Pirmasis Europos čempionų titulas
1937 m. gegužės 7 d. Ryga. Vyrai. Europos pirmenybės. Finalas. Lietuva – Italija 24:23 (11:9)
Lietuva: P.Talzūnas 12, Z.Puzinauskas 4, F.Kriaučiūnas 3, J.J.Žukas 3, L.Baltrūnas 2, A.Andrulis 0. Treneris F.Kriaučiūnas.
Italija: L.Franceschini 12, S.Paganella 4, E.Giassetti 3, G.Marinelli 2, G.Dondi 2, A.Bessi 0, C.MArinone 0, M.Pelliccia 0, M.Pasquini 0, E.Varisco 0.
Kai Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė 1937 metų pavasarį pirmą kartą nuvažiavo į oficialias varžybas – Rygoje vykusias antrąsias Europos pirmenybes – mūsų šalyje niekas nė nenutuokė kokių rezultatų tikėtis.
Jei krepšininkai būtų iškovoję bent vieną pergalę ir išvengę paskutinės vietos, Lietuvos sporto vadovai ir sirgaliai tikriausiai būtų buvę visiškai patenkinti. Tačiau turnyras Lietuvos krepšininkams susiklostė taip, kad geriau nesugalvosi. Lietuviai per penkias dienas laimėjo visas penkerias rungtynes ir tapo antraisiais Europos čempionais.
Grupės varžybose, kurios vyko nuo gegužės 3 iki 5 dienos, Lietuvos komanda įveikė Italiją 22:20 (15:9), Estiją 20:15 (16:10) ir Egiptą 21:7 (8:3), gegužės 6 dieną pusfinalyje nugalėjo Lenkiją 32:25 (18:18).
Po pirmojo pralaimėjimo lietuviams šiaip ne taip išlaviravo ir Italijos komanda. Nors italai antrajame ture pralaimėjo egiptiečiams, šių rungtynių rezultatas buvo panaikintas, ir „Squadra Azzurra“ taip pat pateko į pusfinalį. Jame Italijos krepšininkai nugalėjo Prancūzijos komandą 36:32 (20:15).
Tad paskutinėse ir svarbiausiose Europos pirmenybių rungtynėse gegužės 7 dieną, penktadienį, susitiko tos pačios komandos, kurios vos prieš kelias dienas žaidė pirmąsias turnyro rungtynes.
Prieš finalą Lietuvos sporto visuomenės lūkesčiai buvo nepalyginti didesni negu prieš pirmąsias rungtynes. Italijos komanda sykį jau buvo įveikta, todėl vyravo nuomonė, kad ir antrąsias tarpusavio rungtynes privalo laimėti Lietuvos krepšininkai.
Taip pat galvojo ir Latvijos žiniasklaida. „Šios rungtynės bus labiausiai intriguojančios ir svarbiausios per visas pirmenybes. Rungtynių favoritė šį kartą bus puiki Lietuvos krepšinio rinktinė“, – prieš finalą rašė „Jaunakas zinas“ dienraštis (1937 m. gegužės 7 d.).
Nors optimizmas išaugo, anaiptol ne viskas buvo paprasta. Italijos komanda pasimokė iš klaidų ir visiškai pakeitė taktiką: atsisakė jai būdingos pašėlusios spartos, rezgė ilgas atakas, nelindo po krepšiu, kur patikimai gynėsi Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas Pranas Talzūnas, ir dažnai mėtė iš toli.
Tuo tarpu Lietuvos rinktinė liko ištikima savo braižui. Lietuviai vis perduodavo kamuolį P.Talzūnui, o individualiu meistriškumu vos ne visus pranokęs Čikagos lietuvis stengėsi susidoroti su jį dengusiais varžovais ir įmesti iš po krepšio. Nors P.Talzūną neretai dengdavo du varžovai, Lietuvos komandos lyderiui tai buvo nė motais.
Pirmuosius lemiamų rungtynių taškus pelnė italų lyderis Livio Franceschini. P.Talzūnas išlygino rezultatą, bet po to italai vis išsiverždavo į priekį, o lietuviai turėjo vytis. Vienu metu Italijos komanda pirmavo 7:3, o Lietuvos krepšininkai rezultatą pirmą kartą persvėrė tik pirmojo kėlinio pabaigoje 11:9.
