Šią vasarą savo kadenciją baigęs buvęs Lietuvos krepšio federacijos (LFF) prezidentas Andalūzijoje esančiuose namuose vietos žiniasklaidai ir buvusiam komandos Jose Biriukovui, su kuriuo jis kartu rungtyniavo Madrido „Real“ klube, pasidalino prisiminimais apie įvairius savo karjeros etapus bei šeimyninį gyvenimą.
„Nelabai mėgstu duoti interviu, bet jei jau paprašei tu...“, – kalbėdamas apie J.Biriukovą su sau būdingu šarmu pokalbį pradėjo A.Sabonis.
– Aš labai tai vertinu. Nesimatėme jau dešimt metų. Kaip sekasi tavo šeimai? – buvo paklausta legendinio krepšininko.
– Viskas gerai. Visada – pagrindinis gyvenimo projektas yra vaikai ir visi keturi šie projektai juda puikiai. Antrasis ir trečiasis sūnūs jau susituokę, o pirmasis tą turėtų padaryti artėjančiais metais. Tautvydas netrukus turėtų mus padaryti seneliais.
– Sveikinimai!
– Ačiū labai – pagaliau! Jis susituokęs penkerius metus. Daug laiko savo gyvenimo praleido Ispanijoje ir puikiai kalba ispaniškai. Su kalba problemų neturi ir dukra Aušrinė.
Domantas taip pat jau susituokęs, žinote, kad jis šiuo metu žaidžia NBA, „Indiana „Pacers“ klube.
– Liko Žygimantas. Ar patinka jo mergina?
– Svarbiausia, kad jam patinka, tačiau tokiame amžiuje jau visos patinka (juokiasi). Vienintelė nesusituokusi liks tik dukra Aušrinė. Jai šiuo metu 24-eri, bet ji jau turi vaikiną, beje, jis krepšininkas.
– Didžiąją dalį praleidi Lietuvoje, kurioje neseniai ėjai LKF prezidento pareigas, tačiau turi puikų butą Ispanijoje.
– Man čia (Ispanijoje) patinka. Patinka Andalūzija, tu tik pažvelk, kokie vaizdai. Pamatę nuotraukas draugai klausia, kur aš esu?
Lietuvoje jau šalta, o aš jiems galiu atsiųsti nuotrauką kaip dėviu šortus ir laikau vyno taurę rankoje. Kaip man tai gali nepatikti? Čia ramu, man tai labai patinka (atsakydamas A.Sabonis nuolat gestikuliuoja ir rodo vaizdus savo rankomis).
– Kaip dažnai aplankai Ispaniją?
– Čia nebuvau jau ketverius metus.
– Tikrai?
– Taip. Dirbau LKF, prasidėjo pandemija. Dabar šie dalykai traukiasi, o ir pats išėjau į pensiją. Galėsiu daugiau pakeliauti ir čia sugrįšiu vis dažniau.
Mano šeimai taip pat patinka Ispanija. Ji myli šią vietą.
– Išeini į pensiją būdamas 57-erių?
– Taip. Juk negali būti LKF prezidentu daugiau nei dvi kadencijas.
– Esi tikra garsenybė Lietuvoje, o ir niekas neleis išeiti į pensiją tokiam jaunam. Galbūt jie (lietuviai) norėtų tave matyti ministro pareigose...
– Išeiti į pensiją paprasta. Reikia tiesiog neatsiliepti telefonu. Kodėl dabar duodu interviu? Nes atsiliepiau ir sutarėme dėl susitikimo. Jei nenori kažko daryti – reikia atsisakyti, labai parasta.
– O jei pasiūlytų kokią nors poziciją Madrido „Real“ klubas?
– Atėjo laikas mėgautis. Dabar labiausiai noriu žiūrėti rungtynes iš šalies.
– Prisiminkime Madridą. Kas labiausiai įstrigo iš šio laikotarpio?
– Tie treji metai buvo vieni iš laimingiausių mūsų gyvenimo metų užsienyje. Paklauskite Ingridos (A.Sabonio žmonos), ji pasakys tą patį. Klube buvome lyg šeima. Nors ir keitėsi treneriai, tačiau visada išliko šeimos jausmas.
– Kaip atrodė adaptacija?
