Pusę septynių ryto R.Augustinaitė ir jos dvimetrinė kambario draugė iš Brazilijos Lety jau atsikėlusios pradeda ruoštis dienai Montverdės akademijoje Floridoje.
Tuoj jos turės palikti kambarį, nes bendrabučio durys užrakinamos 7 val. 15 min.: visi mokiniai turi eiti pusryčiauti, o tada – į pamokas.
Atrodytų, eilinė monotoniška paauglės diena. Išskyrus tai, kad šios aštuoniolikametės tikslai mokykloje – neeiliniai: žaisti WNBA.
Turi daugiau nei penkiolika kvietimų
Tokių svajotojų Amerikoje netrūksta, bet R.Augustinaitė nuosekliai siekia savo tikslo.
Persikėlusi per Atlantą iš Šiaulių į Montverdės akademiją 182 cm ūgio 68 kg svorio gynėja per du sezonus sulaukė kvietimų iš daugiau nei penkiolikos komandų, rungtyniaujančių galingose NCAA konferencijose.
Tokie garsūs universitetai kaip Alabamos, Floridos, Kanzaso, Pietų Kalifornijos, Sirakjuso, Virdžinijos technikos ir kiti siunčia laiškus R.Augustinaitei bandydami prisivilioti gynėją į savo gretas.
„Jos pavardės tarimas mums yra iššūkis, bet Augustinaitė yra iš tų, kurias reikia įsidėmėti. Jos žaidime yra gatvės stiliaus“, – visai Amerikai pareiškė ESPN televizijos komentatorė, kai lietuvė kalė tritaškį į varžovių krepšį JAV moksleivių krepšinio finalo ketverto turnyre „Geico High School Nationals“, kuris vyko balandį Fort Majerse (Floridos valstija).
Montverdės akademijos komanda su R.Augustinaite finale nugalėjo „New Hope“ akademiją 61:57.
„Kai buvau mažas vaikas, žiūrėdavau krepšinį per ESPN, o dabar man pačiai sunkiai suvokiama, kad ten rodo mane“, – sakė JAV moksleivių krepšinio čempionė R.Augustinaitė.
Jautėsi kaip laimėjusios NBA
Ji suklykė iš laimės ir išskėtusi rankas lyg sparnus po finalinio švilpuko nulėkė į komandos draugių rankas švęsti istorinės pergalės.
Jos apsikabinusios šokinėjo aikštėje, tiesė į viršų rankas ir bučiavo sidabru blizgančią nugalėtojų taurę, kurią paskui atvežė į savo mokyklą ir parade miesto gatvėmis iš atviro automobilio rodė visiems.
„Taurė didelė, sunki, jautėmės kaip kokios NBA čempionės“, – prisiminusi čempionišką paradą šypsojosi R.Augustinaitė.
Lietuvoje sunkiai įsivaizduojama, kad mergaičių mokyklų krepšinis galėtų sulaukti tokio dėmesio. Bet JAV stipriausių mokyklų žaidimo lygis traukia akį, o pergalė finalo ketverte yra išskirtinis pasiekimas.
Šiemet pirmą kartą istorijoje JAV čempionais tapo tos pačios Montverdės akademijos tiek merginų, tiek vaikinų komandos.
Titulai nestebina prie mokyklos salės pamačius didžiulius plakatus su NBA žvaigždėmis Benu Simmonsu („Brooklyn Nets“) ir D’Angelo Russellu („Minnesota Timberwolves“), kurie mokėsi būtent Montverdės akademijoje. Čia auginamos žvaigždės.
„Aš visada žinojau, kad noriu į WNBA, o tiesiausias kelias į ten yra Amerikoje, – sakė R.Augustinaitė, Lietuvoje augusi Šiaulių „Saulės“ akademijoje. – Buvau girdėjusi apie kitų lietuvių patirtį, kai jie Amerikoje pradingsta arba grįžta namo ir sako, kaip buvo blogai.
Aš ieškojau mokyklos, kuri man padėtų siekti tikslų, kur būčiau matoma. Pasirinkau teisingai.“
Padėjo NCAA trenerė lietuvė
Nuo R.Augustinaitės lovos iki krepšinio salės – penkios minutės pėsčiomis.
Palmėmis apsodintoje mokyklos teritorijoje sportininkais pasirūpinta tarsi profesionalais.
Norisi masažo – prašom, specialistai dirba kasdien. Reikia ledo vonios arba kineziterapeuto pagalbos – čia jų ne vienas.
