Jau kurį laiką šalies krepšinio pasaulyje nematytas krepšinio specialistas apie save priminė sausio viduryje. Lietuvos krepšinio federacija (LKF) socialinėje erdvėje pasidalino nuotraukomis, kuriose jis intensyviai darbuojasi Ganoje.
40-metis krepšinio pasiuntinys iš Lietuvos tapo ne tik šalies ambasadoriumi, bet ir savotišku krepšinio architektu – specialistas kone nuo nulio turėjo pradėti statyti iki tol mažai kam pasaulyje girdimos Afrikos žemyno šalies krepšinį.
„Buvo daug nežinomybės. Gavau kelias užduotis tiek iš Tarptautinio krepšinio universiteto (IBU), tiek ir iš LKF, ką man reikėtų nuveikti, išsivežiau krūvą įvairiausių pasiūlymų, kai ką susidėliojau savo mintyse, bet nuvažiavus ten į vietą paaiškėjo, kad visus juos reikia adaptuoti prie elementariausių dalykų.
Daugelis tos informacijos, kurios aš turėjau, jiems netiko, nes Ganos realybė buvo kitokia“, – portalui lrytas.lt pasakojo J.Vainauskas.
Tai kokia toji beveik 30 mln. gyventojų turinčios Ganos krepšinio realybė?
Įprastai Gana daugeliui sporto entuziastų yra pažįstama futbolo kontekste, tačiau oranžinio kamuolio visatoje apie ją negirdėti nieko.
Ir tai nestebina.
Gana beveik tris dešimtmečius neturi savo šalies nacionalinės krepšinio rinktinės, ne ką mažiau „susidomėjimo sukelia“ ir vietos krepšinio čempionatas, kurio tiesiog nėra – šalies klubai tarpusavyje rungtyniauja regioniniu lygmeniu.
Vietos krepšinis taip pat žaidžiamas lauke, tiesa, tam sąlygos Ganoje yra palankios – praktiškai visus metus ten kepina 30 laipsnių karščio oro temperatūra.
„Mano pirmoji idėja buvo surinkti nacionalinę Ganos rinktinę. Nesvarbu, kad ji ir būtų ne itin tobula, bet svarbiausia, kad ji būtų.
Būtent rinktinė tampa kriterijumi bei siekiamybe jauniems žaidėjams“, – savo prisiminimais iš kelionės dalinosi J.Vainauskas.
Į egzotišką valstybę išvykęs lietuvis žaibiškai griebė jautį už ragų ir beveik per dvi savaites Ganoje surengė tikrą krepšinio revoliuciją.
Apie ją, gyvenimą Ganoje, vietos krepšinio ypatumus bei gyvenimiškus Afrikos valstybės kuriozus J.Vainauskas papasakojo portalui lrytas.lt.
– Nuo ko prasidėjo šis bendradarbiavimas su Gana ir kaip jūs atsidūrėte Afrikoje? – lrytas.lt paklausė J.Vainausko.
– Viskas prasidėjo nuo vieno Ganos krepšinio atstovo Richardo Borsaho, kuris tapo Tarptautinio krepšinio universiteto (IBU) studentu. Baigęs kursą jis atvažiavo į Lietuvą susipažinti su universiteto vadovais ir pasiūlė bendradarbiauti.
Iš to ir gimė projektas. Tai, ką mes turime Lietuvoje – mūsų sistema, vadybos metodai, tai jau yra sudėta į akademinę medžiagą. Šiuos kursus galima įsigyti visame pasaulyje.
Esame sukūrę tikrai nemažai – vaikų, jaunimo treneriai, patirtis statant sporto objektus, organizuojant renginius, lygas. Medžiaga yra nemenka ir ji yra pravarti toms šalims, kurios dar tik pradeda savo kelią į didįjį krepšinį.
Mes taip pat pradėjome tą kelią nuo nulio, viskas ką turėjome, tai tradicijos, kurios buvo prieš tris dešimtmečius. Neturėjome nei infrastruktūros, nei pakankamai trenerių, patvirtintos darbo metodikos.
