Debiutas Europos pirmenybėse ir pirmoji tarptautinė pergalė
1937 m. gegužės 3 d. Ryga. Vyrai. Europos pirmenybės. Grupė. Lietuva – Italija 22:20 (15:9).
Lietuva: P.Talzūnas 12, Z.Puzinauskas 6, J.J.Žukas 3, F.Kriaučiūnas 1, L.Baltrūnas 0. Treneris F.Kriaučiūnas.
Italija: S.Paganella 8, G.Marinelli 6, E.Giassetti 2, L.Franceschini 2, A.Bessi 1, G.Dondi 0, M.Pelliccia 0, E.Varisco 0.
Pirmosios Europos vyrų krepšinio pirmenybės buvo surengtos 1935 metais Ženevoje. Lietuvos krepšinis tuo metu dar buvo labai silpnas (tų metų pradžioje mūsų šalies rinktinė pralaimėjo latviams 113 taškų skirtumu), o kelionė į Šveicariją – gana brangi, todėl Kūno kultūros rūmų (KKR) vadovai nusprendė krepšininkų į Ženevą nesiųsti.
Ženevoje pirmąja Europos čempione tapo Latvijos rinktinė, o pagal tais laikais galiojusias nerašytas taisykles, čempione tapusi šalis gaudavo teisę rengti kitas pirmenybes. Todėl 1937 metais Senojo žemyno krepšinio rinktines priėmė Latvijos sostinė Ryga.
Latvija buvo arti, lietuviai su latviais dažnai susitikdavo per įvairaus rango draugiškus mačus (ir krepšinio, ir futbolo, lengvosios atletikos ar kitų sporto šakų), todėl KKR vadovybei nekilo klausimas, dalyvauti ar nedalyvauti. Juo labiau kad Lietuvos krepšinis tuos dvejus metus į priekį žygiavo devynmyliais žingsniais. 1935 metų vasarą atvykusio ir beveik metus Lietuvoje gyvenusio Konstantino Savicko bei 1936 metų rudenį kelis mėnesius Lietuvos krepšininkus treniravusio olimpinio čempiono Prano Lubino pamokos ne tik pakėlė žaidimo lygį, bet ir suteikė pasitikėjimą, kad Lietuvos rinktinė tarp stipriausių Europos krepšinio komandų nebus silpniausia. Dar vienas svarus argumentas už tai, kad dalyvauti reikia, buvo noras išbandyti jėgas su tolimesnių kraštų krepšininkais. Juk iki tol lietuviai – tiek šalies ar miestų rinktinės, tiek klubai – žaidė tik su latviais ir estais.
1937 metų vasario viduryje Kamuolio žaidimų sąjunga gavo oficialų kvietimą atsiųsti vyrų krepšinio rinktinę į Europos pirmenybes. Ilgai svarstyti nereikėjo, ir jau po kelių dienų į Rygą nuskriejo teigiamas atsakymas.
„Faktas juo reikšmingesnis, jei prisiminsime, kad šios kovos nugalėtojas gauna Europos meisterio titulą, kas ne tik sportiniu, bet valstybiniu ir politiniu požiūriu turi milžiniškos prestižo reikšmės. Šių dienų sportas jau ne be tas žaismas ar liuoslaikio patenkinimas. Tai tautinių jėgų bandymas kur lemiamasai faktorius yra ne tautos gausumas ar valstybės didumas gyventojų ir ploto požiūriu, bet darbo ir pasiruošimo išdava. Čia didžiosios tautos susitinka su mažomis kaip lygus su lygiu ir toji laimi ir tampa nugalėtoja, kuri šiai kovai yra geriau pasiruošusi. Lietuvos krepšininkams šitokioj tarptautinio mąsto kovoje tenka pirmą kartą dalyvauti“, – ir sportinę, ir politinę Europos pirmenybių svarbą pažymėjo „Lietuvos sporto“ savaitraštis.
Lietuvai nusprendus dalyvauti Europos pirmenybėse, šalyje kilo audringos diskusijos dėl to, kas turėtų žaisti rinktinėje. KKR vadovai norėjo, kad šaliai atstovautų vien Lietuvoje išugdyti krepšininkai, ir prieštaravo, kad per Europos pirmenybes būtų pasitelkti Amerikos lietuviai.
Vis dėlto didžioji sporto visuomenės dalis griežtai pasisakė už tai, kad rinktinė būtų sustiprinta užsienio tautiečiais. Šios idėjos šalininkai dažnai primindavo Italijos futbolo rinktinę, kuri 1934 metais tapo pasaulio čempione pasitelkusi italų kilmės argentiniečius.
