„Su Miša ne vieną pergalę esu iškovojęs aikštėje. Dabar Miša gina savo tėvynę“, – feisbuke pasidalijęs 37-erių M.Anisimovo nuotrauka, kurioje jis rankose laiko du šautuvus, parašė krepšininkas Steponas Babrauskas.
O Marius Prekevičius, legendine vadinamos 2005 metų Lietuvos jaunimo rinktinės kapitonas, socialiniame tinkle skatino aukoti Kijeve savanoriaujančiam M.Anisimovui ir jo bičiuliams.
Ukrainos ir Lietuvos pilietybę turintis buvęs krepšinio puolėjas M.Anisimovas puikiai kalba lietuviškai, Lietuvoje liko daug jo draugų, kurie kasdien teiraujasi, kuo galėtų padėti su įsibrovėliais iš Rusijos kovojančiai Ukrainai.
„Neketinu iš čia niekur važiuoti. Kariauti kol kas manęs nekviečia, bet, jei reikės, nedvejodamas eisiu. O dabar stengiuosi kitaip padėti – kasdien paruošiame maisto davinių ir vežame į specialius punktus, iš kurių maistas paskirstomas labiausiai jo stokojantiems žmonėms“, – sakė M.Anisimovas.
– Nuo karo pradžios esate Kijeve, kurį nuolat atakuoja Rusijos armija. Ar nebaisu? – „Lietuvos rytas“ paklausė M.Anisimovo.
– Per dieną rusai paleidžia dvi tris raketas – į gyvenamuosius rajonus, metro.
Porą dienų buvo ramu, bet kai negirdi sprogimų, jautiesi dar labiau įsitempęs, nes nežinai, kada ir į ką vėl bus taikomasi.
Gyvenu kairiajame Dniepro upės krante, kuris laikomas pavojingesniu. 10 km nuo mano namų prieš kelias dienas rusai susprogdino sandėlius su maisto produktais. Sprogimų buvo ir vos keli kilometrai nuo mano buto. Pats mačiau žuvusių žmonių.
Pavojaus sirenos kaukia tris keturis kartus per parą, bet jau ne visada bėgu slėptis.
Gyvenu devintame aukšte, liftai išjungti, tad jei sirenos pradeda kaukti naktį, atidarau langą ir klausausi: jei išgirstu švilpimą, suprantu, kad pavojus labai arti, ir bėgu slėptis. Kaimynai kartais slepiasi tarp liftų, nes ten sienos storesnės.
– Ar jūsų nešaukia į kariuomenę?
– Kai tik prasidėjo karas, nutįso eilės norinčiųjų tapti savanoriais. Pirmosiomis dienomis nespėjau užsiregistruoti, o paskui jau niekas neregistravo – savanorių kol kas užtenka. Tačiau su draugais turime ginklų.
Po 2014 metų revoliucijos oficialiai įsigijau automatą savigynai. Turiu šeimą, o Ukrainos miestuose siautėjo banditai. Apsimetę policininkais jie atiminėjo automobilius, plėšikavo.
Tačiau su automatais po miestą nevaikštome, nes mūsų vaidmuo dabar kitas. Yra kareiviai, kurie kovoja karščiausiuose taškuose, o mes stengiamės neprovokuoti konflikto. Jei pajusime rimtą pavojų, tada ir spręsime, ką daryti.
– Nors jūsų krepšinio mokykla dėl karo neveikia, Kijeve nesėdite be darbo – kasdien ruošiate maisto davinius badaujantiems žmonėms.
– Pažįstamas žmogus leido naudotis savo cechu su kepykla, kur kasdien dirbame. Dėl karo cechas buvo uždarytas, žmonės išvyko iš Kijevo, bet kai pasakėme, kad norime užsiimti labdara, mums leido naudotis patalpomis.
Radome žmonių, mokančių paruošti tešlą ir kepti. Keturi savanoriai kepa bandeles, keksus, paplotėlius su kumpiu ir sūriu, dar keturi maisto davinius pakuoja ir išvežioja į punktus. Buvo labai sunku gauti mielių, nes išpirko. Per pažįstamus šiaip ne taip radau, kur galime jų įsigyti.