Tuo metu dabar viskas jau yra sudėliota į vadovėlius ir tokioms valstybėms, kaip Gana, tai yra labai pravartu
– Kiek laiko praleidote Ganoje?
– Ganoje praleidau beveik dvi savaites.
Ši kelionė turėjo būti daugiau pažintinė, užmegzti tiesioginiams kontaktams su naujai išrinkta krepšinio federacija, bet pavyko nuo pirmosios dienos įsijungti į darbus ir žaibiškai surasti sprendimus, kaip galima greičiau pastūmėti Ganos krepšinio vystymo projektą. Tą pavyko padaryti ir darbas buvo gana rimtas.
– Kokios buvo mintys prieš kelionę? Ar atlikote papildomus „namų darbus“? Vis dėlto vykote į egzotinę valstybę...
– Buvo daug nežinomybės. Gavau kelias užduotis tiek iš universiteto, tiek ir iš LKF, ką man reikėtų nuveikti, išsivežiau krūvą įvairiausių pasiūlymų, kai kuriuos dalykus susidėliojau savo mintyse, bet nuvažiavus ten į vietą paaiškėjo, kad visus juos reikia adaptuoti prie elementariausių dalykų.
Daugelis tos informacijos, kurios aš turėjau, jiems netiko, nes Ganos realybė buvo kitokia. Teko perdėlioti planus, kuriuos būtų galima pritaikyti pagal esamą padėtį ir šios valstybės pajėgumus.
– Kuo ši Ganos realybė buvo kitokia?
– Įdomiausia buvo, kad ši šalis nacionalinės krepšinio rinktinės neturi apie 30 metų. Todėl mano pirmoji idėja buvo surinkti nacionalinę Ganos rinktinę. Nesvarbu, kad ji ir būtų ne itin tobula, bet svarbiausia, kad ji būtų.
Būtent rinktinė tampa kriterijumi bei siekiamybe jauniems žaidėjams.
Man pavyko padaryti kelių pakopų atrankos turnyrus, greitai juos suorganizavome. Man buvo pranešta, kad šiuose turnyruose dalyvavo geriausi Ganos krepšininkai, o iš jų mes atrinkome 16 žaidėjų, kurie pusmetį ruošis pagal lietuvišką metodiką ir vėliau galbūt atvyks į Lietuvą sužaisti draugiškas rungtynes.
Itin svarbiu faktoriumi tampa ir tai, kad 2023 metais Gana organizuos Afrikos žaidynes ir buvo didelis klausimas, ar krepšinis bus įtrauktas į žaidynių programą, nes nebuvo jokios konkretaus viešinimo bei aikštės šeimininkų rinktinės.
Dabar, kai ši rinktinė sulaukė žiniasklaidos dėmesio, pradėjo treniruotis, žais draugiškas rungtynes, tai tampa svarbiu pagrindu įtraukti krepšinį į artėjančias Afrikos žaidynes ir aš manau, kad tai yra milžiniškas žingsnis, kurio niekas nesitikėjo.
Toms žaidynėms taip pat yra statoma daugiafunkcinė 10 tūkst. žiūrovų talpinanti arena. Žinoma, ji bus pritaikyta penkioms skirtingoms sporto šakoms, tačiau joje taip pat bus galima žaisti aukščiausio lygio krepšinio rungtynes.
– Koks yra Ganos krepšinio lygis, inrastruktūra? Ar ten yra pajėgių vietinių klubų, žaidėjų?
– Visos krepšinio lygos Ganoje yra tik regioninio lygio. Pasiūliau idėją, kad regioninių varžybų antrame ar trečiame etape varžybos būtų sujungtos į vieną turnyrą ir taip būtų išaiškintas šalies čempionas. Jie šią idėją priėmė teigiamai ir pabandys įgyvendinti.
Visas krepšinis vyksta lauke, tačiau sąlygos tam yra idealios – ten visada laikosi apie 30 laipsnių oro temperatūra. Beveik visus metus, išskyrus kelias savaites, oras ten yra būtent toks.