„Kodėl mes, lietuviai, turėdami svetimoj šaly tokių krepšininkų, kaip Kriaučiūnas, Lubinas, Budrikas, Savickas ir kt., negalime sekti kitų valstybių pavyzdžiu, t. y. parsikviesti juos į Lietuvą ir nusivežus juos į Rygą, jų padedami, laimėti Europos meisterio vardą? Mes ne pirmieji taip padarytumėm. Italija laimėjo pasaulio futbolo pirmenybes vien todėl, kad jų valstybėj komandoj žaidė tokie italai – pietų Amerikos futbolo fenomenai, kaip Orsi, Monti, Constantino. Anglija laimėjo pernai įvykusias Garmisch-Partenkirchene pasaulines ledo ritulio pirmenybes, nes ją atstovavo tose pirmenybėse anglai – kanadiečiai.
Laimėtos Europos krepšinio pirmenybės atneštų Lietuvai milžiniškos naudos. Kas nežino, kad Italija pasaulio futbolo meisteris, o Anglija ledo ritulio? Taip padarę, mes pasauliui įrodytume, ką gali lietuviai“, – vasario mėnesį ragino „Lietuvos sporto“ savaitraštis (1937 m. Nr. 5).
Lietuvos sporto vadovai atsidūrė aiškioje mažumoje ir galiausiai nusileido visuomenės spaudimui. KKR paprašė, kad rinktinei per Europos pirmenybes padėtų jau anksčiau kelis mėnesius Lietuvoje vaisingai dirbęs K.Savickas. Deja, jis dėl didelio užimtumo pagrindiniame darbe 1937 metų pavasarį atvykti į Lietuvą negalėjo. K.Savickas rekomendavo kitus du Čikagos lietuvius Feliksą Kriaučiūną ir Praną Talzūną.
Apie Amerikos lietuvių atvykimą nebuvo skelbiama. Priešingai, šis faktas buvo slepiamas net nuo Lietuvos žiniasklaidos. Nors gandai sklido, niekas tiksliai nežinojo nei kiek amerikiečių treniruojasi Lietuvos rinktinėje, nei kurie krepšininkai sustiprins komandą per Europos pirmenybes.
Lietuvių slapukavimas trikdė užsieniečius. Ypač nerimavo latviai, kurie beveik neabejojo, kad Lietuvos rinktinėje žais 1936 metais istorinėje tėvynėje kelis mėnesius viešėjęs olimpinis čempionas P.Lubinas.
Latviai lengviau atsikvėpė tik tada, kad Rygos geležinkelio stotyje pamatė iš traukinio išlipančius Lietuvos rinktinės krepšininkus. P.Lubino tarp jų nebuvo.
Lietuvai per antrąsias Europos vyrų krepšinio pirmenybes atstovavo Artūras Andrulis (LFLS), Leonas Baltrūnas (CJSO), Česlovas Daukša („Tauras“), Leopoldas Kepalas (LFLS), Pranas Mažeika („Tauras“), Eugenijus Nikolskis (CJSO), Leonas Petrauskas (LFLS), Zenonas Puzinauskas („Grandis“), Stasys Šačkus (CJSO) bei Amerikos lietuviai Feliksas Kriaučiūnas (CJSO), Pranas Talzūnas („Grandis“) ir Jonas Juozas Žukas (CJSO).
J.J.Žukas pirmą kartą į Lietuvą atvyko 1935 metais, po kelių savaičių grįžo į Ameriką, bet nuo 1936 metų vasaros nuolat gyveno Kaune ir treniravo krepšininkus bei tenisininkus.
Kartu su krepšininkais į Rygą keliavo KKR referentas Alfonsas Latvėnas, Kamuolio žaidimų sąjungos pirmininkas Antanas Jurgelionis, gydytojas Šimelevičius, „reikalų vedėjas“ Racevičius ir „Lietuvos aido“ sporto skyriaus vedėjas Jonas Kusa. J.Kusa, kaip žadėjo svarbiausias Lietuvos dienraštis, „išsamiai pranešinės apie pirmenybių bendrą eigą ir ypač apie mūsiškių kovas“.
Lietuvos krepšininkai iki 1937 metų Europos pirmenybių negalėjo pasigirti gerais rezultatais. Nuo 1925 metų Lietuvos rinktinė žaidė penkerias draugiškas tarpvalstybines rungtynes su Latvija bei vienerias rungtynes su Estija ir nelaimėjo nė karto. Vien 1934–1937 metais šešerias draugiškas tarpmiestines rungtynes žaidė Kauno ir Rygos rinktinės, kurių sudėtys dažniausiai visiškai nesiskirdavo nuo šalių rinktinių sudėčių, bet ir per šias rungtynes lietuviai nepasiekė nė vienos pergalės.
