Ingušijos gyventojai – Bagaudinas Kostojevas, Ali Belchorojevas ir Batyras Tumgojevas – gavo bausmes nuo 18 iki 22 metų, jas atliekant griežtojo režimo kolonijoje. Jie buvo pripažinti kaltais dėl organizuotos kriminalinės grupuotės subūrimo, užsakomojo nužudymo ir pasikėsinimo nužudyti Š.Kalmanovičiaus vairuotoją.
B.Kostojevas buvo nuteistas kalėti 22 metus, A.Bechorojevas – 20 metų, o B.Tumgojevas – 18 metų griežto režimo kolonijos.
Apie tai, kad ingušai yra kalti, buvo paskelbta po teismo sprendimo dar liepos mėnesį. Dabar jiems buvo paskirtos bausmės.
Prokuratūra kaltinamiesiems prašė skirti nuo 24 metų iki gyvos galvos. Rusija kol kas yra paskelbusi moratoriumą mirties bausmei, tad 24 metų įkalinimas yra viena iš griežčiausių bausmių. Lengvesnės bausmės nusikaltėliams skirtos dėl to, kad du bylos kaltinamieji turi mažamečių vaikų.
Samdomų žudikų buvo neva ieškoma 9 metus ir ledai netikėtai pajudėjo, kai kažkuriame iš renginių, kur dalyvavo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, valstybės vadovas užklausė teisėsaugos bosų, kokie reikalai yra su Š.Kalmanovičiaus nužudymo išsiaiškinimu.
Mat V.Putinas ir Š.Kalmanovičius savo laiku buvo KGB agentai ir turėjo reikalų Vokietijos Drezdene, kai dabartinis argesorės Rusijos prezidentas ten dirbo smulkaus kalibro saugumiečiu. Kalbama, kad jis oficialiai buvo įvardijamas kaip vieno iš SSRS karinio garnizono, dislokuoto Vokietijoje, kultūros namų vedėju.
Tuomet teisėsauga suskubo ieškoti kaltų, nes neva V.Putinas ne šiaip klausinėja, o juolab, neužmiršta gautų atsakymų. O jis buvo aiškus – „ieškome, stengiamės surasti“.
Ir jau 2019-ųjų birželį buvo sulaikyti trys ingušai. Kaip rašė Rusijos laikraštis „Komersant“, A.Belchorojevas buvo sulaikytas birželio 4-ąją, kai atskrido iš Magadano į Maskvą.
Teisme vyras pasakojo, kad oficialiai niekur nedirba, bet jam priklauso kelios degalinės, ir todėl jis daug keliauja verslo reikalais tiek į gimtąją Ingušiją, tiek į kitus Rusijos regionus.
Po pirmojo suėmimo sekė B.Kostojevo ir B.Tumgojevo areštas – jie taip pat tapo įtariamais žmogžudyste. Rusijos teisėsauga galimus žudikus sugebėjo „išskaičiuoti“ patikrinusi skambučius iš mobiliųjų telefonų, kurie prieš dešimt metų buvo aptikti netoli žmogžudystės vietos.
Privačios įmonės vardu pagal padirbtus pasus registruoti telefonai 2009 m. spalio 21, 27 ir 28 dienomis buvo užfiksuotas mobiliojo operatoriaus ryšio bokšto Maskvos Presnios rajone, kur buvo įsikūręs Š.Kalmanovičiaus biuras.
2009 m. lapkričio 2 d. vienas iš telefonu buvo užfiksuotas netoli žmogžudystės vietos Novodevičės gatvėje. Kaip paaiškėjo vėliau, šiuo telefonu naudojosi A.Belchorojevas ir iš jo buvo skambinama kitiems dviem įtariamiesiems. Po nužudymo „numeriai“ buvo išjungti.
Tyrėjai priėjo išvadą, kad A.Belchorojevas ir Ž.Kostojevas galėjo sekti savo auką, o taip pat asmeniškai dalyvauti vykdant žmogžudystę.
