Kai agresoriai iš Rusijos nusitaikė į Vinycios oro uostą, G.Navikauskas su keliais ukrainiečiais užmiestyje kapojo malkas.
Jie girdėjo sprogimą ir matė dūmų debesis, bet darbas sustojo tik trumpam.
Kruvini visa griaunantys išpuoliai tapo Ukrainos kasdienybe. Miestuose ir miesteliuose nuolat kaukia pavojų skelbiančios sirenos, įspėjančios civilius gyventojus slėptis nuo galimų atakų iš oro.
„Tačiau žmonės nepanikuoja. Gyvenimas, bent jau Vinycioje, teka įprasta vaga“, – teigė 65 metų G.Navikauskas. Nepanikuoja ir jis.
Kai vasario 24 dieną Ukrainoje prasidėjo karas, didžiausias „Budivelnyk“ generalinio direktoriaus rūpestis buvo saugiai išsiųsti iš šalies visus komandos užsieniečius. Savimi G.Navikauskas rūpinosi mažiausiai.
Laiku išvykti iš Ukrainos jis nespėjo, paskui jau neskubėjo, nes pasienyje su Lenkija nusidriekė milžiniškos pabėgėlių eilės, o dabar apskritai nebesvarsto grįžti.
„O ką aš veikčiau Lietuvoje? Tik sėdėčiau lyg ant adatų. Būdamas Ukrainoje bent jau dirbu savo darbą“, – patikino G.Navikauskas.
Vinycioje jis apsistojo pažįstamų ukrainiečių name. Iš Kijevo atvyko dar trys „Budivelnyk“ darbuotojai, tad visi dabar dirba įprastus darbus.
„Rengiamės naujam sezonui, kuris, tikime, turėtų įvykti“, – sakė Ukrainoje nuo 2008-ųjų su metų pertrauka dirbantis lietuvis.
– Kai kalbėjomės prieš porą savaičių, teigėte, kad Vinycioje esate visiškai saugus, nes Rusijos armija nesikėsina į šį pramoninį Pietų Ukrainos miestą.
Vis dėlto netrukus buvo susprogdintas Vinycios oro uostas, žuvo žmonių, tad ten nėra saugu?
– Kai paskaitau Lietuvos portalus, atrodo, kad čia viskas labai baisu. Ukrainos žiniasklaida karą atspindi daug optimistiškiau. Vinycioje kol jas jaučiuosi saugus ir nematau prasmės išvykti.
Sunkiausia kasdien įtikinėti šeimą Lietuvoje – žmoną, sūnų, dvi dukteris, anūkus, kad man pavojus negresia.
Jei jie manimi mažiau rūpintųsi, jausčiausi geriau.
Būdamas Ukrainoje padarysiu daugiau nei Lietuvoje. Čia aš dirbu, o ką veikčiau grįžęs į Lietuvą?
O čia rengiamės naujam sezonui. Klubų savininkai nusiteikę optimistiškai ir tiki, kad jis bus. Ar iš tiesų bus, paaiškės vėliau, bet darbus svarbu padaryti.
Turime planų, tad nenorime, kad sezonas prasidėtų nuo minuso.
Beveik visos mūsų bazės Kijeve sveikos – susprogdinta tik viena, buvusi prie televizijos bokšto. Ten buvo įsikūrusi krepšinio mokykla ir žaisdavo viena moterų komanda.
Kadangi dėl karo nutrūko šis sezonas, rūpinamės, kad „Budivelnyk“ žaidėjai neliktų be darbo. Be to, reikia išduoti paleidžiamuosius raštus.
Dauguma komandos narių jau įsidarbino, o tiems, kurie neturi darbo, planuojame treniruočių stovyklą Lietuvoje arba Latvijoje. Bendradarbiaujame su visais Ukrainos krepšinio klubais, nes visi sprendžiame tas pačias problemas.
Norėtume, kad kai kurie legionieriai liktų pas mus kitą sezoną, nes pritapo komandoje, tad stengiamės palaikyti su jais ryšį. Treneriai ir mes nuolat bendraujame ir su kitais žaidėjais.
Sudėtingiausia buvo Volodymyro Konijevo situacija, nes jis niekaip negalėjo išvykti iš bombarduojamo Charkovo, bet ir jis dabar jau saugus.
Gyvenimas Vinycioje beveik normalus: žmonės dirba, gatvėse pilna automobilių. Žinoma, savaitgaliais nelabai kur nueisi – restoranai neveikia, tik viena kita kavinė. Bet atidaryti grožio salonai, kirpyklos.