Antrajame kėlinyje prasidėjo „Talzūno paradas“ (taip parašė „Lietuvos sporto“ savaitraštis). Amerikos lietuvis dukart pataikė iš po krepšio, įmetė du baudos metimus ir Lietuvos rinktinė pradėjo tolti (17:11). O po taiklių Felikso Kriaučiūno, Jono Juozo Žuko ir Leono Baltrūno metimų rezultatas tapo 22:11.
„Pergalė aiški, bet dar 8 minutės iki pabaigos, dar visas amžius“, – apie šią akimirką rašė „Lietuvos sportas“.
Iš tikrųjų, pergalė dar nebuvo aiški... Antrojo kėlinio viduryje Italijos rinktinė vėl pradėjo artėti, o Lietuvos komandai tapo riesta, kai dėl ketvirtosios pražangos aikštę paliko F.Kriaučiūnas (tuo metu galiojo keturių pražangų limitas). „Ateina momentas, kurio niekas nelaukė, nesitikėjo. Aikštę apleidžia komandos vadovas, ašis, smegenys, nuostabusis Kriaučiūnas“, – rašė „Lietuvos sportas“.
Lietuvos rinktinė tuo metu pirmavo 24:16, bet netekusi kapitono ir žaidžiančiojo trenerio nebepelnė nė taško. Italai įmetė 7 taškus iš eilės ir sumažino skirtumą iki vieno taškelio 24:23.
Būtent tada, iki rungtynių pabaigos likus kelioms dešimtims sekundžių, prasidėjo įdomiausi, Lietuvos krepšininkams begalę nervų kainavę įvykiai. Išlyginti rezultatą galėjo italas Emilio Giassetti, gavęs teisę mesti baudos metimą. E.Giassetti nepataikė, tačiau teisėjai nusprendė, kad garsiai triukšmaudami lietuviai sutrukdė varžovui, ir leido metimą pakartoti. Pasipiktinę Lietuvos krepšininkai užsipuolė teisėjus ir dėl to tik dar labiau nukentėjo – buvo nubausti ir technine pražanga.
Tai reiškė, kad E.Giassetti galėjo ne tik išlyginti, bet ir persverti rezultatą, o Lietuvos rinktinei, kad ką nors pakeistų, laiko nebūtų likę.
Didžiuliam lietuvių džiaugsmui ir italų nusivylimui, E.Giassečio nervai nebuvo pakankamai šalti, o ranka – pakankamai tvirta. 31 metų Milano „Olimpia“ komandos žaidėjas nepataikė nė vieno baudos metimo.
Lietuvos rinktinė laimėjo 24:23 ir tapo antrųjų Europos vyrų krepšinio pirmenybių nugalėtoja. Po kelių minučių Europos čempionai Artūras Andrulis (LFLS), Leonas Baltrūnas (CJSO), Česlovas Daukša („Tauras“), Leopoldas Kepalas (LFLS), Pranas Mažeika („Tauras“), Eugenijus Nikolskis (CJSO), Leonas Petrauskas (LFLS), Zenonas Puzinauskas („Grandis“), Stasys Šačkus (CJSO) bei Amerikos lietuviai Feliksas Kriaučiūnas (CJSO), Pranas Talzūnas („Grandis“) ir Jonas Juozas Žukas (CJSO) klausėsi kaip jų garbei atliekamas Lietuvos himnas.
„Ši diena lietuvių sporto istorijos lapuose bus įrašyta aukso raidėmis. Šią dieną Lietuva laimėjo 1937 m. Europos krepšinio pirmenybių nugalėtojo vardą. Nugalėjo be priekaišto, šešėlio, abejonių. Nugalėjo kovoje savo tautos garbei. Salėje nė vienos tuščios vietos. Visur pilna. Tik vienos galvos, minia žiūrovų atėjusi šiandien sveikinti tų, kurie per visas pirmenybių dienas rodė stebuklus, nusistebėjimus, malonų įspūdį. Ir tais buvo mūsiškiai – lietuviai.