Vis dėlto mano pagrindinė rekomendacija buvo rasti būdų, kaip patys pajėgiausi žaidėjai pereitų iš lauko į salės tipo krepšinį, nes žvelgiant į ateitį jiems reikia išmokti žaisti ne tik pagal oficialias taisykles, bet ir oficialius standartus atitinkančioje aplinkoje.
Pagrindinis Ganos krepšininkų meistriškumas – vaizduotė. Jie krepšinio žaisti nemoka, nežino, kokia pozicija turi atlikti tam tikras funkcijas. Tą aš jiems bandžiau išaiškinti, sudėlioti.
Žaisdami jie prisigalvoja visokių sudėtingų schemų, zoninių gynybų, sunkių derinių, kurie jiems neišeina ir tai labai stabdo patį tobulėjimo procesą.
Todėl nusprendėme viską supaprastinti iki jiems suprantamo lygmens ir dabar tai, kas jiems yra sudėliota, jie bandys tobulinti.
– Ar jutosi papildomas vietos gyventojų susidomėjimas? Gana nori žaisti krepšinį?
– Man atskridus nebuvo net jokios minties apie nacionalinę komandą, o per 11 dienų sugebėjo įvykti kelių pakopų atrankos turnyrai skirtinguose regionuose. Juose buvo galima atsirinkti vieną kitą geresnį krepšininką.
Visi žaidėjai, kuriuos aš kviečiau į pagrindinį turą, visi jie nepaisant atstumų ir kainų pasirodė ir gavo savąjį šansą pasirodyti, o kai kurie prasibrovė į pagrindinį 16-uką.
Mano žiniomis artimiausiomis dienomis bus kuriamas ir antrasis 16-ukas tam, kad mestų iššūkį pirmajam.
Noro iš Ganos pusės labai daug. Jie noriai treniruojasi, gauna žiniasklaidos dėmesį, apie juos rašo, juos seka ir tai yra labai gerai.
Žmonės, kurie iki tol žaidė krepšinį iš to nieko nesitikėdami, dabar turi šansą kažką gyvenime pasiekti per krepšinį ir jie labai džiaugiasi ta galimybe.
– Ką asmeniškai pasisėmėte iš šiose kelionės?
– Reikėjo labai įsitempti ir išnaudoti savo visus žinių bei energijos resursus. Gana yra labai sudėtinga šalis ir sudėtinga jų tarpusavio dinamika, bendravimas su užsieniečiais.
Labai daug ką reikėjo išmokti, prisitaikyti, suprasti jų asmenybes bei nepažeisti tam tikrų ribų. Tai buvo gana didelis iššūkis, nes reikėjo savo idėjas perteikti taip, kad jos išsipildytų ir nuskambėtų taip, kad jie ne tik prie to prisidėjo, bet jie tai ir sugalvojo. Tai reikėjo daryti labai greitai.
Pati šalis išsiskiria specifiniais momentais. Dideliuose miestuose daug chaoso – daug vėlavimo, netikslumų taip pat kai kuriuose vietose ten yra pakankamai nesaugu.
Mūsų projekte yra planuojamas Afrikos krepšinio forumas, į kurį suvažiuotų pasaulinio lygio lektoriai, bet nemanau, kad jie ten jaustųsi saugiai. Mano rekomendacija būtų dar persvarstyti šį projektą ir galbūt jį perkelti į kitą Afrikos šalį.
Labai daug stebėjau save, labai daug stebėjau kitus, viskas buvo gana įtempta.
– Ką galite papasakoti apie Ganos kultūrinį gyvenimą?
– Nemažai laiko man teko praleisti Ganos sostinėje Akroje ir ten gyvenimas, kaip ir kiekviename didmiestyje, yra labai įvairus. Yra ir labai brangių vietų, yra ir nemažai skurdo.
Maisto kultūra taip pat yra gana įvairi, bet mums būtų sunku priprasti prie jų maisto.
Didžiulis chaosas keliuose, nėra kelio ženklų, beveik nėra šviesoforų, visi važiuoja kaip nori. Dėl šio chaoso tekdavo imtis ir papildomų sprendimų – jei spaudos konferencija prasidėdavo 10 valandą ryto, tekdavo keltis apie 3 valandą nakties, nes norėdavai aplenkti kamščius ir nuvažiuoti į kitą miesto galą.