Kaimyninių šalių krepšininkai dukart susitiko ir 1937 metų pradžioje. Vasario mėnesį Rygoje vykusių rungtynių rezultatai lietuvių ir vėl nenudžiugino. Pirmosiose rungtynėse Lietuvos rinktinė pralaimėjo Latvijos rinktinei 29:41, kitą dieną Kauno rinktinė pripažino Rygos rinktinės pranašumą 15:30. Maža to, po išvykos į Latviją juoda katė perbėgo tarp Lietuvos sporto vadovų ir rinktinės trenerio J.J.Žuko. Amerikos lietuvis po kelių dienų pasitraukė iš trenerio pareigų.
Rinktinė kelias savaites neturėjo trenerio, bet prieš Europos pirmenybes krepšininkus ruošė iš JAV atvykęs Feliksas Kriaučiūnas. Jo vadovaujama rinktinė prieš kelionę į Rygą viešai pasirodė tik kartą. Balandžio 28 dieną Kūno kultūros rūmų salėje draugiškas rungtynes žaidė du rinktinės penketai. Pirmasis penketas pasiekė pergalę 38:12.
Vis dėlto net po šios repeticijos niekas nė iš tolo nenutuokė, kokių rezultatų tikėtis per Europos pirmenybes.
„Belieka pasvarstyti vieną klausimą: kokios mūsų viltys dabartinėse sąlygose?
Mūsų rinktinės žaidikus matėme žaidžiant, tačiau, kiek girdėti, gausingi žiūrovai išėjo dvejodami: vieni buvo patenkinti, kiti – kiek apsivylę. Ir apsivylę dėl to, kad tikėjosi pamatyti, perdėtai tariant, kažkokį „pragarišką“ tempą, gal nepaprastą žaidimą, tuo tarpu išvydo paprastą, be ypatingų pastangų kovą, protarpiais karštesnę, protarpiais ramesnę. Kad I rinktinė vis dėlto laimėjo prieš II-ąją tvirtai ir didele pasekme, tie apsivylėliai kažkaip praleido pro akis.
Šiaip ar taip, dabartinėse aplinkybėse mes turime patikimą rinktinę, kuri Rygoje, neabejojama, visiškai tinkamai atstovaus mūsų spalvoms. Ja mes turime ir galime visiškai pasitikėti: kas bus galima, gal net daugiau, ji padarys. Palinkėkime geros sėkmės!“ – turnyro išvakarėse rašė „Lietuvos aidas“ (1937 m. gegužės 1 d.).
Optimistiškai, bet aptakiai Lietuvos krepšininkų galimybes vertino ir „Lietuvos sporto“ savaitraštis (1937 m. Nr. 15): „Nors Lietuvai ir neteko dalyvauti nei Ženevoje, nei Berlyne, bet savų krepšininkų pažanga turime visai rimto pagrindo džiaugtis. Turėjome puikios progos stebėti, kai mūsų rinktinė ir net paskira komanda sudorojo Latvijos meisterį, pagaliau paskutinės rungtynės su latviais pralaimėjome tik dėka taktiškų klaidų.
Tai yra mūsų pažangumo gerosios pusės ir žinoma, turėdami galvoje, kad atgimusį mūsų krepšinį kultivuojame normaliose sąlygose tik nuo 1933 m. pabaigos, jos ateities perspektyvos akyvaizdoje tokių faktų darosi kaskart šviesesnės“.
Antrosiose Europos pirmenybėse dalyvavo aštuonios komandos. Jos buvo suskirstytos į dvi grupes. Prieš pat turnyrą Rygoje ištraukti burtai lėmė, kad į A grupę pateko Lietuva, Egiptas, Estija ir Italija, į B grupę – Čekoslovakija, Latvija, Lenkija ir Prancūzija.
Pirmenybės vyko Rygos sporto namuose – „Vairogs“ fabriko (jame iki Antrojo pasaulinio karo buvo surenkami „Ford“ automobiliai) patalpose įrengtoje salėje. Joje buvo 1500 sėdimų ir 800 stovimų vietų.
Lietuvos krepšininkai pirmąsias rungtynes žaidė gegužės 3 dieną su italais.
Pamatę, kad į Rygą neatvyko P.Lubinas, varžovai į Lietuvos rinktinę žvelgė iš aukšto. Kitose šalyse apie lietuvius buvo žinoma nebent tai, kad jie dideliu skirtumu pralaimėdavo latviams. Dėl to užsieniečių manymu, Lietuvos krepšininkai turėjo būti pirmenybių autsaideriai.