Štanginė krepšininkėms visada atrakinta, gali gerti kiek tik nori izotoninio „Gatorade“, užkąsti baltymų batonėliais, o valgykloje rinktis iš įvairių pasaulio virtuvių patiekalų.
Tačiau patekti į šį šiltą uždarą Montverdės akademijos pasaulį įmanoma tik išrinktiesiems.
Vien talento gali neužtekti, nes reikia turėti ir pinigų: gyvenimo ir mokslų kaina čia siekia 60 tūkst. JAV dolerių per metus. Tik kai kurie talentai – tokie kaip R.Augustinaitė – gauna visą stipendiją.
Trenerė išvydo joje kažką tokio, kas leido jai patikėti lietuvės atsidavimu aikštėje kaskart paliekant visą save.
Išsiskirti padėjo gynėjos žaidimas Lietuvos jaunučių (iki 16 m.) rinktinėje, su kuria 2019-aisiais ji iškovojo Europos čempionato sidabrą.
Be to, ji būdama vos penkiolikos jau rungtyniavo Lietuvos moterų aukščiausiojoje lygoje. Paauglė tarp suaugusiųjų „Šiauliuose“ rinkdavo po 10 taškų per rungtynes.
Vis dėlto Lietuvoje būti pastebėtai amerikiečių nėra paprasta. Montverdės akademija niekada gal ir nebūtų atradusi R.Augustinaitės, jei ne Radvilė Autukaitė.
Ši buvusi krepšininkė dirba Virdžinijos technikos universiteto moterų krepšinio komandos trenerių štabe ir nuolat stebi talentus.
Prieš keletą metų ji pasiūlė pažįstamai Montverdės akademijos trenerei atkreipti dėmesį į R.Augustinaitę.
„Aš Rusnę vadinu „mini pro“ – mažąja profesionale. Ji nuo mažens rūpinasi savimi ir dirba kaip profesionalė, – sakė 30-metė NCAA trenerė R.Autukaitė. – Rusnės talentas yra savaime suprantamas, nes be jo niekas jos nekviestų į NCAA pirmojo diviziono komandas.
Bet iš būrio kitų žaidėjų išsiskiria jos aistra, užsidegimas ir tikslai siekti daugiau.“
Stilių kuria su M.Jordano batais
Jos galūnės ilgos, metimai šuolyje gali įkristi iš bet kurio aikštės taško.
Pati R.Augustinaitė sako, kad jos stilius Lietuvoje gali priminti Arvydą Macijauską tiems, kurie jį dar pamena.
Pati ji norėtų lygiuotis į savo mylimiausią „Phoenix Suns“ snaiperį Deviną Bookerį.
Kopijuoti NBA krepšininkų judesius ji bandė nuo pat vaikystės, kai vieną dieną tėtis į seną vaizdo grotuvą įdėjo kasetę su Michaelo Jordano žaidimo įrašais ir parodė, kaip atrodo dieviškas krepšinis.
„Man labai patiko Jordanas, jo judesiai, jo ryškus stilius ir aikštėje, ir už jos ribų. Po to visada daug dėmesio skyriau amerikietiškai kultūrai ir krepšiniui.
Mane net vadina „baltaode juoduke“, – šypsojosi R.Augustinaitė, neįsivaizduojama be „Air Jordan“ sportinių batų. – Aišku, esu lietuvė, ir visi tai žino, bet aikštėje matyti, kad esu apsupta juodaodžių kultūros.
Europiečiai dažniausiai būna be emocijų veide, o aš elgiuosi visai kitaip – įmetu tritaškį ir turiu švęsti, kurti šou.“
Visai mažytė ji paklausė savo tėčio, kokia yra geriausia pasaulyje krepšinio lyga. Jis atsakė, kad NBA.
„O aš galėsiu žaisti NBA?“ – klausė mažylė.
„Ne, bet yra moterų WNBA“, – paaiškino Žydrūnas Augustinas.
„Tai buvo tarsi lūžio taškas. Atsirado svajonė ten patekti“, – pasakojo R.Augustinaitė.
Lietuvoje rinko po 45 taškus
Jos mama Rasa Augustinienė yra mergaičių krepšinio trenerė Radviliškyje, tad duktė nuo mažų dienų eidavo į salę bent jau kamuolio pamušinėti, kol mama dirbo.
Paaugusi ji savo sugebėjimais taip išsiskyrė iš kitų merginų Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje, kad 2019-ųjų rudenį rungtynėse su varžovėmis iš Biržų pelnė 45 taškus, atkovojo 16 kamuolių ir surinko 48 naudingumo balus.