Lietuva 1937 m. Europos krepšinio pirmenybių meisteris. Dabar tik salėj žiūrovai parodo ką jie moka. Tačiau tai pasakyti reikia jausti, būti toje vietoje ir viską pergyventi. Tokių jausmų žodžiais išreikšti negalima. Seka lietuvių himnas – tai nugalėtojų himnas, – tai padėka ir visko finalas. Ši minutė suteikė lietuvių tautai ir kraštui jos sūnų pelnytą pergalės garbę prieš visas kitas Europos tautas. Jis buvo išklausytas didžiausiu susikaupimu ir aukščiausia pagarba.
Valio Lietuva – Europos meisteris, dar ilgą laiką skambėjo salėje, kuri kartojo iš džiaugsmo ir pasididžiavimo įšėlę ir beprotiški balsai. Taip įvyko faktas garbingai tautos savo sūnų patikėtas. Tebūnie jiems amžina pagarba ir palaiminimas dar naujiems ir didesniems savo tautos žygiams“, – po didžiausios Lietuvos sporto pergalės rašė „Lietuvos sporto“ savaitraštis (1937 m. Nr. 17).
Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse, pasaulio ar Europos pirmenybėse iki tol nebuvo iškovoję panašaus lygio pergalių, o sportui XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje visame pasaulyje įgijus stiprią politinę potekstę, į krepšininkų triumfą buvo žvelgiama ir per politinę bei kultūrinę prizmę.
„Sunku dabar rimtai ir įvertinti tą kultūrinę naudą, kurią šioji pergalė suteikė lietuvio ir Lietuvos vardui pasaulyje. Dabar sportas pasaulyje ne tik didelį pasisekimą, bet yra ir svarbus faktorius tai ar kitai tautai prasiskverbti į kultūros atstovų rinktinių narių šeimą. Todėl ir šioji mūsų sporto pergalė gali suteikti Lietuvai Europoje ir, apskritai, pasaulyje tokių galimybių net ir tokiose srityse, kurios su sportu neturi nieko bendra. Tik reikia mokamai šia pergale pasinaudoti. Ryžtinguosius lietuvius, iškovojusius Lietuvai Europos pergalę, mūsų šauniąją krepšinio komandą, šia proga mes labai nuoširdžiai sveikiname ir linkime, kad jos pavyzdį pasektų visi lietuviai, kokiose srityse jie tik beveiktų. Lietuvis palengva iškovoja Europos pripažinimą ir tikro europiečio vardą. Ir gal ateis ta valanda, kad ir didžiausias mūsų priešas nebeišdrįs sakyti, kad prie Nemuno prasideda Azija“, – rašė „Lietuvos žinių“ dienraštis (1937 m. gegužės 8 d.).
Lietuvos rinktinės pergalė dar labiau sustiprino Lietuvos ir išeivijos ryšius. Per Europos pirmenybes Rygoje už šalies garbę petys į petį grūmėsi Lietuvoje užaugę krepšininkai ir Amerikos lietuviai Jonas Juozas Žukas, Feliksas Kriaučiūnas ir Pranas Talzūnas.
F.Kriaučiūnas buvo rinktinės treneris ir kapitonas, P.Talzūnas tapo rezultatyviausiu turnyro krepšininku. Lietuvos rinktinės lyderis per penkerias rungtynes pelnė 62 taškus.
„Talzūnas sakosi, kad jam apskritai nesisekę mėtyti! Nėra pagrindo juo netikėti, kad teko matyti, kaip patys tikriausi kamuoliai jam persirisdavo per krepšio lanką ir nusisukdavo šalin. Pažymėtina, kad Talzūnas nemėgėjas mėtyti iš tolo ir visus taškus pelnė iš po krepšio apačios. Tai jo specialybė, ir tą jo gabumą retas gynikas temokėjo bent kartą nustelbti. Tik žiūrėk – jis gavo kamuolį, nepastebimai pasisuko, gynikas lieka kitoje pusėje, iškyla dažniausiai dešinė ranka, – ir krepšys yra. Iš tolo jis irgi puikiausiai moka mėtyti: vienintelį kartą metė iš tolo prieš italus ir tą patį įsodino. Tačiau nemėtymas iš tolo – tai būdingas visos mūsų rinktinės bruožas. Šitaip per lengvai kamuolį priešui atiduoti negalima. O, Talzūno menas, kaip kiekvienas tikras, gilus menas, nedaro akiai, o tuo labiau ne specialisto, didesnio įspūdžio“, – pasibaigus čempionatui apie P.Talzūną rašė visas varžybas Rygoje stebėjęs „Lietuvos aido“ dienraščio sporto apžvalgininkas Jonas Kusa.