Prieš kelias dienas vieno mūsų klubo darbuotojo giminaitė traukiniu išvažiavo į Kijevą.
Mūsų žiniomis, Ukrainos armija kai kur perima iniciatyvą, sėkmingai ginasi aplink Kijevą. Ne tik ginasi – ir pati atakuoja.
– Ar parduotuvėse yra pakankamai maisto produktų?
– Šeimai vis nusiunčiu nuotraukų iš parduotuvių, kad lentynos pilnos. Yra visko.
Negalima tik alkoholio nusipirkti, nes jį draudžiama pardavinėti. Tačiau ukrainiečiai į tai reaguoja ramiai, net pats tuo stebiuosi. Tauta labai susitelkusi.
Benzino kaina jau šiek tiek pakilo, bet dar praėjusią savaitę buvo mažesnė nei prieš karą. Degalų yra, eilės nelabai ilgos.
Ukrainoje dabar itin skatinamas verslas. Dėl mokesčių optimizavimo pats turėjau pasiimti individualios veiklos pažymėjimą. Turintiems tokius pažymėjimus jau sumažinti mokesčiai, skirtos vienkartinės išmokos, numatomos mokestinės lengvatos.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, matyt, turi labai gerus konsultantus, kurie veda jį teisingu keliu.
– Ar jūsų klubo žaidėjai dar neina kariauti?
– Kariauja vienintelis klubo narys – mūsų daktaras. Tačiau patekti į kariuomenę jam pavyko tik trečiu bandymu – tiek norinčiųjų ginti Ukrainą.
Du kartus gydytojas nebuvo priimtas į armiją, kol galiausiai jam vis dėlto pavyko ten patekti.
Ukraina tikrai nepasiduos. Nėra šansų, kad laimės Rusija. Žmonės ir plikomis rankomis eina kariauti.
Jei anksčiau dar buvo galima svarstyti, jog galėtų įvykti koks referendumas, kad, tarkime, Donecko ir Luhansko sritys pasiprašytų į Rusijos globą, dabar to net neįmanoma.
Rusai patys padėjo ukrainiečiams persilaužti.
Turiu daug pažįstamų Charkove, Dnipre.
Stebėdavausi, kad žmonės ten pasidaliję pusiau: vieni – Ukrainos, kiti – Rusijos pusėje.
Bet kai prasidėjo šis karas, visi vieningai stojo į Ukrainos pusę.
Ukrainiečiai nusiteikę ryžtingai. Jie nori eiti iki Maskvos – taip duoti rusams į kaulus, kad jie gyvenime daugiau galvos nepakeltų.
Bet aš realiai vertinu situaciją. Ir aš, ir mano pažįstami ukrainiečiai labiausiai baiminamės, kad šis konfliktas nebūtų įšaldytas.
Visi supranta, kad Rusijai reikalinga pergalė, tad baiminasi politinių susitarimų, kurie suteiktų agresoriams nuolaidų.
Tokiu atveju ir toliau negalėsime ramiai gyventi – baiminsimės, kad bet kada vėl gali pasigirsti šūviai.
– Turite nemažai pažįstamų rusų. Kaip jie reaguoja į karą Ukrainoje?
– Tai – užnuodyta tauta. Dabar jau visi tai suprantame. Su jais beviltiška kalbėtis.
Geriausia, ką girdžiu apie karą, kai kalbuosi su rusų inteligentais, kad amerikiečiai neva manipuliuoja ir rusais, ir ukrainiečiais. Tai – pats švelniausias atsakymas.
Gerai sutarėme su vienu Rusijos krepšinio agentu.
Karo pradžioje, kai jau buvo žuvę keli tūkstančiai rusų kareivių, o Rusijoje oficialiai skelbiama, kad tik vienas, nusiunčiau tam agentui vaizdo įrašą, kur Kijevo prieigose išsprogdinta kolona, matyti lavonų.
Tai žiaurus įrašas, bet norėjau atverti jam akis. Parašiau, kad paskaičiuotų, kiek vien įraše mato žuvusių rusų.
O jis man atgal atsiuntė fotomontažą su neva ukrainiečių rankomis Donecke nužudytais vaikais. Tokį pat fotomontažą Vinycioje iš kito ruso gavo pažįstamas ukrainietis.
Rusijoje jie sukaupė paruoštukų apie neva sužvėrėjusius ukrainiečius ir taip pateisina karą.
Beviltiška įtikinėti rusus, kad viskas yra kitaip. Reikia braukti visas draugystes su jais, nes dabar iš tiesų paaiškėjo, kas jie per žmonės.
