Pirmosios Lietuvoje krepšinio rungtynės – istorijos akibrokštas: net teisėjas nežinojo taisyklių

Lietuvos sporto istoriografijoje įsivyravo teiginys, kad pirmosios „oficialios“ krepšinio rungtynės Lietuvoje įvyko 1922 metų balandžio 23 dieną, o jose LFLS komanda nugalėjo Kauno rinktinę 8:6.

Pirmosios viešos rungtynės iš tiesų įvyko 1922 metų balandžio 23 dieną. Tačiau nei komandų pavadinimai, nei rezultatas neatitinka to meto žiniasklaidoje buvusių pranešimų, o terminas „oficialios“ šioms parodomosioms rungtynėms visiškai netinka.

Pagal žiniasklaidos pranešimus galima daryti išvadą, kad Kauno Vytauto kalne įrengtoje krepšinio aikštelėje susitiko iš Lietuvos Fizinio Lavinimosi Sąjungos (LFLS) sportininkų sudarytos, pavadinimų neturėjusios „raudonųjų“ ir „baltųjų“ vyrų komandos, kurių rungtynės baigėsi lygiosiomis 8:8. Komandų pavadinimai buvo sugalvoti vėliau, o kodėl „pasikeitė“ rezultatas, atsekti sudėtinga.

Vis dėlto dar didesnis istorijos akibrokštas yra tai, kad pažymint būtent šią datą yra nepelnytai pamirštamos tikrosios Lietuvos krepšinio pradininkės – Kauno sportininkės, ir visi laurai priskiriami tik retsykiais kamuolį į krepšį pamėtydavusiems sportininkams vyrams.

1891 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose sukurtas krepšinis Lietuvą pasiekė panašiu metu, kaip ir kitas Europos šalis.

Tiesa, dar XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje apie krepšinį sužinojo Prancūzijos, Italijos, Rusijos sportininkai, bet Senajame žemyne amerikietiškas žaidimas sparčiau plisti pradėjo tik per Pirmąjį pasaulinį karą. Krepšinį laisvalaikiu žaisdavo Europos šalyse dislokuoti JAV kariai, o keista jų pramoga sudomino ir vietos gyventojus.

Iškart po karo dar didesniu Europos krepšinio vystymosi postūmiu tapo Jaunųjų krikščionių asociacija (YMCA). Jos misionieriai antrojo ir trečiojo dešimtmečių sandūroje plūstelėjo į Europą, kur aktyviai skleidė ne tik dvasinio lavinimosi, bet ir kūno kultūros idėjas. Iš Amerikos atvykę YMCA nariai daugelyje kitų žemynų valstybių suvaidino itin svarbų vaidmenį populiarindami už Atlanto sugalvotus žaidimus krepšinį ir tinklinį.

1919 metais YMCA misionieriai beldėsi ir į Lietuvą. Tačiau Lietuvos vyriausybė, baimindamasi neigiamos katalikų bažnyčios vadovų reakcijos, nepriėmė protestantiškas idėjas puoselėjusios organizacijos pagalbos.

Europoje stiprus sporto judėjimas prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje. Tuo metu jau buvo rengiamos kelių sporto šakų Europos ar pasaulio pirmenybės, 1896 metais įvyko pirmosios olimpinės žaidynės.

Sporto judėjimas sparčiausiai plito išsivysčiusiose industrinėse valstybėse, o carinei Rusijos Imperijai priklausiusioje Lietuvoje tuo metu sąlygos sportui vystytis nebuvo palankios. Nuo Vakarų atsilikusioje Rusijos Imperijoje sportui apskritai buvo skiriama labai mažai dėmesio, o agrarinėje Lietuvoje padėtis buvo dar blogesnė dėl neigiamai sportą vertinusios katalikų bažnyčios požiūrio.

XX amžiaus pradžioje, ypač po 1908 metų olimpinių žaidynių, didžiausiuose Imperijos pramonės centruose Maskvoje, Sankt Peterburge, Rygoje, Taline, Kijeve, Odesoje kūrėsi sporto klubai, jaunimas žaidė futbolą, užsiėmė lengvąja atletika, gimnastika, dviračių sportu, imtynėmis, susipažino su kitomis sporto šakomis. 1914 metais Rygoje surengtose Visos Rusijos sporto olimpiados varžybose dalyvavo beveik tūkstantis sportininkų iš 24 miestų.

