Komandos draugams buvo sunku pakęsti M.Jordaną, nors jis buvo pergalių garantas.
„Nors buvome kolegos, labai jo bijojome. Jis buvo tikras šūdžius. Idiotas“, – taip apie geriausią pasaulio krepšininką pasakė vienas jo komandos bičiulių.
Tai buvo skirta sportininkui, kuris savo 23-iuoju numeriu pažymėtus marškinėlius pavertė kultu, o save – prekės ženklu ir kurio turtą „Forbes“ vertina 1,4 mlrd. eurų.
Tačiau dabar 58-erių M.Jordanas, kaip atskleidė dokumentinis „Netflix“ serialas „Paskutinis šokis“ („The Last Dance“), buvo ne tik lyderis, pavyzdys jaunimui, didžiausia sporto ikona, bet ir tironas.
Jis „Chicago Bulls“ komandos žaidėjus įžeidinėjo, tyčiojosi iš jų, o treniruočių metu skeldavo antausį. O gal būtent tai ir paskatino „Bulls“ šešis kartus iškovoti NBA čempionų vardus?
Prabilo buvęs bendražygis
Kiek nuo jo kentėjo, dabar atskleidė 56 metų sulaukęs Scottie Pippenas, kuris buvo genialus M.Jordano partneris krepšinio aikštėje. Jie kartu laimėjo ne tik NBA čempionatų finalus, bet ir olimpinį auksą 1992-aisiais.
Savo prisiminimų knygoje „Neapsaugotas“ („Unguarded“) buvęs garsus krepšininkas S.Pippenas buvusį komandos kolegą M.Jordaną apibūdino kaip veidmainį ir žmogų, kuris taip blogai elgėsi su komandos žaidėjais, kad šie nuo jo iki šiol krūpčioja.
S.Pippeno demaskavimas nustebino sporto pasaulį.
Daugeliui kilo klausimas, kaip galėjo toks žaidėjas kaip M.Jordanas užsitarnauti įvertinimą, pagarbą, didžio žaidėjo statusą ir tuo pat metu būti tokio sunkaus būdo žmogus, kad dabar vadinamas niekšu? Kodėl komandos draugai jo nekentė ir tuo pat metu jam paklusdami pasiekdavo labai gerų rezultatų?
Vienas svarbiausių argumentų: M.Jordanas aukojosi – tai visuotinai pripažįstama – dėl sėkmės.
Per NBA finalą 1997-aisiais su „Utah Jazz“ prieš penktąsias rungtynes jis turėjo beveik 40 laipsnių temperatūros, bet pelnė 38 taškus ir buvo išrinktas naudingiausiu finalo serijos žaidėju.
Tokio besąlygiško pasiaukojimo M.Jordanas tikėjosi ir iš savo komandos kolegų. Kas nesekdavo jo pavyzdžiu, tam per rungtynes jis tiesiog neperduodavo kamuolio.
Kas atsitikdavo tokiam žaidėjui, gali papasakoti atsarginis Scottas Burrellas.
Jam vienos treniruotės metu buvo gydoma šlaunis. Dėl to įsiutęs M.Jordanas įsiveržė į medikų kambarį ir apvertė sofą kartu su sutrikusiu S.Burrellu.
„Judink savo prakeiktą užpakalį ir eik į salę treniruotis“, – apšaukė jį M.Jordanas.
Svarbiausia – bendras tikslas
Sporto pasaulis daug kalba apie bičiulystės ir komandinės dvasios reikšmę.
Bet akivaizdu, kad komandos gali būti sėkmingos ir tuomet, kai žaidėjai nemėgsta vienas kito.
Pasak Vokietijos sporto psichologės Renate Eichenberger, bendras kepsnių čirškinimas ant grotelių ir alaus gėrimas yra malonu, bet komandos nariai neprivalo būti draugai.
„Geros komandinės dvasios pagrindas – bendras tikslas, kurį norima pasiekti visų pastangomis“, – teigė psichologijos specialistė. Tam būtina pasiskirstyti vaidmenis.
Berlyno ALBA komandoje dirbančios R.Eichenberger tvirtinimu, itin svarbus veiksnys yra bendravimas tarp komandos narių. Kiekvienas turi įsisąmoninti, kad būtini ir lyderiai, ir tiesiogiai bendražygiai.
O ką daryti su sunkaus būdo atletu, kurį turi beveik kiekviena komanda?
„Iš esmės tai nėra neišsprendžiama problema, – sakė sporto psichologė. – Bet visiems turi būti aišku, ko iš jų tikimasi.“
L.Armstrongas buvo toks pat
Sportas iškėlė daug atletų, kuriems rūpėjo tik jie patys.
Vienas blogiausių pavyzdžių – Lance’as Armstrongas. Dviratininkas iš Teksaso (JAV) nuo 1999 iki 2005 m. septyniskart iš eilės laimėjo prestižines daugiadienes „Tour de France“ lenktynes padedamas savo komandos draugų.
Jie pasiaukodami traukė jį per Alpių perėjas ir padavinėjo vandenį, kai L.Armstrongas buvo dėmesio centre.
Tai buvo vieno likimo bendruomenė, kuri kartu surengė sąmokslą – „nepastebėjo“ dopingo vartojimo. Bet komandos tylos įžadas dėl kraujo mėginių klastojimo ir medikamentų kokteilių truko tol, kol ekipos rezultatai buvo geri.
O vėliau ši vyrų lyga iširo. Daugelis buvusių komandos kolegų, kurie jautė L.Armstrongo patyčias, jį pasmerkė.
„Lance’as – negailestingas šūdžius, jis joks lyderis, tikras tironas“, – kalbėjo buvęs JAV dviratininkas Floydas Landisas.
L.Armstrongas buvo pamišęs, apsėstas pergalių ir negailestingas savo artimajam.
„Stebuklas, kad nesu žudikas maniakas“, – prisipažino garsusis dviratininkas praėjusiais metais viename dokumentinių filmų.
M.Jordaną visada graužė ambicijos: nesvarbu, ar tai buvo krepšinis, pokeris, ar golfas.
Kas ne su juo, tas buvo prieš jį – taip jis mąstė.
Krepšininkas nepripažino jokių „bet“. Tai jautė kiekvienas, kuris norėjo būti jo sėkmės dalis.
M.Jordanas niekada nesiliovė visiems įrodinėti, kad yra didžiausias. Tai atsiskleidė ir per ceremoniją, kai jis buvo priimamas į geriausių NBA krepšinio žaidėjų šlovės muziejaus narius.
Sakydamas keistą kalbą M.Jordanas per kelias minutes atsiskaitė su visais, kurie kada nors juo suabejojo, – pradedant jo vidurinės mokyklos treneriu ir „Chicago Bulls“ savininku Jerry Reinsdorfu.
M.Jordano pyktis ir įžeista savimeilė tapo jo varomuoju varikliu.
Vis dėlto kai kurie jo žeminti komandos nariai dabar sako, kad yra dėkingi už viską, ko jis juos išmokęs.
„Jis mane parengė ne tik krepšiniui, bet ir gyvenimui“, – pareiškė kažkada M.Jordano iškoneveiktas S.Burrellas.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