Nuogirdos apie Lietuvos krepšinio lygį nepasitvirtino, o pirmieji varžovai italai aiškiai neįvertino mūsų šalies rinktinės. Italijos komanda rungtynes pradėjo be dviejų geriausių krepšininkų Livio Franceschinio (jis 1935 metais buvo pirmųjų žemyno pirmenybių rezultatyviausias žaidėjas) bei Sergio Paganellos ir dėl tokio atsainumo tučtuojau pasigailėjo.
Pirmuosius Lietuvos rinktinės taškus Europos pirmenybėse, o kartu ir pirmuosius antrųjų Europos pirmenybių taškus (Lietuvos ir Italijos komandos pirmajame ture žaidė pirmos) pelnė Zenonas Puzinauskas. Po to įmetė Pranas Talzūnas, baudos metimą pataikė Feliksas Kriaučiūnas, po du taškus pridėjo Jonas Juozas Žukas, vėl Z.Puzinauskas bei P.Talzūnas ir lietuviai pirmojo kėlinio viduryje pirmavo 11:2.
Tik tada pietiečių treneris susigriebė ir į aikštę įleido geriausius žaidėjus. Italai vis mažino skirtumą, kol iš lietuvių persvaros liko vos vienas taškas 19:18. Vis dėlto po J.J.Žuko baudos metimo ir P.Talzūno dvitaškio, po kurio rezultatas tapo 22:18, įtampa atslūgo. Priešpaskutinę minutę Italijos komanda sumažino atsilikimą, tačiau finalo švilpukas užfiksavo Lietuvos rinktinės pergalę 22:20 (15:9).
Rungtynių pabaigoje Lietuvos rinktinė kovojo ne tik su varžovais, bet ir su laikrodžiu. Visi penki Lietuvos krepšininkai žaidė be keitimo, o pavargę kelis kartus nepataikė ir baudos metimų, ir iš po krepšio. Tuo tarpu Italijos komandoje rungtyniavo aštuoni žaidėjai, todėl antrojo kėlinio pabaigoje varžovai buvo šviežesni.
Vis dėlto laiminga pabaiga ir pirmąja pergale Europos pirmenybėse džiaugėsi Lietuvos rinktinė.
„Lietuva pateikė pirmąją didžiulę sensaciją, didvyriškoje kovoje įveikusi Italiją 22–20 (15–9). Reikėjo pamatyti ir žiūrovų ir ypač italų nustebimą, kai mūsiškiai tolydžio ėmė vesti ir persvaros nepaleido iki pat galo. Šita sensacija pačius italus žaidikus taip paveikė, jog jie išėjo iš aikštės visai apsiblausę, apsvaigę.
Pergalė buvo iškovota be jokio priekaišto ir visiškai pelnytai, tačiau džiugu iškelti ir dar daugiau, būtent, kad mūsų rinktinė parodė moderniąją krepšinio gynimosi ir puolimo taktiką, pranašesnę už italų, o tai yra mums didelis pasigyrimas, atsimenant aukštą italų žaidimo klasę.
Italai sužaidė taip pat gerai, ir mūsų rinktinės kapitonas Kriaučiūnas irgi patvirtino jų gerumą. „Italų rinktinė gera, jie eina ant žmogaus“, – pasakė Kriaučiūnas.
Beje, Kriaučiūnas mūsų rinktinės žaidimu tėra patenkintas tik pirmame kėlinyje, antrajame mūsiškiai, esą, norėjo per greit eiti ir dėl to buvo blogiau. Be to, ir jis pabrėžė, kad mėtyti mums nesisekė“, – po pirmųjų Lietuvos rinktinės rungtynių Europos pirmenybėse rašė „Lietuvos aido“ dienraštis (1937 m. gegužės 4 d.).
Pirmoji pergalė tarpvalstybinėse rungtynėse buvo didelis Lietuvos krepšinio laimėjimas. Ši pergalė neužliūliavo Lietuvos krepšininkų, o tik dar labiau padidino jų apetitą.
Kitą dieną lietuviai nugalėjo estus 20:15 (16:10), trečiajame ture įveikė egiptiečius 21:7 (8:3) ir pateko tarp keturių stipriausių Europos komandų. Pusfinalyje Lietuvos krepšininkai nugalėjo Lenkijos komandą 32:25 (18:18) ir iškovojo teisę žaisti antrųjų Europos pirmenybių finale.
Gegužės 7 dieną paskutines ir svarbiausias turnyro rungtynes žaidė tos pačios komandos, kurios susitiko pirmosiose rungtynėse. Lietuvos krepšininkai finale dar kartą nugalėjo Italijos rinktinę 24:23 (11:9) ir tapo antraisiais Europos čempionais.