Kaune ir Vilniuje taip pat buvo bandoma kurti sporto klubus, bet jie buvo labai negausūs ir sportas iki Pasaulinio karo beveik nepajudėjo iš nulinio taško. Didžiausiuose Lietuvos miestuose kone pagrindiniai sporto įvykiai buvo profesionalų imtynininkų ir sunkumų kilnotojų pasirodymai, tačiau jie neturėjo nieko bendro su masiniu sporto judėjimu.

Pirmuoju rimtesniu tikro sporto postūmiu, kad ir kaip keistai skambėtų, tapo Pasaulinis karas ir Vokietijos armijos okupacija. Turėdami laisvo laiko vokiečių kariai dažnai žaisdavo futbolą ir šiuo žaidimu iš pradžių sudomino vokiečių kilmės Kauno gimnazistus, o per juos – ir kitus miestiečius.

Šiuolaikinis sporto judėjimas Lietuvoje prasidėjo tik po Pirmojo pasaulinio karo. Paskelbus Nepriklausomybę į Lietuvą iš kitų buvusios Rusijos Imperijos vietų bei Jungtinių Amerikos Valstijų grįžo daug lietuvių ar išeivių palikuonių. Tarp sugrįžusių buvo nemažai jaunų vyrų ir moterų, prieš karą aktyviai dalyvavusių Sankt Peterburgo, Maskvos, Talino sporto klubų veikloje ar sportavusių už Atlanto.

Kai kurie grįžusieji turėjo organizacinio darbo patirties (Karolis Dineika buvo įkūręs lietuvių moksleivių sporto klubą Sankt Peterburge) arba buvo pasiekę neblogų rezultatų sporto varžybose (Kęstutis Bulota tapo Talino dviračių sporto čempionu). Lietuvoje jie rado plyną sporto lauką, tačiau su tuo susitaikyti ir atsisakyti pamėgto užsiėmimo neketino.

Iš Maskvos į gimtinę grįžę Steponas Garbačiauskas, Petras Oleka ir Viktoras Jasaitis, iš Talino atvykę broliai Kęstutis ir Vytautas Bulotos, Sankt Peterburge gyvenę broliai Karolis ir Viktoras Dineikos, Pranas Sližys, Elena Kubiliūnaitė (vėliau Garbačiauskienė), Arija Karnauskaitė (vėliau Ingilevičienė) paskelbus Nepriklausomybę įsteigė pirmuosius Kauno sporto klubas, rengė pirmąsias varžybas ir patys jose aktyviai dalyvavo, pristatė iki tol nematytas sporto šakas.

Šių sporto pradininkų branduolį dar labiau sustiprino 1920 metų vasarą į Lietuvą atvykęs Steponas Darius bei kiti JAV lietuvių savanoriai.

XX amžiaus pradžioje mėgstamiausias pasaulio žaidimas buvo futbolas, kitos labiausiai paplitusios sporto šakos – lengvoji atletika, šaudymas, gimnastika, irklavimas, fechtavimas, jojimas.

Kai kurios iš šių sporto šakų pirmiesiems Lietuvos sportininkams netiko, nes trūko net elementarios įrangos. Dėl to lietuviai pirmiausiai užsiėmė kone paprasčiausia sporto šaka lengvąja atletika ir, žinoma, futbolu. Moterys tais laikais futbolo nežaidė, tačiau pirmosios Lietuvos sportininkės taip pat norėjo užsiimti kuriuo nors komandiniu žaidimu. Patyrinėjusios jas pasiekusią metodinę medžiagą lietuvės nusprendė, kad tinkamiausias žaidimas yra krepšinis.

„Pasirinkome aikštę prie paviljono, įrengėme persirengimui patalpą „kegelbane“, įsigijome kamuolį ir, pastudijavę įvairias sporto šakas, pasirinkome basketbolą – krepšinį, kaip kolektyvinį visapusiškai lavinantį kūną – estetinį sporto žaidimą. Labai tikėjome, kad dalyvių skaičius didės ir galėsime rungtyniauti tarp komandų, klubų ir tarp valstybių“, – rašė viena Lietuvos sporto pradininkių Elena Garbačiauskienė. Jos prisiminimus paskelbė po Antrojo pasaulinio karo į JAV emigravęs Jonas Narbutas, kuris 1978 metais Čikagoje išleido knygą „Nepriklausomos Lietuvos sporto istorija“.