Pinigų labdarai perveda pažįstami. Daug prisidėjo ir lietuviai. Itin svariai – Egidijus Dragūnas-Selas. Nors karo pradžioje jis prikalbėjo nesąmonių, visąlaik mus palaikė ir iki šiol skiria pinigų. Didelę sumą skyrė Kauno „Žalgirio“ puolėjas Paulius Jankūnas, su kuriuo 2005 m. tapome pasaulio jaunimo čempionais. Prisidėjo M.Prekevičius, Artūras Jomantas, dar keli krepšininkai.
M.Prekevičius nuolat domisi, kokia mūsų situacija. Sakiau, kad dabar neskubėtų rinkti pinigų, nes kol kas nemažai turime – kai juos išleisime, tada bus matyti.
Lietuviai nori prisidėti, labai dėl mūsų išgyvena, palaiko.
Susisiekė net pažįstami, su kuriais jau seniai bendravome. Visi klausinėja, kuo dar galėtų padėti, gal reikia rasti, kur apgyvendinti pabėgėlius. Jaučiu didelį palaikymą. Visiems duodu ataskaitą, kaip išleidžiame paaukotus pinigus, nusiunčiu nuotraukų.
– Ar maisto Kijeve užtenka?
– Dar nebadaujame, bet jau nėra iš ko rinktis. Daržovės itin prastos kokybės, lentynose yra šiek tiek dešrelių, dešros. Atėjęs vėliau nebegausi mėsos. Daug produktų nuperka savanoriai, tad žmonės į parduotuves stengiasi eiti ryte, nes vėliau lentynos būna tuščios.
Tačiau bent duonos iškepama pakankamai. Benzino degalinėse irgi yra, bet jo kaina sparčiai kyla. Karo pradžioje benzinas kainavo 1,1 euro, dabar jau 1,70 euro. Ukrainiečiams tai aukšta kaina.
– Savo šeimą – žmoną, 11-metį sūnų ir 5-erių dukterį – dar prieš prasidedant karui spėjote išsiųsti į Balį.
Ką pasakojate artimiesiems, kad nuslopintumėte jų nerimą dėl jūsų saugumo?
– Vaikai vis klausinėja, kas vyksta Ukrainoje, kaip ginsiu tėvynę, ką konkrečiai darysiu. Jie labai mane palaiko, nors ir išgyvena. Žmona nepanikuoja, nors suprantu, kad nerimauja.
Kijeve liko mano mama. Tėtis mirė, kai man buvo 10 metų. Esu vienturtis, tad jaudinuosi dėl mamos. Ne kartą sakiau jai, kad važiuotų į Lietuvą, kur pažįstami ja pasirūpintų, bet mama nenorėjo viena išvykti.
Pergalės su lietuviais
1998-aisiais 14-metis ukrainietis M.Anisimovas atvyko į Lietuvą ir kaip krepšininkas tobulėjo Kauno sporto mokykloje. Paskui jis žaidė Kauno „Atleto“, „Šiaulių“, Klaipėdos „Neptūno“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandose, Lietuvos jaunimo rinktinėje, gavo Lietuvos pilietybę.
M.Anisimovas 2005 m. atstovavo Lietuvos jaunimo (iki 21 metų) krepšinio rinktinei, kai ji pirmąkart istorijoje Argentinoje tapo pasaulio čempione, o 2009 m. su „Lietuvos ryto“ komanda laimėjo Europos taurę.
2009-ųjų vasarą M.Anisimovas grįžo į Ukrainą.
Kijevo „Budivelnyk“ komandai jis atstovavo daugiau kaip dešimtmetį, o prieš metus baigė karjerą ir Ukrainos sostinėje atidarė krepšinio mokyklą.
Vasario 24 d. ankstų rytą Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui įsakius pradėti karą, Ukrainą puolė rusų pajėgos.
Rusijos įsiveržimas į nepriklausomą kaimyninę valstybę jau pareikalavo tūkstančių gyvybių. Vakarų pasaulis pasmerkė tokį V.Putino elgesį ir ėmėsi itin griežtų sankcijų prieš šalį agresorę Rusiją.
