Bulgarijos krepšinio metraštyje – iki šiol nepagerintas sirgalių rekordas ir istorinis kvietimas į NBA

Bulgarijos krepšinio pradžia laikomi 1906 metais, kuomet iš Amerikos atkeliavęs žaidimas buvo pirmą kartą pristatytas prie Dunojaus esančiame Rusės mieste. Tiesa, iki Pirmojo pasaulinio karo krepšinis Bulgarijoje vystėsi lėtai, bet 1924 metais surengus pirmąsias Sofijos pirmenybes jose dalyvavo vienuolika moterų ir dešimt vyrų komandų.

Nors 1932 metais Bulgarijos nebuvo tarp aštuonių Tarptautinės mėgėjų krepšinio federacijos (FIBA) steigėjų, po trejų metų šios šalies rinktinė dalyvavo Ženevoje surengtose pirmosiose Europos vyrų krepšinio pirmenybėse. Jose bulgarai pralaimėjo italams (dukart) ir belgams, tačiau nugalėjo vengrus ir tarp dešimties komandų užėmė aštuntąją vietą.

Iki Antrojo pasaulinio karo buvo surengtos dar dvejos Europos pirmenybės, tačiau bulgarai tiek dėl finansinių, tiek dėl politinių priežasčių krepšinio rinktinės neatsiuntė nei į Rygą (1937 m.), nei į Kauną (1939 m.).

Didžiausias Bulgarijos vyrų krepšinio rinktinės laimėjimas – 1957 metų Europos pirmenybėse iškovoti sidabro medaliai. Ši pergalė buvo ypatingai brangi, nes bulgarai pirmą kartą laimėjo medalius ir tą padarė palaikant keliasdešimčiai tūkstančių savų sirgalių Sofijoje vykusiame turnyre.

Pagal tų laikų nerašytas taisykles šalis, kurios rinktinė tapdavo čempione, gaudavo teisę rengti kitas pirmenybes. Tačiau jei čempionais tapdavo šeimininkai, ši teisė pereidavo žemesnę vietą užėmusiai komandai.

1955 metų Europos pirmenybėse Bulgarijos krepšininkai užėmė ketvirtąją vietą. Čempionais tapo namie žaidę vengrai, o kitus du medalių komplektus iškovojo Čekoslovakijos ir SSRS rinktinės. Kadangi Budapeštas, Praha ir Maskva neseniai buvo Europos pirmenybių šeimininkės, teisė rengti svarbiausią žemyno turnyrą 1957 metais buvo suteikta Sofijai.

Susidomėjimas krepšinio varžybomis tuo metu sparčiai augo, tačiau didelių arenų buvo mažai, o televizija dar nebuvo išsivysčiusi tiek, kad rodytų sporto varžybas. Dėl to krepšininkai neretai žaisdavo futbolo stadionuose, o Bulgarijos krepšinio federacija irgi nusprendė Europos pirmenybes surengti V.Levskio stadione. Jame turėjo vykti visos Bulgarijos rinktinės ir svarbiausios kitų komandų rungtynės.

Šiems planams koją pakišo neįprastai blogi orai. 1957 metų birželio antroje pusėje vos ne kiekvieną dieną smarkiai lijo ir buvo nevasariškai šalta. Žaisti po atviru dangumi buvo neįmanoma, todėl krepšininkai dažniau varžėsi ne stadione, bet nedidelėse salėse.

Ankštoje salėje įvyko ir šeimininkams kone svarbiausios rungtynės su Čekoslovakijos rinktine. Bulgarijos krepšininkai po sunkios kovos 82:80 palaužė vieną stipriausių Europos komandų ir po šios pergalės patikėjo, kad yra pajėgūs tapti prizininkais. Stebėti rungtynes su Čekoslovakijos rinktine nedidelėje salėje galėjo vos keli šimtai žiūrovų. Tačiau keli tūkstančiai Sofijos gyventojų susibūrė šalia arenos ir klausėsi transliacijos per lauke įrengtus garsiakalbius.

Po to bulgarai nugalėjo kitas grėsmingas varžoves Lenkijos bei Vengrijos rinktines ir po šeštojo turo (varžybos vyko aštuonių komandų finalo grupėje) užsitikrino mažiausiai sidabro medalius. Paskutinę dieną šeimininkai lemiamoje dvikovoje dėl aukso apdovanojimų susigrūmė su iki tol taip pat nė sykio nepralaimėjusia SSRS rinktine, kurioje žaidė du lietuviai Stanislovas Stonkus bei Algirdas Lauritėnas.

