„Nenorime, kad rusų krepšinins dabar būtų kaip musė gintare: iš išorės gyva, o viduje – sukaustyta ir be kvėpavimo“, – rusų krepšinio vaizdą apibūdino A.Vatutinas.
Dėl Rusijos invazijos į Ukrainą ir dėl to sukelto didelio karo geriausią agresoriaus krepšinio klubą paliko italų kilmės amerikietis Danielis Hackettas, o kontraktą pasirašęs Kevinas Pangosas į Rusiją vykti nesiruošia.
Taip pat ekipą paliko trejų metų sutartį pasirašęs lietuvis Marius Grigonis, Ukrainoje gimęs, tačiau rusišką pasą tuirintis Joelis Bolomboy’ius, danas Iffe Lundbergas, vokietis Johannesas Voigtmannas ir sakartvelas Tornikė Šengelija.
Pastarasis buvo vienu iš pirmųjų krepšininkų, susikrovusiu lagaminus iš Maskvos.
Šiuo metu 30-metis 206 cm ūgio puolėjas vilki Bolonijos „Virtus“ marškinėlius ir teigia nė kiek nesigalintis savo sprendimo.
„Visi sako, kad sprendimas palikti Rusiją man buvo sunkus, bet tai netiesa. Pajutau, kad mano šeimai gresia pavojus, todėl iškart išsiunčiau savo šeimą, o tada nusprendžiau išvykti ir aš.
Kodėl aš atvykau į Rusiją? Man pasiūlė ketverių metų kontraktą, bet aš nesutikau, kol sutartyje nebuvo įrašyta sąlyga, kuri man leidžia žaisti Gruzijos rinktinėje.
Man tai labai svarbu. Visi – prezidentas, treneriai, komandos draugai – darė viską, kas nuo jų priklauso, kad man klube būdų jauku, bet giliai širdyje aš negalėjau būti savimi. Žaisdamas agresoriaus ekipoje buvau kitoks žaidėjas, kitoks žmogus“, – aiškino T.Šengelija.
A.Vatutinas pakalbėjo ne tik apie T.Šengelijos interviu italų žiniasklaidai, tačiau ir pabandė visą kaltę dėl žaidėjų pasitraukimo iš ekipos ir jų aiškaus požiūrio į karą užversti ant mistinių gąsdinimų.
– Kokiomis emocijomis išsiskyrėte su užsieniečiais?
– Viskas apsėjo be jokių ultimatumų ar durų trankymų. Turiu seną taisyklę: aš nemėtau akmenų į nugaras. Galiu tvirtai pasakyti, kad sutikęs Lundbergą, Šengelija, Hackettą ir kitus buvusius mūsų užsieniečius į kitą gatvės pusę nepereisiu. Išsiskyrėme pagarbiai.
Asmeniškai man sunkiausia buvo atsisveikinti su paskutiniu užsieniečiu Danieliu Hackettu, su kuriuo dar laimėjome prieš Vitorijos „Baskonia“.
Prieš išeidamas Dani pakvietė mane į restoraną, pasėdėjome. Puikus žaidėjas ir žmogus, tikras kovotojas.
Kaip žmogų aš jį suprantu: įspūdinga dvejų metų sutartis namuose Italijoje su vietos ekipa. Bet mums tai buvo mega praradimas, D.Hackettas buvo klubo širdis. Sekėsi jam ar ne, jis vis tiek visa save aikštėje atiduodavo šimtu procentų.
Buvo pats sunkiausias atsisveikinimas – iki ašarų. Nenorėjau prarasti ir kitų trijų žaidėjų, bet morališkai tai vis tiek buvo pats skaudausias išsiskyrimas.
Su tais trimis žaidėjais sutartys dar nenutrauktos, galbūt artimiausiu metu bus aiškumo dėl Voigtmanno.
– Ar skaitėte neseniai Tornike Šengelijos interviu užsienio spaudoje, kuriame jis sakė, kad komandoje nebuvo tikruoju savimi?
– Sutiksiu su Tornike. Klube jam tikrai nesisekė, jis nebuvo savimi, netapo lyderiu rūbinėje ir aikštėje, nebuvo koks, koks buvo „Baskonia“ komandoje. Galime tiesiai šviesiai pasakyti, kad jis buvo toli nuo to, ko mes iš jo tikėjomės.
Kas kaltas – Rusija, Maskva, CSKA, trenerio schemos ar dar kažkas – parodys laikas. Nieko įžeidžiančio tame interviu jis apie mus nepasakė, dėkingas T.Šengelijai už gerus žodžius apie vadovybę, štabą, rėmėjus, klubo darbuotojus. Tai dar kartą parodo, kad jis yra profesionalas.
Mano komandos principai buvo ir išliks nepakitę – daryti viską, kas būtų geriausia žaidėjams – nepriklausomai iš kokios šalies jie būtų atvykę.
Krepšininkų šeimos ir jie patys čia visada buvo saugūs, mūsų sirgaliai mylėjo sportininkus ir rodė jiems pagarbą, laikė juos vos ne artimaisiais, saviškiais.
Man labai sunku įsivaizduoti, apie kokias konkrečias grėsmes šeimai Maskvoje kalbėjo Tornike. Tačiau žinoma kita pusė medalio: T.Šengelijai, legionieriui iš Lietuvos bei jų šeimoms buvo grasinama telefono skambučiais ir socialiniuose tinkluose. Matyt, dabar tiems žaidėjams yra gėda pasakoti, iš kokių šalių jiems grasino.
Pasikartosiu, Tornikės pasakyti žodžiai manęs neįžeidė. Tiesiog pirmą kartą per pastarųjų 20 metų laikotarpį vienam žaidėjui Maskvoje teko pusantrų metų bandyti save perlaužti, dėvėti visai ne medicininę kaukę. Nusiimti ją privertė tik pasaulinio masto problemos. Nusiėmė ir visiems nuo to tapo lengviau.