61 metų verslininkas, prodiuseris ir mecenatas, Maskvos moterų krepšinio klubo „Spartak“ savininkas ir buvęs Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo rėmėjas Š.Kalmanovičius 2009 m. lapkričio 2 d. buvo sušaudytas iš automato savo automobilyje „Mercedes“, kai šis sustojo vienoje Maskvos sankryžoje.
Žudikai paleido apie 20 šūvių – Š.Kalmanovičius žuvo vietoje.
Sunkių sužalojimų taip pat patyrė verslininko vairuotojas Piotras Tumanovas, jam kulka pataikė į nugarą.
A.Belchorojevas neigė prisidėjęs prie šio nusikaltimo ir tikino Presnios rajone lankęsis todėl, kad ten gyvena jo dvi draugės, kurios esą galės patvirtinti jo alibi.
Nuteistas B.Tumgojevas 2002 m. buvo teisiamas dėl rašytojo satyriko Michailo Žvaneckio apiplėšimo.
Interviu su Š.Kalmanovičiaus našle Ana Archipova, kurį ji davė „Sport-express“ praėjus penkiems mėnesiams po vyro nužudymo, ji prisipažino, kad Šabtajus neturėjo jokių sargybinių ar šarvuoto automobilio: „Automobilyje nebuvo net šarvuoto stiklo. Jis netikėjo, kad gali kas nors su juo atsitikti. Jis visada sakydavo: „jei norės mane nužudyti, tai galės padaryta bet kurią akimirką. Bet aš niekam nieko blogo nepadariau“.
Iš tiesų, nebuvo nė vieno žmogaus, su kuriuo Šabtajus būtų susipykęs. Bet kokia tema jis rasdavo kompromisus – įtakos, pinigų, nesutarimų klausimais... Jis neturėjo blogos nuojautos, kad kažkam būtų perbėgęs kelią“.
Tyrimo metu taip ir nepaaiškėjo nusikaltimo užsakovas, sumokėto honoraro dydis ir kodėl buvo nušautas buvęs Kauno „Žalgirio“ klubo rėmėjas. Neoficialiai kalbama, kad už vieno garsiausių kauno „Žalgirio“ komandos rėmėjo nužudymą galėjo būti pasiūlyta 70–100 tūkst. JAV dolerių.
Vis dar yra daug skirtingų versijų, kodėl įvyko baisi tragedija: pavyzdžiui, kalbama, kad Lietuvos, Izraelio, Rusijos ir JAV pilietybes turėjęs Š.Kalmanovičius galimai konfliktavo su etninėmis nusikalstamomis grupuotėmis dėl sostinės Dorogomilovsko turgaus kontrolės.
Kita versija – verslininkas buvo pašalintas siekiant įbauginti garsiąją Solntsevo organizuotą kriminalinę grupuotę, kurią subūrė taip vadinamas „vor v zakone“ – aukščiausią laipsnį Rusijos nusikalėlių pasaulyje turintis Taro Oniani.
Prieš Š.Kalmanovičių buvo nužudytas kitas „Solntsevo neliečiamasis žmogus“ – Viačeslavas Ivankovas, pravarde Japončikas.
Buvo ir versijų dėl verslininko praeities, susijusios su farmacijos verslu. Nemažai leidinių citavo Š. Kalmanovičiaus artimą asmenį, kuris tikino: „Šabtajų apgavo farmacijos verslo partneris – jis pavogė ir nepateikė didelės partijos jau apmokėtų vaistų ir nenorėdamas grąžinti skolą galimai pasisamdė žudikus“.
Viena iš paskutiniųjų versijų dėl užsakomosios žmogžudystės – rusų lošimų magnatai bandė per Š.Kalmanovičių papirkti pareigūnus ir gauti svarbias licencijas darbo pratęsimui.
Neva pinigai nukeliavo „aukštyn“, bet norimo efekto taip ir nepavyko pasiekti, lošimo verslas privalėjo keltis tik į keturis Rusijos regionus, paliekant didžiausius rusų miestus.
Po bandymo papirkti ir nesėkmės šios aferos organizatoriai nutarė pašalinti nereikalingus liudininkus.