Lietuvą ką tik pasiekusiam žaidimui tuo metu dar nebuvo sukurtas lietuviškas terminas, todėl jis vadintas basketbolu. 1922 metais K.Dineika pradėjo vartoti terminą krepšiasvydis, o ketvirtajame dešimtmetyje prasidėjus sporto terminų lietuvinimo vajui buvo sukurtas žodis krepšinis. Krepšiasvydis ir krepšinis kurį laiką buvo vartojami kartu, bet 1936 metais lietuvių kalboje įsitvirtino dabartinis krepšinio pavadinimas.

Trečiojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje pradėtas žaisti krepšinis iš pradžių nebuvo tas pats krepšinis, kuris XX amžiaus pradžioje buvo žaidžiamas Amerikoje ir juo susidomėjusiose Europos šalyse. Lietuvos sportininkės pirmiausiai sužinojo apie „basketbolą pagal vokiškas taisykles“ (vokiškai – „korbball“). Tai buvo labai panašus žaidimas, sukurtas pagal krepšinio pavyzdį, bet turintis atskirą pavadinimą – korfbolas (dar vadinamas olandišku krepšiniu).

Krepšinio ir korfbolo žaidimo tikslas yra tas pats – įmesti kamuolį į krepšį. Vis dėlto šių žaidimų taisyklėse tiek prieš šimtą metų, tiek dabar yra daug skirtumų, o didžiausias skirtumas – korfbolo krepšyje nėra lentos.

Lietuvoje lentos prie krepšių buvo pritvirtintos ir korfbolas krepšiniu virto 1921 metais. Pasak E.Garbačiauskienės, Kauno sportininkės krepšinio taisykles (ne vokiško, bet tikro amerikietiško) gavo iš tais metais Lietuvoje viešėjusių Rygos YMCA sportininkų. Tiesa, jokie kiti šaltiniai nepatvirtina, kad Rygos YMCA sportininkai 1921 metais būtų apsilankę Lietuvoje. Tačiau latviai galėjo Kaune stabtelėti keliaudami į Karaliaučių arba Lenkiją.

Pirmoji Kauno krepšinio aikštelė buvo įrengta Vytauto kalne. 1921–1922 metais joje daugiausiai rinkdavosi moterys, bet į treniruotes taip pat ateidavo „Aušros“ gimnazijos moksleiviai – tiek merginos, tiek vaikinai, o vyrai užsukdavo nebent atsitiktinai, grįždami iš futbolo treniruočių ir krepšinio nelaikė rimtu užsiėmimu.

„1922 m. moterų krepšinis jau bujojo“, – rašė E.Garbačiauskienė. Vis dėlto bujojimas buvo sąlyginis. Tuo metu sportuojančių moterų Kaune negalėjo būti daugiau nei kelios dešimtys.

„Aikštė buvo Vytauto parke prie didžiojo pasivaikščiojimui tako, kas davė progos praeinantiems pažiūrėti, kaip treniruojasi mergaitės. Tokie mergaičių užsiėmimai pritraukdavo nemažai žiūrovų, sudomino jaunimą ir dalyvių skaičius augo. Pasirodė Aušros gimnazijos mergaitės, ateidavo ir Šaulių S-gos narės, kurios neužilgo sudarė savo komandas ir įrengę pas save aikštes treniravosi. Aušros berniukai, matydami Aušros mergaites pas mus treniruojantis, prisidėdavo ir kamuolį pamėtydavo, o kartu vis dažniau ir į treniruotes lankydavosi. Neužilgo jie sudarė komandą ir įrengę gimnazijos kieme krepšinio aikštę rimtai treniravosi“, – rašė E.Garbačiauskienė.

XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje Kaune vystant krepšinį, kaip ir kitas sporto šakas, daugiausiai nusipelnė pirmasis šiuolaikinis Lietuvos sporto klubas Lietuvos Fizinio Lavinimosi Sąjunga (LFLS).

1920 metų rugsėjo 15 dieną įkurta LFLS pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo aktyviausia Lietuvos sporto organizacija. LFLS sportininkams pristatė ne vien krepšinį, bet ir beisbolą, boksą, ledo riedulį, rankinį, kumštinį, kitas sporto šakas, kelias mūsų kraštuose nematytas lengvosios atletikos rungtis.