Praėjo mėnuo, ir R.Augustinaitė vėl sumetė 45 taškus ir į Panevėžio sporto centro komandos krepšį.
Lietuvoje jos talentą aptarinėjo nedidelis krepšinio profesionalų ratas, bet platesnė auditorija tuo metu apie mergaičių krepšinį girdėjo nebent tiek, kad atsirado supertalentė Justė Jocytė.
Ši išskirtinių sugebėjimų krepšininkė yra metais jaunesnė už R.Augustinaitę, bet jos kartu iškovojo tą Europos jaunučių sidabrą, atgaivinusį viltį, kad gal pagaliau Lietuva užaugins galingą moterų krepšinio kartą.
J.Jocytė iš Klaipėdos persikėlė tobulėti į Vilerbano ASVEL akademiją Prancūzijoje.
R.Augustinaitė galėjo sekti paskui ją į Prancūzijos ar kitas Europos akademijas, bet ji turėjo kitokią, amerikietišką, svajonę.
Iškovojo vietą starto penkete
Pirma vienuoliktokės pamoka – žurnalistika. Po to – geografija (politika), videoprodukcija, anglų kalba, algebra.
Tada laukia valanda štanginėje arba pamėtymas krepšinio salėje. Po pietų – laikas individualioms studijoms, o paskui – treniruotės.
Būtent jos, o ne mokslai buvo didžiausias šokas R.Augustinaitei atvažiavus į Floridą 2020-aisiais.
„Lietuvoje mums sakydavo, kaip svarbu pailsėti. O čia – bėgi ir bėgi, ari ir ari, kad būtum greitesnė, ištvermingesnė, stipresnė.
Perėjimas man buvo labai sunkus. Bet prisitaikiau“, – kalbėjo R.Augustinaitė.
Pradžioje nelengvos buvo ne tik treniruotės, bet ir apskritai gyvenimas taip toli nuo namų ir šeimos. Net saulėtoji Florida ne visada atrodė miela.
„Galvodavau, kam tos palmės, aš noriu žiemos, noriu, kad snigtų! – nusijuokė R.Augustinaitė. – Bet dabar sėdžiu kieme prie palmės, saulė šviečia – kas gali būti geriau. Aišku, širdyje vis tiek esu kaimietukė šiaulietė. Tai niekur nedingo.“
Svarbiausia, kad šiaulietė greitai išsikovojo vietą pagrindinėje sudėtyje tarp fiziškai galingų afroamerikiečių būdama tik dešimtokė.
Būdavo rungtynių, kai reikėjo ilgiau pasėdėti ant suolo, bet šiemet ji sezoną baigė starto penkete.
Visus metus R.Augustinaitė žaidė vidutiniškai po 20 minučių, pelnė beveik 10 taškų, atliko apie 3 rezultatyvius perdavimus ir atkovodavo po 4 kamuolius.
Lemiamame finalo ketverto turnyre varžovės buvo išsistudijavusios lietuvės žaidimą ir puikiai žinojo, kad palikęs šią snaiperę laisvą gausi „kiaurą“, todėl visą laiką dengė ją iš labai arti.
Lemiamose kovose R.Augustinaitė nedaug metė į krepšį, pelnė tik 5 taškus pusfinalyje ir 3 finale, tačiau vis tiek rungtyniavo per 20 minučių.
„Neturiu išgyventi dėl nepelnytų taškų, nes labai gerai sužaidžiau sezono metu, o finale buvo svarbiausia laimėti.
Ne visi metimai sukrito, bet atidirbau gindamasi, pridėjau energijos, ir viduje jausmas toks, kad atidaviau viską.
Tai tikrai didelė ir viena svarbiausių pergalių mano gyvenime“, – sakė R.Augustinaitė.
Matavosi universitetų aprangas
Praėjo kiek daugiau nei mėnuo, bet apie šią pergalę Lietuvoje niekas garsiai nepaskelbė.
Bet jei R.Augustinaitei kas pasiteisintų, kad moterų krepšinis gal nelabai įdomus, jai užvirtų kraujas.
„Aišku, kad nervina toks požiūris. Reikia tik mokėti žmones sudominti, investuoti pinigų ir pasiekti lygį. Bet Lietuvoje visi užsiciklinę ties vaikinų ir vyrų krepšiniu, o savo merginų neaugina“, – sakė R.Augustinaitė.
Kur kas daugiau dėmesio Lietuvoje sulaukia JAV vidurinėje mokykloje žaidžiantis Matas Buzelis.
Su juo R.Augustinaitė daug metų laisvalaikiu žaisdavo tarpusavyje, kai vasaromis lankydavosi pas savo dėdę Čikagoje.