Sunkiai paaiškinama ir pati vairavimo kultūra.
Labai daug netvarkos. Sunki ir komunikacija – jie kalba tarsi angliškai, bet kartu naudoja ir savo tarmę, o su ja anglų kalba yra išdarkoma taip, kad viskas tampa sunkiai suprantama.
Įprastai esame įpratę galvoti, kad afrikiečiai yra nelaimingi, tačiau iš dešimties sutiktų žmonių, kokie septyni gatvėje šypsosi, o tie trys, kurie nesišypso neatrodo labai prislėgti.
Grįžęs iš Ganos Kaune mačiau kur kas daugiau kančios perkreiptų veidų nei Ganoje (juokiasi – red.).
– Paskutinėmis dienomis Lietuvoje skaičiuojame dešimtis tūkstančių teigiamų COVID-19 atvejų. Ganoje gyvena daugiau nei 10 kartų gyventojų, tačiau teigiamų koronaviruso atvejų kiekis ten net neperlipa 50. Ar ten iš tiesų nėra jokio viruso? Koks vietos požiūris į saugumą?
– Pirmasis nuotykis buvo dar oro uoste.
Turėdamas visus reikiamus COVID-19 reikalavimus ir praėjęs pro apsaugą buvau sustabdytas ir paklaustas, ar turiu vakciną nuo geltonojo drugio? Aš atsakiau, kad man buvo pasakyta, jog šiuo klausimu su manimi čia pasirūpins reikiami asmenys.
Netrukus išlindo vyras iš kažkokios budelės ir pasakė, kad šiuo klausimu pasirūpins jis.
Tada jis nusivedė mane į kažkokį kambariuką, su neplautomis rankomis sumaišė vieną, antrą švirkštą, įdūrė net nepatepus spiritu, o paskui pasakė, kad dar mokėti reikia.
Aš taip atsargiai iš kišenės ištraukiau piniginę, pradėjau skaičiuoti pinigus, o jis sako – tai dar Kalėdos gi, Naujieji metai ir iškart tai tapo puikiu signalu, kad reikia viską stebėti. Šis įvykis iškart įstatė į tam tikrą budrumo būseną.
Vos tik atvykus buvo iškart galima nusiimti kaukę, nes tapo aišku, kad ten niekas nesisaugo ir niekas nesisaugos – žmonių minios aplinkui, visi nori paspausti ranką, apsikabinti, paklausti ir tiesiog reikėjo su tuo susitaikyti.
Kažkaip kai negalvoji apie tai, tai nieko ir neatsitiko. Grįžęs į Lietuvą pasidariau testą – jis buvo neigiamas.
Taip pat teko lankytis viename iš regionų, kuriame yra paplitusi maliarija ir viešbučio, kuriame buvau, kambaryje pradėjo skraidyti uodas. Sėdi viešbutyje ir susimąstai, kad gyvenimas yra pakibęs ant plauko, bet vėliau susitaikai ir supranti, kad visos baimės yra tik mūsų galvoje.
– Kokią matote projekto su Gana ateitį ir kaip jame įsivaizduojate save?
– Išvažiuodamas jiems patariau įgyvendinti tai, ką buvau jiems nurodęs. Yra planuose galimybė nuvažiuoti dar kartą ir įvertinti viską, kas pavyko, o kas ne.
Vis dėlto tai yra mano savanoriškas darbas ir aš ten negalėčiau nei užsilikti, nei gyventi, bet savo tam tikrą dalį ten dar norėčiau užbaigti.
Tiesa, negaliu per daug visko pažadėti tiek sau, tiek ir kitiems, nes šis projektas yra atiduotas į sporto valdininkų rankas.
Mano manymu viską sustatyti ir padaryti ten galima per 18 mėnesių, bet jau su tuo, kas yra padaryta, tikrai nebus taip blogai kaip buvo.
O aš labai didžiuojuosi, kad turėjau galimybę atstovauti Lietuvai ir sulaukiau abiejų pusių teigiamų įvertinimų.