Ne visos LFLS pasiūlytos sporto šakos Lietuvoje prigijo. Sportininkai visai nesusidomėjo rankiniu, beisbolas sunyko vos tik iš Lietuvos išvyko didžiausias šio žaidimo entuziastas Steponas Darius, ledo riedulį („hokej pagal skandinavų taisykles“) greitai išstūmė ledo ritulys („hokej pagal Kanados taisykles“).

Iš pradžių LFLS užsiėmė tik futbolu ir lengvąja atletika, tačiau sparčiai didėjant sportininkų skaičiui atsirado didesnės įvairovės poreikis. 1922 metų pavasarį LFLS pradėjo plačią kitų sporto šakų pristatymo kampaniją, o kartu plėtė visą organizaciją, kuri išsiveržė iš Kauno ribų ir pasiekė provincijos miestus.

1922 metų balandžio 5–22 dienomis LFLS surengė pirmuosius Lietuvoje sporto kursus, kurie Sąjungos nariams buvo nemokami, o kitiems sporto mėgėjams kainavo 20 auksinų. Kursus lankė apie šešiasdešimt žmonių, kursų programoje buvo lengvosios atletikos, futbolo, ledo riedulio, teniso, krepšinio, beisbolo ir kitų sporto šakų teorijos bei praktikos pamokos. Krepšinio instruktorius buvo JAV šio žaidimo pramokęs S.Darius.

Krepšiniu ir S.Garbačiauskienės dėstytu kumštiniu (į tinklinį panašiu žaidimu, kuris tuo metu Lietuvoje buvo vadintas faustbolu) kursų klausytojai susidomėjo labiausiai. „Ten pat iš klausytojų susidarė vyrų ir moterų komandos ir šie žaislai kuo tankiausiai buvo žaidžiami laike kursų“, – rašė „Lietuvos sporto“ žurnalas.

Krepšinio populiarumas sporto kursuose paskatino LFLS vadovus surengti pirmąsias viešas šio žaidimo rungtynes. Jos buvo numatytos iškart po kursų – balandžio 23 dieną.

„Rungtynės žada būti įdomios, nes įvestos Lietuvoje per Liet. Fiz. Lavinimos Sąjungą šis žaislas per trumpą laiką jau suskubo savo gyvumu ir įdomumu pritraukti daug mėgėjų – žaidėjų. Kauno piliečiams bus proga pamatyti šį pirmą Lietuvoje žaislą“, – 1922 metų balandžio 22 dieną į pirmąsias viešas krepšinio rungtynes kauniečius pakvietė svarbiausias šalies dienraštis „Lietuva“.

Kituose Kauno dienraščiuose taip pat buvo pranešta, kad sekmadienį, balandžio 23-iąją, trečią valandą po pietų Vytauto kalne įrengtoje aikštelėje susitiks dvi LFLS klubo komandos.

Anonsuose buvo skelbiama, kad tą pačią dieną krepšinį žais ir moterys. Vis dėlto moterų rungtynės neįvyko.

Po kelių dienų spauda aprašė pirmąsias krepšinio rungtynes. Išsamiausią aprašymą, išspausdintą balandžio 27 dieną išleistame „Kario“ savaitraštyje, parengė K.Dineika:

„Publikos buvo gana apsčiai, bent kiek mažoka tokiam įdomiam, estetingam ir gyvam žaislui. Na, buvo gi ko ir pasižiūrėti. Įgudę basketbole „baltieji“ amerikiečiai (3) su parinktais (2) žmonėmis grūmėsi su vietos basketbolo „raudonaisiais“ pradėjėjais, kurių tarpe irgi buvo 1–2 senesni to žaidimo praktikai. „Baltųjų“ veiduose ryškiai spindi nugalėjimo viltis...

Ir štai atsitikimas;

„Raudonieji“ įmeta 2 kart „baltųjų“ krepšin! „Baltieji“ vos vos išstena vieną įvaryti „raudoniesiems“.

Po pertraukos žymiai pakyla žaidėjų ūpas. Publika domiai seka jų žygius.

„Baltieji“ suskato ir štai beveik vienas po kito smagiai įdrožia 3 kart į „raudonųjų“ krepšelį.