– Nebuvo sunku, juk aš trejus metus žaidžiau Valjadolide ir mokėjau ispanų kalbą. Buvau laimingas. Tuo metu kiekvieno profesionalaus žaidėjo svajonė buvo žaisti Madrido „Real“.
– Dabar visi svajoja apie NBA, bet tuo metu ten patekti buvo praktiškai neįmanoma. Tai buvo lyg pamatyti Afriką iš čia.
– Tuo metu niekas apie tai negalėjo net pasvajoti...
– Tikrai taip. Madridas buvo puiki vieta, tačiau net negalėjau pagalvoti, kad paliksiu Lietuvą. Tai buvo kažkas utopinio. Juk net negalėjome išvykti iš šalies. Galėjau pabėgti, na, bet tai nėra mano stilius.
– Bet į Ispanija atvyki pavyko ir pirmoji stotelė buvo Valjadolido „Formum“ klubas.
– „Forum“ ekipa stipriai rizikavo, nes buvau dukart nusitraukęs Achilo sausgyslę, manau, kad jie drebėjo pasirašydami sutartį su manimi, nes galvojo, kad vėl galiu susitraumuoti.
Vis dėlto viskas baigėsi gerai. Valijadolide buvo puikūs metai, o vėliau atvykau į Madridą.
– Kuo labiausiai skyrėsi Ispanijos ir Lietuvos krepšinis?
– Čia (Ispanijoje) mokėjo už žaidimą, o ten ne (juokiasi). Daugiau viskas tas pats. Reikia pataikyti į krepšį.
– „Forum“ praleidai trejus metus. Kodėl anksčiau neišvykai į Madridą?
– Visas sutartis rašiausi trejiems metams. Tą patį dariau ir Madride.
– Per tuos trejus metus pavyko iškovoti Karaliaus taurę, dukart laimėti Ispanijos čempionatą ir triumfuoti Eurolygoje.
– Taip... Žinau, kad madridiečiams tai buvo svarbiausias turnyras (kalba apie Eurolygą).
– Yra kalbama, kad į NBA galėjai išvykti anksčiau, tačiau to nedarei, nes norėjai laimėti Eurolygą. Tai tiesa?
– Taip.
– Tai jei „Real“ nebūti laimėjusi finalo, A.Sabonis būtų likęs Madride dar vieneriems metams?
– Ne (juokiasi). Tai buvo traukinys (kalba apie NBA), kuris jau nebelaukė. Man buvo 30 metų, jei būčiau pratęsęs sutartį, Madride žaisčiau iki 33-ejų. Beje, „Real“ tuo metu turėjo finansinių problemų, o aš turėjau rūpintis savo šeima.
– Į Seulo olimpiadą vykai traumuotas. Turbūt net negalėjai patikėti, kad pusfinalyje įveiksite JAV, o vėliau iškovosite auksą?
– Prašiau trenerio A.Gomelskio, kad man leistų vykti į Seulo olimpiadą. Bent kaip turistui. Maskvos olimpiadoje buvome per jauni, labiau treniruočių partneriai vyresniems žaidėjams.
– Ar pameni pirmąją kelionę į JAV. Ji įvyko 1982 metais turo metu.
– Kaip aš galėčiau tai užmiršti? Tai prilygo kelionei į kosmosą. Tiesiog nestojome valgyti mėsainių, tuomet buvome labai jauni.
– Ar Achilo sausgyslės operacija buvo atlikta Lietuvoje?
– Taip. Didžiausia problema Tarybų Sąjungoje buvo ne operacijos, o reabilitacija. Dėl šios priežasties vykau į JAV, Portlando klubas jau buvo mane pakvietęs naujokų biržoje.
– Ir?...
– Mano forma pagerėjo. Treneris manimi nesudvejojo, išvykau į olimpiadą ir toliau viską žinote patys. Pusfinalyje įveikėme JAV, finale – Jugoslaviją ir tapome čempionais.
– Prie olimpinio aukso prisidėjai svariai!
– Nelabai. Tiesiog buvau aukštas, o tuo metu ūgis lėmė labai daug. Reikėjo tiesiog atkovoti aštokusį kamuolį.
– Šis auksas buvo įsimintiniausia karjeros akimirka?
– Ne. Aukščiau buvo 1992-ųjų Barselonos olimpinės žaidynės, nes tai buvo pats pirmas kartas, kai žaidžiau už Lietuvą. Ji buvo neseniai atkūrusi nepriklausomybę ir ši bronza mums reiškė auksą.