Tais laikais dar nebūdavo renkami nei geriausi pirmenybių žaidėjai, nei simboliniai penketai. Vis dėlto po turnyro Latvijos sporto laikraštis „Sporta pasaule“ sudarė simbolinį penketą, į kurį įtraukė P.Talzūną, F.Kriaučiūną, italą Sergio Paganellą, lenką Pawelą Stoką ir estą Aleksanderį Illį.
Estijos žurnalistai paprašė, kad savo versiją pateiktų Tarptautinės krepšinio federacijos (FFBB) generalinis sekretorius Williamas Jonesas. Jo manymu, Europos pirmenybėse geriausiai žaidė P.Talzūnas, F.Kriaučiūnas, P.Stokas, estas Heino Veskila ir prancūzas Robert‘as Cohu.
Lietuvos rinktinė į Europos pirmenybes buvo išlydėta tyliai. Tačiau sulig kiekviena pergale tautiečių susidomėjimas Rygoje vykusiomis varžybomis vis augo ir po kelių dienų į tėvynę grįžusių Europos čempionų laukė ir tūkstantinės žmonių minios, ir įmonių bei privačių asmenų dovanos, ir valstybiniai apdovanojimai.
Kaip sutikti Lietuvos krepšininkus, šalies sporto vadovai pradėjo planuoti dar prieš finalo rungtynes. Ne dėl to, kad neabejotų pergale – kad ir kaip būtų pasibaigusi svarbiausia dvikova, pasiekimas jau buvo laikomas istoriniu.
Lietuvių entuziazmas augo ne dienomis, bet valandomis. Kūno kultūros rūmai jau po antrosios pergalės prieš estus Kooperacijos banke atidarė specialią sąskaitą piniginėms aukoms, nes daug įmonių ir asmenų kreipėsi norėdami įteikti krepšininkams dovanas.
Po pergalės finalo rungtynėse nesuskaičiuojami žmonių būriai krepšininkus sveikino visose stotyse, per kurias važiavo traukinys iš Rygos. Į Kauną čempionus vežęs traukinys turėjo atvažiuoti gegužės 9 dieną 17 val. 45 min. Bet nekantriausi aistruoliai geležinkelio stoties prieigose pradėjo rinktis apie trečią valandą. Policija, siekdama išvengti spūsties, į peroną leido tik oficialius asmenis, todėl paprasti žmonės griebėsi gudrybės ir neketindami niekur važiuoti pirko bilietus į bet kurį traukinį, kad tik galėtų patekti į peroną ir pirmieji pasveikinti namo grįžusius tautos didvyrius.
Iš stoties krepšininkai Vytauto prospektu ir Parodos gatve atvirais automobiliais buvo nuvežti į Kūno kultūros rūmus (dabartinis Lietuvos sporto universiteto pastatas). Vytauto prospekto gyventojai gavo netikėtą galimybę pasipelnyti nuomodami kambarius, kurių langai ar balkonai buvo gatvės pusėje. Net ir Vytauto prospekte buvusių viešbučių kambario kaina staiga pašoko iki 10 ar 15 litų.
Gegužės 10 dieną Lietuvos rinktinės žaidėjus priėmė Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, o gegužės 14 dieną Valstybės teatre Europos čempionams buvo įteikti valstybiniai apdovanojimai. Komandos kapitonas Feliksas Kriaučiūnas ir Kamuolio žaidimų sąjungos komiteto vadovas Stasys Šačkus apdovanoti Vytauto Didžiojo ketvirtojo laipsnio ordinu, Pranas Talzūnas ir Jonas Juozas Žukas – Vytauto Didžiojo penktojo laipsnio ordinu, Artūras Andrulis, Leonas Baltrūnas ir Zenonas Puzinauskas – Vytauto Didžiojo pirmojo laipsnio medaliu, Leopoldas Kepalas ir Pranas Mažeika – Vytauto Didžiojo trečiojo laipsnio medaliu.
Ypatingą dovaną gavo Jėzuitų gimnazijos moksleivis Z.Puzinauskas. Jam specialiu Švietimo ministro potvarkiu nereikėjo laikyti abitūros egzaminų.