Publikos ūpas irgi gerėja ir nerimas nyksta „baltiesiems“ atsigaunant. Kiekvienas jų pasisekimas lydimas katučių plojimais.

Rodos, kad publika visai nebenorėtų, kad „raudonieji“ atsikvituotų su „baltaisiais“. Jau toks dauguomenės būdas, kai jau kam ji savo simpatiją paveda, tai ir galas, – sunku jau kitai partijai bepamergti. Taip ir čia.

„Raudonieji“ vikriais smagiais judėjimais taip surėmė „baltuosius“, kad tie nebesumojo sulaikyti 2 smūgių. Ir štai jau atsilygino „baltiesiem“. O publika net nebešypso, o katučių „raudoniesiem“ tai ir pyragu neišprašytum...

Taip ir baigės šis įdomus žaidimas lygiomis išdavomis.

Keli „raudonųjų“ (Juozapaitis, Vikt.Dineika, Garbačiauskas) be galo vikrūs ir be to estetingai žaidžia.

„Baltieji“ amerikonai irgi vikrūs, tik jau nebe taip švelniai žaidžia, nors perduoda vienas kitam labai gerai.

Referi buvo neakylus ir nežinąs, matyti, taisyklių.

Basketbolas – rankinis žaidimas turi daug gerų pusių. Ypač jis papildo futbolą – kojų žaidimą“.

Gegužės 1 dieną išleistame numeryje apie pirmąsias rungtynes papasakojo „Lietuvos sporto“ žurnalas:

„Reikia pripažinti rungtynės buvo labai indomios ir suteikė labai malonaus įspūdžio žiūrėtojams, kurie žiūrint į mus vikrius, linksmus žaidėjus jautė esantys visai kultūringoj valstybėj.

Žaidėjų tarpe matėme jau žinomus iš pereitų metų sportininkus S.Garbačiauską, Juozapaitį, K.Bulotą, V.Dineiką, S.Darių, kuriais širdingai galėjome pasidžiaugti jų gražiu žaidimu, o ypač S.Dariaus, V.Dineikos, Juozapaičio ir dar baltosios komandos dešiniuoju sparnu Glamba, kuris įmušė tris taškus golus raudoniesiems. Jį pirmą kart tenka matyti sporte.

Neblogai žaidė ir kiti, todėl nuo šių pirmų rungtynių pasiliko, bendrai imant, labai malonus įspūdis.

Gausinga ir šviesi savo gyvumu Lietuvos Fizinio Lavinimos Sąjunga, per ją mes įgaunam vis naujų ir naujų sporto srityje žinių, jos triūsu pažinom pirmąjį žaislą futbolą, lengvą atletiką, žiemos sportą hockey, dabar matome treniruojantis faustbalą, beisbalą, kurie nemažiau suteiks įspūdžio priėjus iki rungtynių ir dar daug žaislų, kurie glūdi sąjungos širdyje ir su laiku kaip ir visi kiti žaislai įgaus pilietybės ir bus mėgiami mūsų.

Basketbolą turėjo žaisti ir moterys, kurių žiūrėtojai labai laukė pasirodant, bet kurios šiandien nežaidė, gal būt dėl vėlaus laiko, šaltooro, ar ko kita nenorėjo, nors nevienkart teko matyti jas treniruojantis ir dar šaltesniam ore. Bet visaip būna... Pamąstysim kitą kart“.

Daugumoje Kauno dienraščių apie LFLS surengtas krepšinio rungtynes nebuvo užsiminta. Tik „Laisvės“ dienraštis balandžio 27 d. paskelbė trumpą žinutę: „Š. m. 23 d. Vytauto kalne įvyko L.F.L.S. surengtos basketbolo rungtynės. Pasekmės 4:4“.

Pirmosiose krepšinio rungtynėse žaidė komandos, kurias sudarė aktyviausi to meto Kauno sporto entuziastai, dalyvaudavę vos ne visų sporto šakų varžybose.

Sprendžiant iš žiniasklaidoje paskelbtų aprašymų, komandos neturėjo pavadinimų, o rungtynės baigėsi lygiosiomis 8:8 (rezultatas 4:4 minimas už kiekvieną taiklų metimą skaičiuojant po vieną tašką).