Tuo metu iš mūsų niekas daug ko nesitikėjome. Buvome maža, jauna šalis, kuri sukūrė tikrą sėkmę. Visuomet norėjosi atstovauti Lietuvai, o ne Tarybų Sąjungai. Prieš kelis metus tai buvo tik neįmanoma svajone. Laimėti bronzą už Lietuvą buvo unikalu.
– Achilo sausgyslės trauma buvo blogiausias tavo karjeros momentas?
– Taip.
– Ar tuo metu negalvojai, kad reikia viską mesti ir baigti karjerą?
– Niekada apie tai negalvojau. Tik vėluojantys planai lįsdavo į galvą. Tikrai neteko galvoti, kad artėja pabaiga, visada galvojau, kad pasveiksiu ir nemesiu balto rankšluoščio.
– Kokie buvo juodžiausi karjeros momentai be traumų?
– Buvo daug pralaimėjimų. Jie skaudūs. Bet ypatinga patirtis buvo „Žalgiryje“, po kurios aš galutinai nusprendžiau baigti karjerą.
Grįžau iš Porlando. Norėjau viską pabaigti namuose. Buvo puiki proga prasibrauti į 2004-ųjų Eurolygos finalinį ketvertą, tačiau prieš „Maccabi“ pralaimėjome pačiu skaudžiausių būdu.
Mes pralaimėjome laimėtas rungtynes. Paskutiniu metimu jie išplėšė pratęsimą ir mes nebeatsitiesėme.
– Dėl šio momento priėmei galutinį sprendimą?
– Taip. Man buvo 40 metų ir aš buvau beprotiškai susinervinęs ir nusivylęs. Supratau, kad nebeturėjau dvasios ir noro tai tęsti. Svajojau laimėti Eurolygą su „Žalgiriu“, tačiau tai buvo nelemta.
– Arti laimėtos Eurolygos buvai ir 1986 metais, tačiau tada „Žalgiris“ pralaimėjo „Cibona“ ekipai, o tu pats buvai pašalintas iš dvikovos.
– Kartais prarasdavau savitvardą. Balkanai tuo metu buvo puikūs provokatoriai, toks buvo jų žaidimo stilius. Tai buvo karštos rungtynės. Jugoslavai puikiai žinojo, kaip reikia tave išprovokuoti.
Tuo metu išlaikyti ramybę buvo labai sunku. Toks tuo metu buvo krepšinis.
– Ar dabar stebi „Real“ rungtynes?
– Kartais.
– Ką manai apie Pablo Laso?
– O kiek laiko jis treniruoja „Real“?
– Dešimt metų.
– Viskas tuo ir pasakyta.
– O kas buvo tavo mėgstamiausias treneris?
– Visada gerbiau trenerius ir sutariau su visais. Leisdavau jiems dirbti savo darbą ir buvau disciplinuotas žaidėjas.
– O ar nebuvo nemėgstamų?
– Nenoriu atrodyti blogai prieš kitus. Neminėsiu pavardžių.
– Lietuvos krepšinio rinktinė turėjo įsimintinų pergalių, tačiau dabar išgyvena krizę...
– Tai tiesa. Buvo puikių pergalių, ypač 2000-ųjų Sidnėjaus olimpiadoje ir 2003-ųjų Europos krepšinio čempionate, o tada prasidėjo smukimas žemyn. Bet aš išskirčiau ir kitų komandų iškilimą. Visų pirma Ispanijos. Ji išgyvena geriausius metus.
– Ar galima teigti, kad tu ir Pau Gasolis yra labiausiai dominuojantys Europos aukštaūgiai per pastaruosius 35-erius metus?
– Visi puikiai žino, kas buvo P.Gasolis, galima daug ką kalbėti, net man palyginimai nepatinka.
– Ar P.Gasolis būtų tavo svajonių komandoje? Galbūt joje rungtyniautų koks praeities krepšininkas?
– Kitais metais Lietuvoje švęsime krepšinio 100-metį. Krepšinį Lietuvoje pirmiausia pradėjo žaisti moterys, o vėliau – vyrai.
Šią akimirką rengiama apklausą ir renkame geriausiųjų 100-uką. Netrukus supratome, kad problema, jog žmonės žino per mažai praeities. Tai nėra teisinga.
Tai jau būna su reitingais.