„Anksčiau Matas buvo mano ūgio, tik vėliau išaugo, – pasakojo R.Augustinaitė. – Tikrai labai džiaugiuosi, kad jis gauna labai gerų pasiūlymų iš universitetų.“
Bet gerų pasiūlymų gauna ir ji. Paskelbti apie savo pasirinkimą karjerai NCAA lietuvė galėtų jau dabar, bet kol kas neskuba, juk turi dar visus metus iki mokyklos baigimo.
Apsigaubusi Floridos valstijos universiteto „Seminoles“ vėliava ji pozavo fotosesijoje, kai rugsėjį aplankė šią komandą Talahasyje.
Kitą mėnesį ji pozavo jau su kitos komandos uniforma, kai lankė „Virginia Tech Hokies“ komandą Virdžinijoje.
Oficialių vizitų numatyta dar ne vienas.
„Turiu savo universitetų trejetuką, bet kol kas negaliu sakyti, nes daug kas gali pasikeisti nuvažiavus susipažinti.
Pavyzdžiui, buvau Ilinojaus universitete, kuris mane labai kvietė. Viskas ten gražu, bet žiūrėjau jų treniruotę, ir jausmas buvo toks, kad kažko trūksta.
Todėl nutariau išimti Ilinojų iš savo sąrašo, bet jie atleido trenerį, todėl situacija visiškai pasikeitė. Taip gali nutikti ir kitur“, – pasirinkimo, kurioje NCAA komandoje tęsti karjerą, niuansus pasakojo R.Augustinaitė.
„Perėjimas iš vaikų į moterų krepšinį labai svarbus. Būna, kad aštuoniolikos metų merginos eina į profesionalų klubą, bet realiai kūnas dar nėra pasiruošęs, todėl kartais tos žaidėjos pradingsta.
NCAA krepšinis labai stiprus, – sakė „Virginia Tech Hokies“ trenerė R.Autukaitė. – Mes Rusnei pasiūlymą pateikėme dar prieš dvejus metus ir jai užtektų pasakyti „taip“.“
Sąlygos visuose jos sąraše esančiuose universitetuose yra įspūdingos. Visi mes turime sales, drabužines, dietologus ir fizinio rengimo trenerius. Niekuo nenustebinsime, bet žaidėja turi atsirinkti, kurie žmonės padės pasiekti tikslo tapti profesionale.“
Draugams prognozuojama NBA
Ji dar r nemokėjo ištarti, bet mamai jau aiškino, kad užaugusi bus „kepšininkė“.
Ne kur nors gimtinėje Šiauliuose, o moterų NBA, Eurolygoje ir, aišku, olimpinėse žaidynėse.
„Mūsų rinktinės treneris Rolandas Radvila sakydavo, kad labai laukia tos dienos, kai sėdės olimpinių žaidynių tribūnoje kaip žiūrovas ir visiems sakys, kad čia žaidžia merginos, kurias jis treniravo. Aš labai noriu žaisti olimpiadoje“, – sakė R.Augustinaitė.
Ji puikiai suvokia, kad, nepaisant išskirtinio talento, tobulinti reikia daug ką: kamuolio varymąsi, prasiveržimą į baudos aikštelę, metimą iš po krepšio.
Reikėtų dar labiau nušlifuoti savo metimo techniką, nors vieną vasarą ji valandų valandas leido aikštelėje bandydama kuo teisingiau paleisti kamuolį iš rankų.
„Nemeluosiu, nesu net buvusi klube ar dideliame vakarėlyje. Aš visada buvau uždaresnė ir geriau rinkausi papildomai pamėtyti salėje“, – sakė čempionė iš Montverdės akademijos.
Kiekvieną dieną ji valgo ir bendrauja su šios elitinės mokyklos vaikinų komandos žaidėjais, ir ne vienam jų prognozuojami aukšti šaukimai NBA naujokų biržoje.
R.Augustinaitei atrodo nerealu, kad jos bičiuliai metus ar dvejus pažais NCAA, o tada beveik garantuotai pasirašinės milijonines sutartis ir pradės gyvenimą, kurio visi jie taip ilgai siekė.
Garantuoti, kad tai laukia ir R.Augustinaitės, kad po karjeros NCAA ji bus pašaukta WNBA naujokų biržoje, negali niekas.
Bet, kaip sakė ESPN komentatoriai, įsidėmėti jos vardą privaloma. R.Augustinaitės krepšinio kelionėje laukia dar ne viena ryški stotelė.