„LFLS“ ir „Kauno rinktinės“ pavadinimai pirmą kartą paminėti tik po pusės metų. Spalio 22 dieną „Lietuvos sporto“ žurnalas pradėjo spausdinti E.Garbačiauskienės, A.Karnauskaitės ir S.Dariaus paruoštą straipsnį „Basketbolo technika“. Šio straipsnio įžangoje, kurią parašė S.Darius, trumpai supažindinama su pasaulio bei Lietuvos krepšinio istorija ir minimos balandžio 23 dieną surengtos pirmosios rungtynės. Tačiau S.Darius nei šiame, nei vėliau skelbtuose straipsniuose nemini, kaip baigėsi pirmosios rungtynės, tad nelabai aišku, iš kur atsirado rezultatas 8:6.

Po pusės amžiaus viena Lietuvos krepšinio pradininkių E.Garbačiauskienė, kuria dažnai rėmėsi „Nepriklausomos Lietuvos sporto istorijos“ autorius Jonas Narbutas, apskritai tvirtino, kad S.Darius suklastojo duomenis apie pirmąsias rungtynes.

Pasak E.Garbačiauskienės, faktai buvo iškraipyti ruošiant spaudai naujas krepšinio taisykles. „Kai pamačiau išleistas taisykles – netikėjau savo akim, nes skaitant įvadą radau neteisingas žinias, iškraipytus faktus ir sufabrikuotus įvykius. Ypatingai toje vietoje, kur pasakyta: „1922 metų pavasarį balandžio 23 d. įvyko pirmos draugiškos basketbolo rungtynės tarp LFLS ir rinktinės komandų, kurios davė basketbolo pradžią Lietuvoje.

Pažiūrėkime kaip tikrai buvo. Mūsų krepšinio aikštė buvo Vytauto parke. Praeinančių žiūrovų būdavo nemažai, kurie su entuziazmu pagriebdavo kamuolį iš besitreniruojančių krepšininkių ir susibūrę bandydavo mėtyti į krepšį. Kartais ir LFLS futbolininkai ir beisbolininkai grįždami iš Ąžuolyno po treniruočių ir praeidami pro mūsų aikštę su tokia žiūrovų „rinktine“ sėkmingai pasivaržydavo. Tokie spontaniški be jokios technikos ir be abejonės draugiški žaidimai, gerų norų Dariui, matomai davė propagandinę idėją, paleisti spaudos antį. Jis pats dabar netikėtų, kad ta antis po pusės šimtmečio vis plaukia per visus sporto leidinius ir raštus kaip istorinis šaltinis apie krepšinio pradžią Lietuvoje. Tai liūdna falsifikacija istorinių faktų“, – XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje E.Garbačiauskienė rašė laiške J.Narbutui. Šis laiškas išspausdintas „Nepriklausomos Lietuvos sporto istorijoje“.

Rungtynių anonsas „Lietuvos“ dienraštyje ir aprašymai kituose leidiniuose paneigia kategorišką E.Garbačiauskienės versiją, kad S.Darius duomenis suklastojo.

Tačiau dėl kai kurių svarbiausių dalykų su ja ginčytis būtų sunku ir neteisinga. Neįmanoma paneigti fakto, kad krepšinį Lietuvoje žaisti pradėjo moterys sportininkės ir „pirmosiomis oficialiomis rungtynėmis“ laikomos 1922 metų balandžio 23 dienos rungtynės yra lyg didelis akibrokštas.

J.Narbuto knygoje cituojamas ir Steponas Garbačiauskas, kurio manymu tarpukario metais aprašant Lietuvos krepšinio pirmuosius žingsnius „norima buvo įrodyti, kad ne bobos ar mergaitės buvo krepšinio pradūnės, bet, kaip vyrų garbė reikalauja, būtinai į pradūnus iškelti vyrus“.

Vyrams sportininkams krepšinis tuo metu beveik nerūpėjo. Kauno vyrų pirmenybės pirmą kartą buvo surengtos tik 1924 metais (moterų – 1923 m.), o ir vykdavo taip, tarsi būtų rengiamos ne dėl sportininkų poreikio žaisti krepšinį, bet dėl pliusiuko atliktų darbų sąraše. Galiausiai trečiojo dešimtmečio antroje pusėje krepšinis visai sunyko ir buvo atgaivintas tik 1933 metais.

Tik antruoju bandymu XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje krepšinis įsitvirtino taip, kad vėliau pagrįstai pradėtas vadinti antrąja Lietuvos religija.