Laimei, gamta buvo gailestinga ir paskutinę Europos pirmenybių dieną dangui pragiedrėjus krepšininkai grįžo į V.Levskio stadioną. Tiksliai nežinoma, kiek sirgalių 1957 metų birželio 30 dieną susirinko stadiono tribūnose, bet dažniausiai minimas skaičius – 48 tūkstančiai. Tai – iki šių dienų nepagerintas Europos krepšinio pirmenybių lankomumo rekordas.

Bulgarijos rinktinė po lygios kovos pralaimėjo SSRS rinktinei 57:60, bet bulgarai buvo laimingi ir pasipuošę sidabro medaliais.

Po ketverių metų Bulgarijos rinktinė antrą kartą iškovojo Europos pirmenybių medalius. 1961 metais Jugoslavijoje vykusiame turnyre bulgarams atiteko bronzos apdovanojimai.

Po to bulgarai dar daug kartų buvo labai arti garbės pakylos, bet užimdavo truputį žemesnes vietas. Nuo 1951 iki 1977 metų Bulgarijos rinktinė per keturiolika Europos pirmenybių net dešimt kartų užėmė nuo ketvirtosios iki šeštosios vietos (dukart buvo aukščiau ir tik dukart – žemiau). Šeštajame dešimtmetyje didžiausios kliūtys buvo sunkiai įveikiamos SSRS ir Čekoslovakijos rinktinės, vėliau labai sustiprėjo Jugoslavijos komanda. Bulgarai varžėsi dėl vietos stipriausiųjų trejete, tačiau jiems vis ko nors pritrūkdavo ir su medaliais namo išvykdavo kitų šalių krepšininkai.

Šeštajame dešimtmetyje pasižymėjo ir Sofijos „Akademik“ klubas, kuriame žaidė dauguma Bulgarijos rinktinės krepšininkų. 1958 ir 1959 metais „Akademik“ pateko į dviejų pirmųjų Europos Čempionų taurės turnyrų finalą. Vis dėlto abiejose lemiamose dvikovose bulgarai nusileido Aleksandro Gomelskio treniruojamai Rygos ASK komandai.

Paskutinį pakilimą Bulgarijos krepšinis išgyveno XX amžiaus devintojo dešimtmečio antroje pusėje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje. 1989 ir 1991 metais Bulgarijos rinktinė sugebėjo patekti į Europos pirmenybes, kuriose tuo metu dalyvaudavo vos aštuonios stipriausios žemyno komandos.

Per tuos du turnyrus bulgarai iškovojo tik vieną pergalę (1989 metais nugalėjo olandus ir užėmė septintąją vietą, o 1991 metais liko paskutiniai aštunti), bet už Bulgarijos ribų menkai žinomi krepšininkai turėjo progą prisistatyti Europai.

Stengtis buvo dėl ko. Tautiečius turėjo įkvėpti Georgio Gluškovo (gimė 1960 m.) pavyzdys. Šis vidurio puolėjas ypatingai pasižymėjo dar per 1985 metų Europos pirmenybes ir buvo pakviestas į NBA lygą. G.Gluškovas tapo pirmuoju „socialistinių“ šalių krepšininku, patekusiu į NBA ir iki šiol yra vienintelis Šiaurės Amerikos profesionalų lygoje žaidęs bulgaras.

Nedideliame Triavnos mieste gimusio G.Gluškovo talentas išryškėjo ne iškart. Kai vaikinui buvo 14 metų, jis bandė patekti į vieną Sofijos krepšinio mokyklą, bet nebuvo priimtas kaip nepakankamai perspektyvus. Vis dėlto G.Gluškovo pirmasis treneris įtaisė savo auklėtinį į Jambolo sporto mokyklą, o jau po poros metų jaunuolis debiutavo Bulgarijos aukščiausioje lygoje žaidusioje Jambolo „L‘skov“ komandoje.

Nuo tada jo karjera vystėsi kaip pašėlusi. G.Gluškovas pateko į Bulgarijos jaunių rinktinę, netrukus jį pradėjo vilioti dėl Bulgarijos pirmenybių medalių kovoję klubai. 1984-1985 metų sezone žaisdamas čempione tapusioje Varnos „Akademik“ ekipoje vidurio puolėjas pelnydavo vidutiniškai 23 taškus ir atkovodavo 19 kamuolių.

