradedamųjų sporto santykių“, – 1939 m. gegužės 12 d. laukdamas Kauno ir Varšuvos rinktinių rungtynių rašė „XX amžiaus“ dienraštis.
1939-ųjų pavasarį žaidė ne vien Kauno ir Varšuvos moterų krepšinio rinktinės. Gegužės 14 d. Lenkijos sostinėje įvyko pirmosios Kauno ir Varšuvos futbolo rinktinių rungtynės (lenkai laimėjo 5:2), po kurių lietuviai buvo labai patenkinti ir šiltu oficialiu priėmimu, ir stadione draugiškai nusiteikusiais sirgaliais.
1939 m. gegužės 21-osios pavakarę per oficialų trečiųjų Europos vyrų krepšinio pirmenybių atidarymą į Kauno sporto halę sugužėjo apie 10 tūkstančių žmonių, tarp kurių buvo Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir daug kitų svarbiausių valstybės asmenų.
Po iškilmingos ir pramoginės dalių į aikštę žengė draugiškas rungtynes žaidusios Kauno ir Varšuvos rinktinės. Jose lietuvės beveik visą laiką pirmavo, tačiau paskutinėmis minutėmis privertė sirgalius smarkiai pasijaudinti. Nors Kauno krepšininkės buvo priekyje 29:21, jos laimėjo tik minimaliu skirtumu 29:28 (12:12).
„Rungtynės praėjo labai įtemptoje atmosferoje. Ypač atkakliai sukovojo varšuvietės, kurių tarpe puikiai pasirodė Gruščinska, kaip viena iš geriausių krepšių metikių, ir Kanicka, kuri puikiai žaidė aikštėje ir dirigavo Varšuvos komandos žaidimui. Neblogai pasirodė ir kitos. Kaunietės šį kartą, nors rungtynes ir laimėjo, tačiau sukovojo nepergeriausiai, o tai atsitiko dėl to, kad jos žaidė per daug pasitikėdamos“, – tik dėl pergalės, bet ne dėl lietuvių žaidimo džiaugėsi „Lietuvos žinių“ dienraštis (1939 m. gegužės 22 d.).
O kitą dieną Kauno sporto halėje jau vyko pirmosios oficialios Europos pirmenybių rungtynės.