Per 1985 metų Europos pirmenybes G.Gluškovas krito į akį „Phoenix Suns“ vadovams. „Suns“ pakvietė bulgarą NBA naujokų biržos septintajame rate, bet nepaisant žemo 148-ojo šaukimo, pasiūlė jam atvykti į komandos stovyklą ir pasirašė sutartį.

Iš pradžių G.Gluškovas žaisdavo nedaug, tačiau žiemos pabaigoje susižeidus pagrindiniam vidurio puolėjui Jamesui Edwardsui, bulgaras nuolat pradėdavo rungtynes „Suns“ starto penkete ir aikštėje praleisdavo 20-30 minučių. Tiesa, jo statistika nebuvo įspūdinga – vos 4,9 taško ir 3,3 atkovoto kamuolio.

Kone didžiausia G.Gluškovo bėda buvo antsvoris. Europietis, veikiausiai dėl jo pamėgto amerikietiško greito maisto, per kelis mėnesius priaugo apie 12 kilogramų. Pokyčiais nepatenkinti „Suns“ vadovai sutarties su bulgaru nepratęsė ir jis jau po pirmojo sezono grįžo į Europą.

Po to G.Gluškovas keturis sezonus sėkmingai žaidė Kazertos „Juve“ komandoje, trumpai ir ne taip sėkmingai atstovavo keliems kitiems Italijos ir Ispanijos klubams. Nuo 2011 metų G.Gluškovas yra Bulgarijos krepšinio federacijos prezidentas. Šių metų lapkritį jis buvo išrinktas trečiai kadencijai. Per rinkimus buvęs NBA krepšininkas gavo 96 iš 137 balsų.

Nors G.Gluškovas buvo garsiausias Bulgarijos krepšininkas, rinktinėje jis lyderio vaidmenį dalinosi su bendravardžiu Georgiu Mladenovu. Šis gynėjas (gimė 1962 m.) buvo visiška G.Gluškovo priešingybė ir vos ne visą karjerą (20 sezonų) praleido Sofijos „Levski“ komandoje.

Tiesa, pasak G.Mladenovo, dar devintajame dešimtmetyje jį kvietė tuo metu stipriausias Graikijos klubas Salonikų „Aris“, vėliau – net ir Madrido „Real“. Tačiau iš pradžių išvykti neleido Bulgarijos sporto vadovybė, paskui atsirado kitokių kliūčių.

Bulgarijos rinktinėje G.Mladenovas netgi pelnydavo daugiau taškų negu G.Gluškovas. Per 1991 metų Europos pirmenybes G.Mladenovas rezultatyviausių krepšininkų lentelėje buvo trečias (vid. 20,2 tšk.) ir atsiliko tik nuo graiko Niko Galio bei ispano Antonio Martino.

G.Mladenovas garsėjo ne vien tvirta ranka, bet ir sudėtingu charakteriu. Baigęs karjerą jis prisipažino, kad tiek „Levski“ komandoje, tiek Bulgarijos rinktinėje ne kartą neklausė trenerių nurodymų. Ypač lemiamomis rungtynių akimirkomis, kuriomis pats atlikdavo paskutinį metimą, nors treneriai būdavo liepę perduoti kamuolį komandos draugui.

Per vienas Bulgarijos lygos rungtynes G.Mladenovas pelnė net 150 taškų. Šis rezultatas buvo pasiektas skandalingomis aplinkybėmis – varžovės Jambolo „L‘skov“ komandos treneris nurodė savo žaidėjams visai nedengti „Levski“ lyderio. „Levski“ tas rungtynes laimėjo 170:50, tačiau nei šis rezultatas, nei G.Mladenovo rekordas į krepšinio metraščius neįrašyti. Bulgarijos krepšinio federacija dėl negarbingo elgesio rezultatą panaikino.

G.Mladenovas buvo nevaldomas ne vien krepšinio aikštėje. Jis pateko į dvi sunkias automobilio avarijas, daug pinigų paleido vėjais lošimų namuose.

Dviejų Georgių kartos rinktinė Europos pirmenybėse paskutinį kartą žaidė 1993 metais (dar su G.Mladenovu, bet jau be G.Gluškovo) ir užėmė paskutinę 16-ąją vietą. Po to prasidėjo ilgas nuosmukio laikotarpis. Kelios pavienės žvaigždutės buvo įsižiebusios, tačiau Bulgarija per ketvirtį amžiaus neišugdė nė vieno stipriame Europos klube įsitvirtinusio krepšininko.

Kone didžiausia bulgarų viltis buvo Todoras Stoikovas (gimė 1977 m.). Taikliarankis gynėjas buvo laikomas ne mažesniu talentu negu G.Mladenovas. Iš jo tikėtasi net daugiau, nes laikams pasikeitus ir sienoms atsivėrus niekas nebetrukdė siekti šlovės užsienio klubuose. Tačiau T.Stoikovas tik trumpai pabandė jėgas svetur ir beveik visą karjerą praleido tėvynėje.

Toliau žengė kitas gynėjas Filipas Videnovas (gimė 1980 m.). Jis netgi buvo sudaręs sutartį su Madrido „Real“, bet šiame klube žaidė tik kelerias rungtynes. Po to F.Videnovas ilgai blaškėsi po Europą geriausiu atveju atstovaudamas Ispanijos, Turkijos ar Rusijos lygų vidutiniokams.

Jaunystėje dideliais talentais laikyti ir broliai dvyniai Dejanas bei Kalojanas Ivanovai (gimė 1986 m.). Tačiau jų karjeros susiklostė labai panašiai, kaip F.Videnovo. Su D.Ivanovu praėjusį dešimtmetį gerai susipažino Lietuvos krepšinio aistruoliai – šis puolėjas vieną sezoną žaidė Vilniaus „Ryte“ (2012-2013 m.).

Pastaraisiais metais garsiausiai skambanti bulgariška pavardė – Aleksandras Vezenkovas (gimė 1995 m.). Tačiau šis Pirėjo „Olympiakos“ puolėjas nėra Bulgarijos krepšinio auklėtinis ir su Bulgarijos krepšiniu susijęs tik tiek, kad žaidžia Bulgarijos rinktinėje, o jo tėvai yra bulgarai.

A.Vezenkovas gimė ir augo Kipre, kur baigęs krepšininko karjerą apsigyveno jo tėvas Saško Vezenkovas – buvęs Bulgarijos rinktinės žaidėjas ir treneris.

Kai S.Vezenkovas pamatė, kad jo sūnus gali tapti geru krepšininku, išleido jį į žemyną ir Aleksandras nuo 14 metų treniravosi Salonikų „Aris“ krepšinio mokykloje, o būdamas vos 16-os debiutavo šio klubo vyrų komandoje Graikijos aukščiausioje lygoje.

Šiame amžiuje Bulgarijos rinktinė dalyvavo vos trejose Europos pirmenybėse. T.Stoikovui ir F.Videnovui nuvesti tautiečius į svarbiausią žemyno turnyrą pavyko 2005, 2009 ir 2011 metais.

Jau pusantro dešimtmečio Bulgarijos rinktinei kovoti dėl tarptautinių pergalių padeda natūralizuoti amerikiečiai. Pirmasis užsienio samdinys buvo 2007 metais debiutavęs Roderickas Blakney, kone ryškiausia žvaigždė tarp natūralizuotų krepšininkų – Ibrahimas Jaaberas, o pasiekti geriausių rezultatų padėjo Earlas Calloway, dalyvavęs 2009 ir 2011 metų Europos pirmenybėse.

Anuomet Bulgarijos rinktinė natūralizuotus amerikiečius keisdavo vos ne kasmet. Legionierių karuselė sustojo, tik tada kai Bulgarijos pasą gavo Dee Bostas. Šis buvęs Kauno „Žalgirio“ gynėjas nuo 2016 metų Bulgarijos rinktinėje žaidžia nuolat ir padėjo jai iškovoti kelialapį į 2022 metų Europos pirmenybes.

Šį rudenį D.Bostas paprašė nekviesti jo į rinktinę per pasaulio pirmenybių atrankos rungtynes, bet pažadėjo dalyvauti kitų metų Europos pirmenybėse. Bulgarai tikėjosi D.Bostą pakeisti kitu natūralizuotu amerikiečiu Davidu Kravishu, tačiau iki pirmojo atrankos lango nespėjo sutvarkyti pilietybės dokumentų.